Po Kražių nelaimės žiniasklaidoje padaugėjo komentarų ir nuomonių apie alkoholio žalą ir su juo susijusias kitas socialines problemas. Pagaliau politikai ima patikėti tuo, apie ką jau eilę metų kalba pavieniai asmenys ar nevyriausybininkai. Pagaliau bus padarytas vienas kitas labai reikalingas sprendimas, kaip antai, draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse.
Tačiau vien to neužteks. Juk apie alkoholizmo mastus valstybėje jau seniai žinoma ne tik joje, bet ir už jos ribų. Lygiai kaip ir apie savižudybių ar smurto artimoje aplinkoje statistiką.
Įsidėmėtina, kad šios problemos itin ryškios Lietuvos vyrų tarpe. Žinome, kad agresija prieš kitus ir agresija prieš save yra du tos pačios lazdos galai. Taip pat aiškios sąsajos su alkoholiu abiems atvejais.
Lygiai prieš du metus, 2013 m. lapkričio 13 d., Kauno apskrities vyrų krizių centras, pirmininkaudamas NVO, dirbančių su vyrais koalicijai „Visiems geriau“, valstybės institucijoms ir žiniasklaidos priemonėms išsiuntė Rezoliuciją „Dėl NVO, dirbančių su vyrais, veiklos Lietuvoje: dėl socialinių ir psichologinių problemų, susijusių su vyrais, sprendimo“. Rezoliuciją iki šiol galima rasti internete, tačiau pasinaudosiu proga priminti jog šia rezoliucija siekėme atkreipti svarbiausių Lietuvos Respublikos institucijų dėmesį į problemas, susijusias su vyrais, ir programų bei finansavimo šioms problemoms spręsti trūkumą ir/ar nebuvimą.
Mūsų Rezoliucija buvo adresuota valdžios institucijoms, tai yra, turėjo pasiekti LR Prezidentę, LR Seimo Pirmininkę, LR Vyriausybės vadovą, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrę, Vidaus reikalų ministrą, Teisingumo ministrą, Sveikatos ministrą, Finansų ministrą, Švietimo ir mokslo ministrą, LR Seimo narius, LR Seimo Žmogaus teisių komiteto narius, Lygių galimybių kontolieriaus tarnybą, Lietuvos savivaldybių asociaciją.
Daugiau nei prieš metus, 2014 m. rugsėjo 25 d., Kauno apskrities vyrų krizių centras valdžios institucijoms išsiuntė dar vieną Rezoliuciją „Dėl prioriteto suteikimo alkoholio vartojimo mažinimui Lietuvos valstybės politikoje“. Ją taip pat iki šiol galima rasti internete. Rezoliucijai palaikymą išreiškė 15 nevyriausybinių organizacijų iš visos Lietuvos. Šios Rezoliucijos adresatai – Lietuvos Respublikos Prezidentė, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Žmogaus teisių komitetas, Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministrė, Lietuvos Respublikos Finansų ministras, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministras, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministras.
Esu įsitikinusi, jog abi Rezoliucijos adresatus pasiekė. Bendroje radijo laidoje Seimo narys A. Matulas pasidžiaugė, jog mūsų Rezoliucija jam yra pastiprinimas, siekiant to paties tikslo. Kitos valdžios institucijos į mūsų Rezoliuciją sureagavo taip: gavome vieną kitą laišką su padėkos žodžiais už tai, jog mes, nevyriausybinė nepelno siekianti ir didelę dalį pagalbos teikianti neatlygintinai, organizacija, o tiksliau – keli joje veikiantys asmenys, rūpinamės visuomenės ir ypač vyrų problemomis, mums buvo palinkėta stiprybės mūsų veikloje…
Be abejo, padėka už darbą ir rūpestį taip pat yra daug. Tačiau problemų spręsti tai nepadeda, o savanoriškais pagrindais ne kažin kiek ir pavyksta.
Tai tiek buvo tos reakcijos pernai ir užpernai į dvi iš arti visuomenės žaizdas matančių organizacijų Rezoliucijas. Nors jose abiejose buvo ne tik atkreipiamas dėmesys į problemą, bet ir siūlomos priemonės problemoms mažinti. Kaip antai: a) alkoholio vartojimo mažinimą skelbti valstybės vidaus politikos prioritetu, tokiu būdu prisidedant ir prie daugelio socialinių problemų, tame tarpe, smurto artimoje aplinkoje mažinimo; b) dalį alkoholio akcizo lėšų skirti alkoholio vartojimo prevencijai, visuomenės, o ypač jaunimo, švietimui ir NVO, teikiančių pagalbą priklausomybių ir smurto artimoje aplinkoje atvejais, rėmimui; c) siekiant apginti nuo alkoholio priklausomų šeimų narių žmogaus teises, apsvarstyti papildomas priemones alkoholizmo gydymo srityje. Taip pat siūlėme kuo skubiau SADM, Teisingumo, Finansų ir kitoms ministerijoms bendradarbiaujant sukurti strategiją minimoms problemoms spręsti ir dar 2014 m. biudžete rasti lėšų šios strategijos įgyvendinimui ir vyrų krizių centrų bei kitų organizacijų, besiorientuojančių į pagalbą vyrams, veiklos finansavimui.
Taigi, po baisios tragedijos turime sprendimą dėl prekybos alkoholiu degalinėse. Laukiame kitų, o pirmiausia, vieno esminio politinio sprendimo – alkoholio vartojimo mažinimą paskelbti valstybės vidaus politikos prioritetu su visomis iš to išplaukiančiomis priemonėmis tikslui pasiekti.
Būtų puiku, jei valdžioje esantys imtų labiau kreipti dėmesį į nevyriausybininkų pastabas. Juk esame arčiau žmonių, tad galime geriau įžvelgti ne tik problemas, bet ir jų sprendimo būdus.
Kauno apskrities vyrų krizių centras jau eilę metų trimituoja apie tai, jog būtina didesnį dėmesį ir lėšas skirti pagalbai vyrų patiriamoms psichologinėms problemoms spręsti.
Pagalbai nuo smurto nukentėjusioms moterims kasmet skiriamos vis didesnės lėšos. Tačiau tai yra tik viršūnėlių skabymas. Tuo tarpu nėra galvojama apie prevenciją, apie tai, kaip užkirsti kelią problemos atsiradimui kuo anksčiau. Čia taip pat svarbus bendravimo kultūros ugdymas ir ankstyvas šeimos/poros santykių problemos išsprendimas, padedant specialistams.
Tačiau kol kas vyrų psichologinėms problemoms spręsti pasitelkiama gėdinimo, smerkimo ir teisimo taktika. Su šiuo požiūriu susiduriame netgi tie, kas bandome teikti pagalbą smurtavusiam, turinčiam priklausomybių, nelaimingam, nusivylusiam, pasimetusiam, neretai ir smurtą patyrusiam vyrui.
Taip taip nenustebkite: mes, teikiantys pagalbą vyrams, sulaukiame pykčio ir priekaištų. Panašu, kad valstybėje formuojama, o gal jau susiformavusi nuostata, kad pagalbos teikimas turi būti skirtas išimtinai moterims. Tačiau šalia kiekvienos moters visada bus vyrų – tėvas, sūnus, brolis, sutuoktinis, draugas, kaimynas. Todėl požiūris, jog reikia pasirūpinti ir jų psichologine gerove, tiesiog būtinas.
Su dideliu gailesčiu tenka pripažinti, jog dalis mūsų visuomenės narių jau niekada nebegrįš į pilnavertį gyvenimą, ne apie juos ir šis straipsnis. Straipsnis apie tuos, kurie yra savotiškoje kryžkelėje ir laiku ištiesta pagalbos ranka padėtų jiems padaryti teisingus pasirinkimus.
Taip pat mes turime stengtis dėl mūsų vaikų ir anūkų. Kad jie aiškiai žinotų alkoholio žalą, kad negirdėtų frazės „saikingas vartojimas“, bet žinotų, jog bet koks alkoholio vartojimas yra žalingas. Kad prieinamumas būtų menkas, o kaina didžiulė. Kad alkoholio kontrabandai valstybėje principingai būtų tarta „Ne“. Kad prekyba pilstuku ir kitomis svaiginančiomis medžiagomis būtų atkakliai persekiojama ir griežtai baudžiama.
Gal dabar politikai išgirs, jog mes jau eilę metų kalbame apie tai, koks svarbus savalaikis psichologinės pagalbos prieinamumas. Tai reiškia viena – kad pagalba žmonėms būtų arti jų, nemokama ir anonimiška. Tik tai skatintų žmones, o ypatingai vyrus, drąsiau jos ieškoti. Mažėtų smurto, priklausomybių ir skyrybų, tuo pačiu – savižudybių.
Dabar gi atėję į psichikos sveikatos centrą gauna nemokamas konsultacijas, tačiau yra įtraukiami į dumenų bazę, ko nepageidauja. Rinktis privačius psichologus išgali tik nepatiriantys materialinių problemų. Ir apskritai Lietuvoje yra vietų, kur jokio psichologo nerasi arčiau kaip už kelių dešimčių kilometrų.
Valstybė skiria nemažas lėšas Savižudybių prevencijos biurui (biurui!) išlaikyti, telefoninės pagalbos linijoms (nors tai neabejotinai reikalinga), bet yra pamirštama, jog geriausiai padeda betarpiškas kontaktas, pokalbis akis į akį, nevienkartinis dėmesys, specialių streso valdymo, konfliktų sprendimo ir kitų technikų mokymas.
Todėl tikrai nepakanka tik laimėti konkursą, kuriuo konkrečios problemos sprendimui visiems metams skiriama, tarkim, keturi tūkstančiai eurų.
Esu praktikuojanti psichologė ir dabar daug mieliau su kolega vesčiau grupę ar konsultuočiau žmogų nei čia guldyčiau susikaupusius skaudulius. Skauduliai, beje, ne asmeniniai, tai – rūpestis dėl visuomenės, kurioje gyvenu.
Rašyti mane verčia, rodos, aklas politikų nenoras matyti, jog vyrai su savo problemomis iki šiol buvo stumiami į užribį ir dėl to mes turime tiek daug smurto ir skyrybų, tiek daug savižudybių ir tiek daug alkoholikų valstybėje. Nes, pasikartosiu, veikia tik vyrų gėdinimo, smerkimo ir teisimo taktika. O betarpišką pagalbą jiems teikia vos keletas nevyriausybinių organizacijų, dirbančių beveik vien iš idėjos.
Dovilė Bubnienė
Kauno apskrities vyrų krizių centras
