Po „Stop TTIP“ iniciatyva jau apie 3 mln. 300 tūkst. europiečių parašų. Parašus nuspręsta rinkti toliau, pervadinus ją iš „Savarankiškai organizuojamos Europos piliečių iniciatyvos“ į „Europinę iniciatyvą“.
Kartas nuo karto žiniasklaidoje minima Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės sutartis (ang. „Transatlantic trade and investment partnership“, TTIP) ne tik skamba kaip sudėtingų derybų objektas; ji tokia ir yra. Vartotojų teisės, profesinių sąjungų funkcionavimas, aplinkosaugos standartai, įvairių institucijų privatizavimas: tarp Europos šalių ir JAV vykdomi derybų raundai apspręs daugybę šimtų milijonų gyventojų kasdienybę paveiksiančių sferų. O pati TTIP prigimtis neramina dar ir dėl vieno itin svarbaus aspekto – jos antidemokratiškumo.
Demokratiškumo stoka
Net nežinant TTIP pagrindinių sferų, aišku viena: šitokio masto sutartis yra didžiulis iššūkis pačiam demokratinių režimų demokratiškumui. Pokalbiai, paveiksiantys šimtus milijonų gyventojų kasdienybę, vykdomi už uždarų durų, be jokio svaresnio ar įtakos sprendimams turėsiančio dialogo su tų vyriausybių piliečiais. Paprastas ir, deja, retorinis klausimas: kaip atidžiai derybų metu klausomasi piliečių, namų ūkių, vartotojų, profesinių sąjungų narių ar kitokiomis rolėmis apibūdintų rinkėjų?
Vienas argumentas, kurį kaip kontraargumentą galėtų naudoti TTIP šalininkai yra elitizmo argumentas. „Paprasti žmonės“ nesupranta makro ir tarptautinės ekonomikos aspektų, tad apspręsti svarbius reikalus geriau palikti ekspertams. Tiesos čia yra. Visų pirma, idealiai (bet kokiu klausimu) informuotas rinkėjas ar pilietis neegzistuoja. Ir, reikia pripažinti, daug TTIP sutarties tiesiogiai ir netiesiogiai ateityje paveikiamų piliečių nesupranta daugybės TTIP aspektų. Jie nėra informuoti, tad negali priimti informuoto spendimo, apie kurį jų niekas tad ir neklausia. Kyla klausimas: kokios politikos yra griebiamasi norint informuoti žmones apie TTIP? Menkas piliečių susidomėjimas tam tikra politika yra vienas reiškinys; informacijos stoka vienu ar kitu klausimu ar jos menkas pasiekiamumas – kita ir bent dalinai politinė problema.
Elitizmas šiuo atveju gali vesti prie pavojingo verslo, ypač – didelių korporacijų, interesų tapatinimo su piliečių interesais. Nedemonizuojant visų pelno siekiančių organizacijų, svarbu nepamiršti, jog žadamas ekonomikos augimas nereiškia ekonominio vystymosi, negarantuoja socialinės atskirties ar skurdo mažinimo, didesnių infrastruktūros projektų, prieinamesnio švietimo ar sveikatos apsaugos. Visi šie aspektai, net jei ir nesutinkame, kaip tiksliai jie turėtų būti gerinami, yra neatsiejami gyventojų gerovės indikatoriai. Pasakymai, kaip „kas gerai rinkai, gerai ir piliečiams“ atrodo logiški, tačiau ne visada pasitvirtina realybėje; ekonominis augimas nėra nei vienodas visoms gyventojų grupėms, nei net būtinai teigiamas.
Piliečių balsai ir sprendimai
Žinoma, idealiai rinkėjų balsus į politiką paverčiančių režimų nėra, o referendumais ar kitokiais būdais atsiklausti piliečių apie kiekvieną norimą priimti sprendimą taip pat nėra realistiška. Visgi kalbant apie tokio masto sutartis, kaip TTIP, šie pasakymai yra menki argumentai: jie nepateisina derybų slaptumo ir nekeičia jų antidemokratiško pobūdžio.
Dažnai prieš pasaulines prekybos ar finansų organizacijas pasisakantys individai ar organizacijos apšaukiamos progresą stabdančiomis, apie ekonomiką neišmanančiomis grupėmis. Tačiau pasisakantys prieš TTIP turi svarių argumentų, apie kuriuos šioms grupėms yra daug sunkiau informuoti pilietinę visuomenę, nei, tarkime, žiniasklaidos korporacijoms, dažnai turinčioms savo ekonominius interesus. Būtent šios nevyriausybinės organizacijos, neformalūs aktyvių piliečių kolektyvai, pilietinės visuomenės organizacijos bei kitos struktūros dažniausiai pateikia svarbią informaciją, kuri tampa esmine alternatyva korporacijų propaguojamoms idėjoms.
Priimti informuotą sprendimą ir jį paversti politiniu spaudimu savo demokratiškai išrinktiems lyderiams TTIP sutarties atveju yra labai sunku, mat demokratiški kanalai šiose derybose beveik visiškai uždaryti. Čia belieka peticijos, protestai, mitingai ir kiti tikrose demokratijose nedraudžiami kanalai. Visgi nenaudoti šių kanalų ir palikti TTIP politikams bei korporacijoms reikštų pasyviai atsisakyti savo, kaip demokratiško režimo piliečių, balsų.
Justina Poškevičiūtė
