Yra gyvenime ir praeitis ir ateitis,
Ir dideli darbai, ir didelės svajonės,
Laimingas tas, kas moka atvira širdim
Gyvenimą praeiti ir mylėti žmones.
Tik Lietuvos žmones, o ne atskiri veikėjai iškovojo, kad 1990 metų kovo 11 diena vėl taptų Laisva.
Mūsų tėvai ir seneliai puoselėjo lietuvybę ir nešė kaip tą gintaro lašelį iš kartos į kartą, skiepydami savo vaikams neišpasakytą meilę savo vienintelei Tėvynei Lietuvai.
Kai rusiško caro okupantai nusprendė atimti iš mūsų Gimtą Kalbą ir Gimtą Žodį, ne ponija sukilo jį apginti, o paprastos kaimo močiutės ir valstiečiai, nebijodami nei persekiojimų, nei kalėjimų nešė knygas ir mokė savo vaikus ir anūkus. Jie, Lietuvos kaimo žmonės, išsaugojo mūsų kalbą, papročius – išsaugojo Lietuvą.
Lietuvišką kalbą labai mylėjo ir ją garbino mūsų didysis dainius, Žmogus – poetas Justinas Marcinkevičius, taip pat kilęs iš vidurio Lietuvos kaimo. “Nuostabu būti lietuviu, bet tragiškai sunku juo būti,“ – skamba poeto žodžiai kaip priesakas mums, dar likusiems, – kad ir kaip tragiškai sunku bebūtų, bet mes privalome būti L I E T U V I A I S .
Kovo 11-ąją išsivadavome nuo svetimų okupantų, bet per džiaugsmą neapsižiūrėjome, kad pakliuvome jau į savų okupantų vergiją. Savų melagių, savų apgavikų, savų vagių ir aferistų vergiją, kurių dievas ir tėvynė – tai aukso veršis, o Lietuva jiems – tik gera erdvė tenkinant savo iškrypėliškus gedonistinius, vis nepasotinamus poreikius daugumos tėvynainių gyvenimo sąskaita. Tėvynės jie nebeturi, jie turi tik laisvą rinką, tai reiškia, kad gali nebaudžiamai čia plėšikauti. Tėvynainių jie taip pat neturi, todėl jie nemato gyvo žmogaus, o tik darbo jėgą arba darbo priemonę, kuri už grašius jiems gali krauti turtus.
Ne tokios Lietuvos norėjo mūsų partizanai, liedami savo kraują už šalies laisvę pokaryje, ne tokios laisvės siekė žmonių (ne funkcionierių) „Sąjūdis“, ne tokios laisvės siekė žuvę už ją. Todėl nenuoširdžiai skamba šių naujausios Lietuvos nelaimės „lietuviškų nuvorišų“ paskirtos marionetinės valdžios kalbos per mūsų brangiausias šventes. Jie tarnauja ne žmonėms, o negyvam aukso veršiui, todėl ir žmonių vargų, kančių, bei džiaugsmų nebesupranta.
Negi gali būti tikri valstybės vyrai ar moterys tokie ramiai abejingi, kai Lietuva jau baigia išsivaikščioti, kai Lietuvoje virš 600 000 gyvų žmonių turi maitintis iš ES išmaldos, o virš 300 000 būti pažeminti kaip antrarūšiai negaunantys darbo, o ir tie kurie jo turi ar gali jaustis gyvais žmonėmis lenkdami nugarą už ubagišką 800 litų atlyginimą? Apie kokią orią senatvę gali svajoti 900 000 šalies pensininkų, gaudami vos 750 litų pensiją?
NETURI DAUGUMA LIETUVOS ŽMONIŲ SAVO VALSTYBĖS, BET ATĖJO LAIKAS JĄ SUSIGRĄŽINTI.
Mes privalome tapti drąsūs ir laisvi nuo savo baimių, išsivaduoti nuo mums primestų klišių ir pareikalauti sugrąžinti Lietuvą tikriesiems šios žemės šeimininkams – L I E T U V I A M S. Neišsigąskime – tai ne nacionalizmas, tai tik realybės įvertinimas. Privalome visiems išaiškinti – tiek saviems išnaudotojams, tiek tiems, kurie spekuliuoja tautine korta. Mes, lietuviai, turime tik vieną vienintelę vietą žemėje, kurioje galime jaustis kaip savo namuose, – tai čia, prie Baltijos jūros mūsų prosenelių krauju apšlakstytą mūsų Tėvynę Lietuvą. Būtent čia mes privalome susikurti tokią valstybę ir tokią bendruomenę, kurioje bus gerbiamas kiekvienas doras, darbštus, geranoriškas žmogus. Būtent čia, o ne svetur mūsų žmonės turės geriausias darbo, kūrybos ir gyvenimo sąlygas. Mes jas susikursime. Mums nereikia svetimų primestų – mokame patys tvarkytis.
Būtent čia, šiame mažame žemės lopinėlyje mes galime jaustis šeimininkais, jaustis ir būti LIETUVIAIS. Mes neignoruojame kitų su mumis gyvenančių tautų kalbos ar papročių, bet prašome mus suprasti, kaip mes suprantame jus, – mes nei Lenkijoje, nei Rusijoje, nei kurioje kitoje šalyje nebebūsime savo Tėvynėje, tik čia. Leiskite mums čia tvarkytis kaip mes išmanome. Nereikia primesti mums nei svetimo gyvenimo būdo, nei svetimų tvarkų. Mūsų Tauta išmintinga ir kultūringa, sugeba gražiai sugyventi su kaimynais, tik nereikia mūsų žeminti.
Sveikindamas visus geros valios savo Tautiečius su Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos 21 metinėmis, nuoširdžiai linkiu susitelkti, nesileisti apgaudinėjamiems, mulkinamiems ir susivienijus išsivaduoti nuo savų išnaudojimo, apgaulės ir baimės. Sukurkime Laisvą Laisvų, Dorų ir Atsakingų Žmonių Lietuvą. Sustabdykime Lietuvos išsivaikščiojimą. Su švente, kuri mus įpareigoja ir įkvepia Vienytis.
Su Švente ir Nauja Viltimi, kad Lietuva nedings ir tikrai čia gyvens laisvi Žmonės – tikrieji šios Žemės šeimininkai.
Daktaras Algimantas Matulevičius
