Kartą teko bendrauti su vienu Vilniaus apylinkių tuteišu (vietiniu gyventoju), turinčiu aukštąjį išsilavinimą, magistro diplomą. Pokalbis buvo Šalčininkų rajone viename kaimelyje, į kurį atvažiavome pailsėti prie ežero pirtyje. Kadangi Vilniaus kraštą ir to krašto vaikų ugdymą lietuvių valdžia netoliaregiškai atidavė į neoautonomininkų rankas, ten gyvenantys žmonės yra laikomi agresyvios Pilsudskinės okupacinės politikos propagandos gniaužtuose. Būtent dėl to iš šio žmogaus nesustojamai pylėsi neslepiama neapykanta „Litovcams“ ir lenkų „kultūros“ aukštinimas.
Neapsikentęs negrabių mužikiškų plepalų, paklausiau žmogaus, o kas jis manosi esąs – ar jis lenkas, ar lietuvis? Kalbėjom su juo rusiškai, kadangi Vilnijos „lenkai“ lenkiškai nemoka. Bet užduodamas klausimą, ar jis laiko save lenku, aš sąmoningai paklausiau to lietuviškai. Iš pykčio blykstelėjusiomis akimis tuteišas išdidžiai mestelėjo, kad jis ne lietuvis ir ne kažkoks „lienkas“, jis – POLIAK.
„Na gerai,- atsakiau,- poliak tai poliak“. Bet tam, kad tęstume pokalbį, reikėtų pasiaiškinti, ką gi reiškia šis išdidus pavadinimas POLIAK?
Žvelgiant į šio slaviško žodžio morfologiją, galima gan užtikrintai tvirtinti, jog žodis „Polša“ yra kilęs nuo slaviško žodžio „polė“ – laukas, tuomet darytina išvada, kad „poliaky“ – tai laukų žmonės, arba, jei sutrumpintume, LAUKINIAI.
Kažkodėl mano hipotetiniai svarstymai dėl Polšos ir poliakų (Laukų šalies ir laukinių) labai suglumino prieš tai „honoravai“ didžiąją poliakų kultūrą šlovinusį tuteišį. Jis negrabiai bandė kažką prieštarauti, vėliau pradėjo nerišliai kalbėti apie tai, kad lenkai visada buvo ponai, o litovcai – chamai. Savo žodžiams pagrįsti jis paminėjo „Kurier Wilenski“ neseniai spausdintą lietuvio ir lenko apibūdinimą, kuris skelbė: „Tikras lenkas – tai toks lietuvis, kuris niekada neganė žąsų, o tikras lietuvis – tai toks lenkas, kuris visą gyvenimą ganė žąsis“. Taip pat jis metė argumentą, kad didžioji Ržečpospolita – tai lenkų valstybė, kurioje Litva te buvo poliakų valdoma provincija.
„Na gerai,- atsakiau,- jei sakai, kad laukiniai (poliakai), valdė didžiąją Ržečpospolitą, tai tuomet kodėl jiems iki pat Ržečpospolitos padalinimo buvo draudžiama pirkti žemę Lietuvoje? Tuo tarpu Lietuviai galėjo laisvai pirkti žemę Polšoje, kartu su baudžiaunininkais poliakais (laukiniais)? Be to, ar žinai, ką reiškia žodis Ržečpospolita?“
Jis atsakė, kad greičiausiai tai reiškė „Pospo“ – Lenkija, o Lita – Litva.
Atsakiau, kad jo žinios klaidingos, nes Ržečpospolita – tai vertimas iš lotyniško žodžio Respublika, kuris itališkai skamba Koza Nosrta, o lietuviškai – „Mūsų bendras reikalas“.
Be to, aš jam paminėjau vieną pradedančią įsitvirtinti hipotezę, jog žodis Lietuva yra kilęs ne nuo lietaus ar kažkokio upelio Lietava pavadinimo, o nuo sąvokos LIETI – sulieta į vieną vietą daugelio tautų ir genčių sąjunga – LIETUVA. Būtent todėl ji slaviškai skamba LITVA, (litoje vo edino gosudarstvo). Lietuviškas „liet“ – „suliet“ ir slaviškas лить – слить yra vienos prigimties sąvoka, reiškianti vieną ir tą patį veiksmą. Todėl ir Ržečpospolita (Mūsų bendras reikalas)- tai lyg sumoderninta Lietuvos (Lietuvos – bendros valstybės) sąvoka. Be to, dauguma didžiųjų senosios valstybės žmonių nekildino savęs iš laukinių (poliakų), jie visi buvo lietuviai. Mickevičius (Lietuva – tėvynė mano), Oginskis Žemaičių bajoras – polonezo kūrėjas, Kostiuška ir netgi tas pats tuteišų dievinamas Pilsudskis – taip pat lietuvis. O ir dabar lietuviška kilmė Lenkijoje yra prestižas – dabartinis prezidentas Komorovskis ir netgi pats Popiežius kildino save iš lietuvių.
Čia neišlaikė tuteišo nervai ir jis pradėjo keiktis, kad Pilsudskis buvo ne kažkoks „lietuvisas“, o Litvinas, ir kad jis pats taip yra ne poliakas, o Litvin, bet Litvin – tai ne tas pats, kas „lituvisas“. Jis pradėjo įrodinėti, kad „lituvisai“ – tai „žmuidinai“ (Žemaičiai), kurie savinasi didingą Litvos istoriją.
Tirada buvo ilga ir aš nepertraukiamai jam leidau išrėkti apie tai, kad Litvinai jokia „lituvisų“ kalba nekalbėjo, kad tai buvo senoji belarusų kalba, kad visi didieji kunigaikščiai buvo ne „lituvisai“ o Litvinai, kurie taip pat kalbėjo ne „lituviškusai“ – „žmuidiniškai“, o senaja belarusų kalba. Kai žmogus šiek tiek nusiramino, aš jam pasakiau, kad malonu, jog jis pripažino, kad yra Litvinas, o ne laukinis (poliakas), ir paprašiau jo dar pora minučių nepertraukiamo dėmesio.
Tada aš jo paklausiau, jeigu Livos kalba buvo senoji belarusų kalba, tai kodėl tuomet Ržečpospolitos konstitucija buvo parašyta tik dviem kalbomis -poliakų (nes didžioji dalis tarnų būtent šia kalba kalbėjo ir turi žinoti įstatymus) ir titulinės tautos – lietuvių (o ne senabaltarusių) kalba? Tas argumentas jį pribaigė. Įsiutęs jis dar pralemeno porą prakeiksmų nekenčiamų „labusų“ adresu (taip Vilniaus krašte vadinami lietuviai) ir paliko mūsų kompaniją.
Kodėl aš papasakojau šią vieno savo pokalbio istoriją? Tiesiog Lietuvoje mums reikia suprasti, kas gi darosi su mūsų dezorganizuotais ir įvairių okupacijų pažeistais rytų Lietuvos gyventojais. Šiaip iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Tomaševėvėskio (kažkodėl jis save pristato su kažkokia dviguba vv) vedama Lietuvos tuteišų rinkimų akcija prisikelia naujam gyvenimui. Nes per šiuos rinkimus beveik sugebėjo pasiekti savo geriausius rezultatus 1995 metais, tuomet jie taip pat Vilniaus savivaldybėje turėjo 11 mandatų. Bet verta prisiminti, kad 1995 m. jie visoje Lietuvoje surinko net 69 mandatus, o šiuose rinkimuose, net sąjungoje su Rusų aljansu jie tesurinko tik 61 mandatą. Tai akivaizdus regresas. Nes šiems rinkimams buvo konsoliduotos visos turimos jėgos, užsienio valstybių dosni finansinė ir moralinė pagalba, nesibaigianti antilietuviška propaganda ir šmeižtai. Be to, tuteišų rinkimų akcija, dvidešimt metų nekliudomai per mokyklas ir savivaldą galėjo auginti sau palankų ir priešišką viskam, kas lietuviška, elektoratą. Įdėjus tiek pastangų, laiko, ir tik tokie skurdūs rezultatai! Tai parodo,kad įvairių okupacinių režimų politikos tęsėjai ir reanimatoriai, akivaizdžiai pralaimi.
Be to, laukiniai dar kartą parodė, kad kilmingų žmonių viena pagrindinių savybių – dėkingumas, jiems yra svetimas. Į šiuos rinkimus jie ėjo kaip tautinių bendrijų sąjunga, kartu su Rusų aljansu, bet vėliau visus laurus pasiskyrė sau.
Visos televizijos, jų laikraščiai ir lenkų politikai trimitavo apie lenkų sėkmingą pasirodymą rinkimuose Vilniuje. Visi kiti, kas ėjo su jais, buvo priskirti prie nevertos dėmesio medžiagos, iš kurios jie lipdė savo sėkmės kelią.
Dar senovės Romoje galiojo nekintama taisyklė, kad už juodą nedėkingumą žmogus buvo skelbiamas In Familia ir jo visuomeninė padėtis tapdavo žemesnė nei vergo. Bet tai civilizuotų žmonių taisyklės, jos laukiniams barbarams negalioja.
Dabar grįžtant prie šių dienų realijų. Yra puikiai žinoma, kad prieš pat mirtį beviltiškas ligonis lyg pasveiksta, pradeda džiaugtis pagerėjusiais rezultatais, bet staiga ima ir numiršta.
Tuteišų rinkimų akcija ir Rusų aljansas – tai įvairių Lietuvos okupacijų politinis recidyvas. Bankrutavusios ir numirusios, negrabios užsienietiškos ekspansinės filosofijos šalutinis produktas (atliekos). Bet šių okupacinės politikos atliekų koalicija parodė neregėtą spurtą Lietuvos sostinėje. Jie pasirodė taip gerai, kad nežinančiam politikos kanonų ir dėsningumo žmogui gali pasirodyti, jog šis beviltiškas ligonis sveiksta ir tuoj, tuoj pradės stotis ant kojų. Todėl nesuprantantieji žmonės vietoj lavonmaišio ir lavoninės, jam pradės ruošti vietą bendruomenėje (svarsto įvairias koalicijų galimybes).
Na, bet politinė realybė yra negailestinga. Iš naftalino ištraukta ir papudruota antilietuviška polonizacinė Pilsudskinė politika ir nomenklatūrinis kolchozas neturi jokių perspektyvų ne tik Lietuvoje, bet ir Europos politinėje vizijoje. Šio politinio lavono priešmirtinės konvulsijos įmanomos tik elektros šoko pagalba. O srovę šiam elektros šokui tiekia mūsų „strateginiai partneriai“, kurie jau dvidešimt metų uoliai reanimuoja Pilsudskio/Želigovskio antilietuvišką politiką Lietuvoje. Keista mūsų strateginių partnerių nekompetencija, nes per dvidešimt metų neužaugintas nė vienas charizmatinis lyderis. Iš esmės šios politikos veidas Tomashėvėvėskis jau Europarlamente pasirodė kaip kaimo mužikėlis, nelabai suvokiantis kur jis randasi ir ką pliurpia. Šiaip juoko dėlei verta pasižiūrėti jo negausių kalbų įrašus Europoje, kuriose jis laužytu tuteišišku žargonu (kažkodėl vadindamas tai lenkų kalba), negrabiai „po prostu“ pila pamazgas ant Lietuvos ir lietuvių. Šio Vilniaus autonomininkų palikuonio ten jau niekas rimtai nebevertina. Bet tai netrukdo šiam Vilniaus apylinkių kaimo japiui įsivaizduoti, jog jis yra svarbus ir gerbiamas. Taip pat verta atkreipti dėmesį į kitų šio politinio recidyvo lyderių giliu mastymu nepasižyminčias kalbas. Visas jų politinis kredo susiveda į vieną – „Lietuviai blogi, balsuokite už mus“.
P.S.Bet kokiu atveju ši Vilniaus apylinkių kaimų klounų veikla yra žalinga Lietuvai ir svarbiausia – rytų Lietuvos gyventojams. Jie iki šiol yra laikomi agresyvios mentalinės okupacijos sąlygomis. Per savivaldos institucijas, mokyklas ir polonofiliškai nusiteikusius kai kurių kaimų klebonus šiems žmonėms yra kalama antilietuviška savivoka. Jei mūsų valdžia ir toliau leis šioms naftalininėms okupacinių filosofijų jėgoms laikyti Vilniaus krašto gyventojus savo asmeninės naudos palivarku, kuriame negalioja bendravalstybinės taisyklės ir normos, tuomet ji palieka milžinišką mūsų bendruomenės dalį antivalstybinių jėgų pavaldume. O tai bus katastrofiška, nes tuteišų rinkimų akcijos elektoratas, zombiškai balsuojantis už neegzistuojančią politiką, – tai negalinčių pilnavertiškai integruotis į mūsų bendruomenę, dezorentuotų ir labai piktų žmonių masė. Prisiminkime Draučių tragedija, kuomet būtent toks, atstumtas ir dezorientuotas tuteišas, įsivaizduojantis save lenku, išžudė savo kaimynus Lietuvius vien už tai, kad jie lietuviai.
Ir svarbiausia neapsigaukite dėl pseudošviesuolių mekenimų, kad nuolaidos dėl raidyno, pavardžių rašymo ir lenkakalbių užrašų nuramins Lietuvos ir lietuviškumo nekenčiančius politikus ir Lietuvoje įsivyraus taika ir supratimas. Tai tik paskatins juos dar labiau ir agresyviau vykdyti savo naftalininę antivalstybinę politiką. Prisiminkite Hitlerio „nuraminimą“ atiduodant jam Čechoslovakiją. Tuo metu Jungtinės Karalystės premjeras savo tautai išdidžiai pasakė, kad jis atvežė taiką Europoje. Puikiai žinome kokiems „žygdarbiams“ ši nuolaida paskatino šovinistinizmu užsikrėtusius nacionalsocialistus.
Vladimiras Troščenka
