Sausio 24 d. Rašytojų klube maloniai ir gausaus skaitytojų būrio buvo sutikta prof. Broniaus Genzelio nauja knyga „Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis“. Knyga išleista baigiantis 2012-tiesiems metams, parėmus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Deja, kaip ir daugelis tokio pobūdžio knygų, išleista tik 500 tiražu ir ne visur skaitytojai ją galės rasti.
Nors mes tuoj švęsime 23-ąsias atkurtos nepriklausomybės metines, bet jos problemų nė kiek nemažėja, todėl, matyt, ir pats autorius panoro dar kartą sugrįžti į tą sudėtingą laikotarpį ir paanalizuoti tas istorines aplinkybes ir veiksnius, padėjusius realizuoti tą didįjį ir ilgai trukusį tautos troškimą atgauti prarastąją laisvę ir nepriklausomybę.
Autorius nuo pat studijų susiejo savo gyvenimą su tautos laisvės ir nepriklausomybės problemomis, su jomis atėjo ir į Sąjūdį, tapo Kovo 11-osios akto signataru, o ir vėliau nė kiek nenutolo nuo jų plėtojimo ir sprendimo. Tai mums rodo jo parašytos ir išleistos ta tematika knygos: „Istorija ir mes“ (1998), „Sąjūdis: priešistorė ir istorija“ (1999), „Imperijai griūvant: žmonės, įvykiai, procesai“ (2006) bei nemaža straipsnių moksliniams leidiniams.
Vakarą vedė literatūros kritikas Valentinas Sventickas, savo mintimis ir to laikotarpio įspūdžiais dalijosi vakaro svečiai: Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas Marcelijus Martinaitis, Nepriklausomybės akto signatarai – rašytojas Romas Gudaitis, filosofas Romualdas Ozolas, filosofas, politologas, hum. m. dr. Vytautas Radžvilas bei akademikas, prof. Romualdas Grigas.
Nepriklausomybė, jos ekonomikos, kultūros plėtojimas bei apskritai tarptautiniai santykiai šiandien tiek kelia rūpesčių, kad atsirado gyvas reikalas grįžti prie jos ištakų ir išsiaiškinti, kur, kada ir dėl ko nutolta nuo tų esminių principų, kuriais buvo remtasi ilgame ir sunkiame kelyje į nepriklausomybę, kodėl po 23 nepriklausomo gyvenimo metų mus vis dar jaudina tautos išlikimo klausimas. Kodėl toks spartus tautos mažėjimas, kurį galima prilyginti dviems Sibiro kontingentams?
Faktiškai įgyvendinta viena teisė – laisvai bet kada, bet kokiu noru palikti gimtąją šalį, bet nesudaryta sąlygų joje normaliai ir prasmingai gyventi.
Autorius knygoje pateikia platesnę mūsų mokslo ir kultūros institucijų analizę okupacijos metais: Mokslų akademija, Universitetas, Rašytojų sąjunga, kur telkiasi šviesiausios visuomenės jėgos.
J. Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, kur atsispindi skausmingas tautos istorijos procesas. Kaip sako B. Genzelis, „… skaitydami ar žiūrėdami „Mindaugą“ regime valstybės gimimo kančias. „Katedra“ simbolizuoja valstybės griūtį ir statybą. J. Marcinkevičius genialiai įžvelgė slapčiausius tautos lūkesčius ir leido pajusti, kad praeitis įkvepia ateičiai. K. Sajos „Mamutų medžioklė“, V. Petkevičiaus „Grupė draugų“ tęsia Vinco Kudirkos tradicijas ir parodo, kiek mažai nutolo komunistų partijos elitas nuo caro valdininkų.
Net ir iškilmės sugebamos vykusiai panaudoti tautos iškiliems istorijos faktams prisiminti ir patriotizmui ugdyti. Štai 1579 m. įkurto Universiteto 400 metų jubiliejus. Ta proga išleista trijų tomų Universiteto istorija, o istorijos vienatomiai anglų ir rusų kalbomis. Visa imperija sužinojo, kad Vilniaus universitetas net dviem šimtmečiais senesnis už Maskvos universitetą, kad jis seniausias imperijoje.
Į iškilmes pakviesta nemažai ir Vakarų universitetinių atstovų, tarp jų ir Algirdas Julius Greimas. Tik prof. B. Genzelis, matyt, neturėjo tos informacijos, kad tuomet Lietuvių kalbos gynimo grupė buvo parengusi kreipimąsi į Jungtinių Tautų organizacijos Generalinį sekretorių Kurtą Valdheimą dėl Taškente rengiamos konferencijos nacionalinių kalbų klausimais, kurioje rusų kalbai būtų suteiktos privilegijuotos teisės, o lietuvių kalba ir kitos pavergtųjų tautų kalbos būtų stumiamos iš mokslo pasaulio ir švietimo kalbos bei kultūros gyvenimo. Tada Vilniuje viešintis prof. J. Greimas sutiko iš Vilniaus disidentų paimti kreipimąsi ir jį pervežti į Vakarus. Kitą dieną tą kreipimąsi jau skaitė Vakarų radijo lietuviškos laidos.
Malonu, kad prof. B. Genzelis nenutyli disidentų indėlio į Lietuvos pasipriešinimo okupacijoms kovą. Juk tais metais Lietuvoje ėjo 12-14 pogrindžio leidinių, kurių daugelis pasiekdavo Vakarus, ir aktualiausi jų straipsniai bei kita informacija būdavo skaitoma per užsienio radijo stotis. Kasmet Vakarams tokios informacijos būdavo pateikiama 1,5-2 tūkst. puslapių. Kam prireikė jau nepriklausomybės metais pradėtą leisti žurnalą „Tautos atmintis“ likviduoti?
Matyt, jau yra atėjęs paskutinis laikas kalbėti ne vien apie nepriklausomybę, bet ir jos sukurtų institucijų darbo kokybę, net jų reikalingumą ar nereikalingumą, juo labiau tų žmonių kokybę, kurie atsitiktinai buvo išmesti į gyvenimo paviršių ir jokių tautos problemų nesprendė, o tik savo asmenines. Aš niekaip negaliu pamiršti vadinamojo signataro Mečio Laurinkaus rašto, parašyto 1990 m. kovo 19 d., t.y., praėjus tik aštuonioms dienoms po nepriklausomybės paskelbimo, jog jo netenkina trijų kambarių butas (4 asmenų). Tuoj atsiranda rezoliucija: „Spręsti nedelsiant“, užuot pasiuntus tokį materialistą velniop. „Signataras“ gauna 100 kv. metrų butą, o turėtąjį atiduoda netekėjusiai žmonos seseriai.
Tai įvykiai, vykę už nepriklausomybės fasado, kurie ir nulėmė tolesnę mūsų nepriklausomybės ne itin sėkmingą raidą.
Prof. Zenonas Butkus, įvertindamas neginkluotąjį pasipriešinimą, Vytauto Skuodžio knygos „KGB voratinklyje“ (1980, išleistoje 2009 m., rašo: „Apskritai neginkluotojo pasipriešinimo reikšmė nėra kaip reikiant įvertinta. Ji menkinta net žymių intelektualų (Vytautas Kavolis, Tomas Remeikis). Ką tik išėjusioje Sąjūdžiui skirtoje sintetinėje Lietuvos istorijos studijoje (XII tomas, 1 dalis) disidentinis judėjimas neišskirtas kaip rimtas SSSR žlugimo ir Lietuvos valstybės atkūrimo veiksnys. Dar blogiau, kad disidentai menkai buvo įtraukti į mūsų valstybės atkūrimo darbus ir dabar jų beveik nėra Lietuvos politiniame elite. Ar tai nėra mūsų nesėkmių priežastis, tiesiog didžiausia, gal mirtina nuodėmė? Juk valdžioje atsiduriančios partijos, įvairios grupuotės pirmiausia žiūri ne visuomenės, valstybės interesų, o savo asmeninių ar grupinių, ir tai tampa rimčiausia, įsisenėjusia mūsų bėda. Tuo tarpu disidentams visada rūpėjo Tėvynės, o ne asmeninis likimas, todėl būtent jie tegalėjo būti valdžios moralinis šaltinis.
Deja, šiandien ši klaida vargu ar beištaisoma. Belieka bent tinkamai įvertinti neginkluoto pasipriešinimo istoriją.“
Tai, be abejo, teisingos mintys. Kai iš darbo šalinami buvę laisvės kovotojai, o jų vietas užima čekistų ar rajkomų vadovų atžalos, nieko gera laukti negalima.
Prisimenu, kai 1992-ųjų metų pradžioje atėjau dirbti į Vagnoriaus vyriausybę Informacijos biuro direktoriumi, įspėjau savo septynis pavaldinius, kad jie gali laisvai reikšti savo mintis, manęs nesivaržydami. Ir štai viena mano darbuotoja mane įspėjo: „Kai ateina tas žmogus (tai buvo Jurgis Razma, G. Vagnoriaus pagrindinis patarėjas), jūs kalbėkite atsargiai“. Atsakiau, kad aš daug metų buvau sekamas ir man tokio tipo veikėjai tiesiog nujaučiami. Tarp kita ko, pridūriau, kad „to žmogaus ausytės kaip antenos“.
Matyt, mes su šefu nelabai radome bendrą kalbą, nes netrukus aš buvau iškviestas į kadrų skyrių, kur inspektore dirbo tokia Meilė Česnaukienė (tai buvo rusaitė, vardu Liubovė, jos tėvas Šilutės kalėjimo ar lagerio viršininkas). Ji man pasakė: „Jums siūloma eiti į ELTĄ pavaduotoju“. Aš atsakiau: „Niekur aš neisiu. Jeigu aš jums nereikalingas, paduosiu jums pareiškimą ir darbą rasiu sau pats.“
Tai tokia buvo „signatarų“ pagarba disidentams. Netrukus įvykiai taip klostėsi, jog 10 ministrų G. Vagnorių nušalino, aš Vyriausybėje dar dirbau beveik penkerius metus, kol Prezidentas A. Brazauskas jį vėl sugrąžino atsidėkodamas už Kristinai „dovanotą“ „Draugystės“ viešbutį. Tokia buvo mūsų liūdna tikrovė, ir vargu ar buvo įmanoma gražesnė nepriklausomybė, nei ją turime šiandien.
Knygoje užsiminta apie iškilų Latvijos poetą Knutą Skujenieką, kuris kartu su manimi leido nelaisvės dienas trečiajame Mardvijos lageryje. Tai buvo labai išsilavinęs, puikus žmogus. Jo tėvas, prieškario literatas, susirašinėjo su Salomėja Nėrimi ir Petru Cvirka. Mes kurį laiką dirbome dviese virtuvėje indų plovėjais. Virtuvės šefas buvo labai padorus rusas, mano bičiulis. Tačiau Knutui tas darbas buvo per sunkus, nors dieną dirbdavome, dieną ilsėdavomės ir būdavo laiko ką nors rimčiau skaityti. Jis neišlaikė, graužė rankas chemikalai ir karštas vanduo. Gyvenome viename kambaryje, miegojome šalia vienas kito. Pokalbių būdavo daug ir ilgų, bet niekad laiškuose jo vardo nepaminėjau, kad neatkreipčiau dėmesio į iškilųjį poetą, jautriai išgyvenantį Latvijos vergovę.
Šiandien jau aktualu kalbėti ne apie tautinės savimonės išsaugojimą nebrandžios nepriklausomybės metais, bet apskritai apie tautos moralės, jos kultūros ir žmoniškumo išsaugojimą. Tuo turi pasirūpinti pati tauta, nes Seimas vargu ar ką bepadės.
Stasys Stungurys
