Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti pateiktas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. XIIP-317 (toliau – Projektas), kuriame numatoma suteikti daugiau įgaliojimų Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir teisėtvarkos institucijoms ginant vaiko teises ir teisėtus interesus. Be kitų Įstatymo pataisų, Projekte numatyta galimybė minėtoms institucijoms nedelsiant priimti sprendimą paimti vaiką iš tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų ir laikinai apgyvendinti jį šeimoje, šeimynoje ar socialinės globos įstaigoje.
Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos atkreipia LR Prezidentės, Seimo narių ir LR Vyriausybės dėmesį, kad siūlomos Įstatymo pataisos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tarptautinės teisės normoms ir iš esmės yra skirtos ne stiprinti, o silpninti šeimos institutą.
Šeima yra kiekvienos visuomenės ląstelė ir valstybės pagrindas. Valstybė nustato tėvams teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, o vaikams – gerbti tėvus (LR Konstitucijos 38 str.).
Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, ir teikia joms paramą (39 str.), o ne atvirkščiai, siekia perimti vaikų auklėjimą ir jų priežiūrą. Ratifikuodama JTO Vaiko teisių konvenciją, Lietuvos valstybė prisiėmė įsipareigojimą gerbti tėvų, atsakančių už vaiką teises atsakomybę, teises ir pareigas (Konvencijos 5 str.). Tad spręsdama vieną opią socialinę visuomenės problemą – užtikrindama vaiko teisių apsaugą, valstybė neturi savo sprendimu sukelti nepageidautinų padarinių, kurių neišvengiamai kiltų dėl siūlomų įstatymo pataisų neatitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir JTO Vaiko teisių konvencijai.
Pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“ (22 str.), „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu“ (109 str.) , „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas“ (31 str.) ir kt.
Įstatymo pataisų Projekte numatoma teisė Vaiko teisių priežiūros ir teisėtvarkos institucijoms priimti sprendimą dėl vaiko paėmimo iš tėvų. Priimant tokį sprendimą, turi būti tiriamos ir nustatomos objektyvios aplinkybės, kurių pagrindu gali būti taikoma tokia drastiška priemonė, kaip vaiko atskyrimas nuo šeimos. Toks sprendimas yra susijęs su daugelio nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų taikymu, įskaitant ir vaiko laisvės apribojimą (Konstitucijos 20 str.) bei vaiko teisę būti išklausytam, nes JTO Vaiko teisių konvencijos (toliau Konvencija) 3 str. 1 dalis vienareikšmiškai nurodo, kad „Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.“ Konvencijos 12 str. 1 dalis nustato valstybei prievolę garantuoti „vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais“. „ Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka“ (12 str.2 dalis).
Įstatymo Projekte akivaizdžiai nesuteikiama vaikui jokia galimybė realizuoti Konvencijoje deklaruojamą teisę būti išklausytam ar suformuluoti savo pažiūras jį liečiančiu klausimu. Projekte prievarta nuo tėvų atskirtam vaikui nenumatoma jokia galimybė pačiam spręsti dėl perkėlimo į kitą šeimą ar šeimyną, kita vertus bet koks vaiko sprendimas, nesusipažinus su būsimąja aplinka ir galimomis jo asmeniui naujomis grėsmėmis, objektyviai negalėtų būti teisingas.
Be to, Konvencijos 9 str. 1 dalis nustato prievolę valstybei „užtikrinti, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Pagal šio straipsnio 1 punktą, visoms suinteresuotoms šalims suteikiama galimybė dalyvauti kiekviename nagrinėjimo procese ir pareikšti savo požiūrį“ (9 str. 2 dalis).
Tokiu būdu siūloma Įstatymo pataisa leisti vaiko teisių ir teisėtvarkos institucijoms nedelsiant priimti sprendimą paimti vaiką iš tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų ir laikinai apgyvendinti jį šeimoje, šeimynoje ar socialinės globos įstaigoje pažeidžia Konvencijos 9 str.1 ir 2 dalies nuostatas, nes sprendimą išskirti vaiką su tėvais prieš jų norą gali priimti tik teismas. Taigi darytina išvada, kad Įstatymo pataisų Projekte yra siūloma Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir teisėtvarkos institucijoms iš esmės perduoti dalį teisingumo vykdymo funkcijų, nes sprendimas dėl vaiko paėmimo iš tėvų privalo būti objektyvus ir teisingas. O jis negali būti objektyvus dėl tos priežasties, kad minėtoms institucijoms nedelsiant priėmus sprendimą dėl vaiko paėmimo iš tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų, eliminuojama suinteresuotų šalių galimybė dalyvauti teisminio nagrinėjimo procese ir pareikšti savo požiūrį (Konvencijos 9 str.2 dalis).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje teisingumą vykdo ir sprendimus Lietuvos Respublikos vardu skelbia teismai. Lietuvos žmogaus teisių ir kitų nevyriausybinių organizacijų nuomone, tik teismai gali spręsti dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų prieš pastarųjų valią, o esant būtinybei (skubos tvarka) ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei tai yra būtina vaiko saugumui užtikrinti.
Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos nereiškia nuomonės dėl kitų Projekte teikiamų įstatymo pakeitimo formuluočių tokių, kaip „tėvai vengia atlikti savo pareigas auklėti vaiką, piktnaudžiauja tėvų valdžia ir kt.“ Šios sąvokos Projekte nėra apibrėžtos, o įstatymo sąvokų neapibrėžtumas gali atnešti visuomenei daugiau žalos negu naudos. Tačiau mūsų nuomone, vaiko atskyrimas nuo tėvų turi būti išimtinis veiksmas – pagal įstatymą nuodugniai ištirtas ir teismo sprendimu priimtas teisės aktas.
Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos yra įsitikinusios, kad visuomenė siekdama prievarta atskirti vaiką nuo tėvų ir perduoti jį į socialinės globos įstaigai (dėl šeimų ir šeimynų pasisakyta), neužtikrina vaiko teisių ir neskatina tėvų vykdyti savo konstitucinę pareigą auklėti vaiką. Vaiko paėmimas iš tėvų namų, jo gyvenamosios vietos nustatymas prieš tėvų valią tėra mėginimas vieną blogį pakeisti kitu blogiu, nes, Žmogaus teisių centro duomenimis, sąlygos vaikų globos ir ugdymo įstaigose nėra palankios vaiko asmenybei vystytis: 1) jose esanti sistema atspindi socialinės atskirties filosofiją, 2) vaiko, šeimos, mokyklos problemos sprendžiamos izoliuojant vaiką nuo visuomenės, 3) įstaigose neugdomas vaikų savarankiškumas, 4) gyvenimas įstaigoje „programuoja“ nesėkmingą vaiko integraciją į visuomenę, nutraukia vaiko ryšius su šeima, užkerta kelią jo sėkmingai socializacijai, 5) įstaigų darbuotojų motyvacija labai silpna, 6) įstaigų specialistai vengia bendradarbiauti, trūksta geranoriškumo, jie mėgina išvengti tiesioginės atsakomybės.
Pažymime, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje yra įtvirtintos principinės nuostatos – vaikas privalo augti šeimoje. Tuo tarpu vaikų, netekusių tėvų globos, mūsų šalyje nuolat daugėja. Prieš kelis metus jų buvo 13 tūkst., dabar priskaičiuojama – iki 20 tūkst. Didžioji dalis vaikų (apie 70 proc.) į globos įstaigas patenka dėl to, kad tėvams atimamos tėvystės teisės. Lietuvos vaikai iš visų Europos šalių gyvena skurdžiausiai, savižudybių skaičius taip pat didžiausias. Mūsų vaikai – nelaimingiausi Europoje. Lietuvoje didėja vaikų iki 1 metų mirtingumas, o gimstamumas šalyje – pats mažiausias iš visų ES valstybių.
Taigi minėtu Projektu siekiama kovoti ne su socialinių problemų priežastimis, o su jų pasekmėmis – dar labiau didinant vaikų, augančių be šeimų, skaičių.
Esminė tokios būklės priežastis ta, kad valstybė menkai rūpinasi šeimomis, negelbsti joms įvairių krizių atvejais. Daug šeimų skursta. Dažniausiai tai daugiavaikės, nepilnos šeimos ar šeimos, prižiūrinčios neįgalius asmenis, taip pat silpnai motyvuotos šeimos, nesugebančios prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų, ir šeimos, auginančios mažamečius vaikus. Šie reiškiniai kelia pavojų ne tik vaiko teisėms, visuomenės dorovinėms nuostatoms, bet ir lietuvių tautos gyvybingumui, jos išlikimui daugiatautėje Europos Sąjungos valstybių bendruomenėje.
Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos siūlo:
1. Atmesti pasiūlytas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo ir papildymo pataisas kaip prieštaraujančias LR Konstitucijai ir tarptautinės teisės normoms.
2. Parengti ir patvirtinti įstatymą, reglamentuojantį valstybinę šeimos politiką ir paramą šeimai.
3. Skatinti piliečius kurti šeimas, įsipareigojant santuokomis, formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į šeimą, riboti šeimos institutą griaunančius viešus veiksnius.
4. Įstatymu numatyti priemones bei lengvatas, kurios skatintų vaikų gimstamumą, santuokų gausėjimą ir ištuokų mažėjimą.
Vardan vaiko teisių apsaugos ir būsimų kartų ateities būtina skirti didžiausią dėmesį šeimai. Reikia įstatymo, kuris palaikytų institucinę šeimos vertę. Reikia viešosios galios, kuri skatintų piliečių apsisprendimą turėti vaikų, derinti asmens laisvę su pastovumu, šeimos apsauga, su lygiomis teisėmis ir jų kilnumu, su principais, pagal kuriuos norima auklėti vaikus, su teisėta šeimos autonomija ir aiškia valstybės politika šioje srityje.
Asociacijos nepartinis demokratinis judėjimas pirmininkas Krescencijus Stoškus
Lietuvos Helsinkio grupės vardu Stasys Stungurys
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Romuladas Povilaitis
Piliečių gynybos ir paramos fondas Stasys Kaušinis
Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija Alvita Armanavičienė
Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo Pirmininkas, Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas Vladimir Banel
