Tam, kad Lietuva būtų priimta į NATO, būtinai reikėjo „Mažeikių naftą“ padovanoti amerikiečiams. Tam, kad Lietuva būtų priimta į Europos Sąjungą, būtinai reikėjo įsipareigoti uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Jokiose oficialiose sutartyse šie reikalavimai nebuvo užfiksuoti, tačiau būtent šie reikalavimai buvo laikomi patys svarbiausi, ir todėl Lietuvos politikai karštligiškai skubėjo juos vykdyti.
Šiuo metu kalbama apie dar vieną reikalvimą, kurio neįvykdžius Lietuva negalės likti ES nare, ir kuriam įvykdyti baigėsi terminas – tai Lietuvos žemės pardavimas užsieniečiams.
Žemė – tai laisvas kapitalo judėjimas?
Apie šį reikalavimą, apie tai, kad jį reikės neišvengiamai įvykdyti, buvo nuolat primenama, buvo sakoma, kad Europos Sąjunga leido keleriems metams atidėti žemės pardavimą užsieniečiams, bet dabar atėjo toks momentas, kai daugiau atidėti jau nebeįmanoma. Taip pat buvo sakoma, kad žmonės patys užsinerė sau kilpą, patys pritarė žemės pardavimui užsieniečiams balsuodami už stojimą į Europos Sąjungą.
Tačiau dabar, praėjus dešimtmečiui nuo įstojimo į ES, paaiškėjo, kad jokio pasižadėjimo parduoti žemę užsieniečiams stojimo į ES sutartyje nėra. Kalbama tik apie kapitalo laisvą judėjimą. Ką tai reiškia, ką bendro tai turi su žemės pardavimu užsieniečiams? Tuo labiau, ar, balsuodami už stojimą į ES, rinkėjai žinojo, ką reiškia ši formuluotė? Akivaizdu, kad nežinojo.
Kai kalbama apie laisvą darbo jėgos judėjimą, tai viskas aišku – žmonės (darbo jėga) gali važiuoti į kitas šalis (judėti) ir ten dirbti. O kaip gali judėti kapitalas? Jeigu kapitalu laikomi pinigai, tai, suprantama, jie gali judėti po visą pasaulį paspaudus kompiuterio klavišą. Kalbant apie žemės pardavimą užsieniečiams, kapitalu, matyt, laikoma žemė.
Kaip gali judėti žemė? Jeigu Vilniaus krašto žemes nupirks lenkai, tai, matyt, tos Vilniaus krašto žemės persikels į Lenkiją ir tokiu atveju Vilniaus kraštas taps Lenkijos dalimi. O jeigu Klaipėdos krašto žemes nupirks vokiečiai, tai tas kraštas iškeliaus į Vokietiją ir taps Vokietijos dalimi.
Beje, politikai jau seniai yra įteisinę laisvą kapitalo (žemės) judėjimą po visą Lietuvą. Ta žemė, taip pat kaip ir žmonės, keliauja ta pačia kryptimi – iš Lietuvos provincijos link didžiųjų Lietuvos miestų. Kai bus įteisintas laisvas Lietuvos žemės judėjimas po visą Europą, tikriausiai bus panašios tendencijos – Lietuvos žemės keliaus link didžiųjų Europos valstybių – Vokietijos ir Lenkijos.
Konstitucinių dvasių paunksmėje
R. Paksas buvo išmestas iš Lietuvos prezidento sosto motyvuojant tuo, jog jis šiurkščiai pažeidė Lietuvos Konstituciją. Bet iš tikrųjų, tokį sprendimą lėmė ne kokios nors Konstitucijos nuostatos, bet Lietuvos politinio elito nuomonė. Tas elitas nutarė, kad R. Paksas neturi būti Lietuvos prezidentu. Nors ir labai uoliai buvo ieškota R. Pakso nuodėmių, nieko rimto surasti nepavyko, todėl teko pasitelkti dvasias. Atseit Konstitucijos pažeidėjas. Nors, jeigu remsimės Konstitucija, o ne dvasiomis, tai taps akivaizdu, jog tai, kad R. Paksas suteikė pilietybę J. Borisovui, buvo visai teisėtas, Lietuvos Konstituciją atitinkantis veiksmas. Pirma, R. Paksas išimties tvarka galėjo J. Borisovui suteikti Lietuvos pilietybę, nes tai leidžia Lietuvos Konstitucija. Anra, J. Borisovas turėjo nuopelnų Lietuvai, nes ankstesnis Lietuvos prezidentas V. Adamkus J. Borisovą už tuos nuopelnus Lietuvai netgi buvo apdovanotas ordinu. Tie nuopelnai negalėjo išnykti vien todėl, kad J. Borisovas parėmė R. Pakso, o ne kokio nors konservatoriaus rinkiminę kampaniją.
Suprantama, kad Europos žmogaus teisių teismas liepė ištaisyti tokį Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimą, pagrįstą ne Konstitucija, bet tariamais dvasių svaičiojimais. Tačiau Konstitucinis Teismas užsispyrė – atseit būtina keisti Lietuvos Konstituciją tam, kad R. Paksas vėl galėtų kandidatuoti į prezidento postą.
Nematydamas kitos išeities Seimas pakluso Konstituciniam Teismui – sugalvojo Konstitucijos pataisą, kuri leistų įgyvendinti Europos žmogaus teisių teismo sprendimą ir kartu įtiktų Lietuvos Konstituciniam Teismui.
Tačiau tai, matyt, labai nepatiko buvusiam Konstitucinio Teismo pirmininkui ir „konstitucinių dvasių atstovui spaudai“ E. Kūriui, kuris pareiškė, kad Seimo priimta Konstitucijos pataisos priėmimo procedūra prieštarauja Konstitucijai. Todėl Seimas vel ruošiasi taisyti savo Konstitucijos taisymus. Taigi, R. Pakso kova su dvasiomis tęsiasi.
Visi lygūs, bet teisėjai – lygesni
Dar tada, kai E. Kūris buvo Konstitucinio Teismo pirmininku, šis teismas priėmė žmones papiktinusį nutarimą, kad teisėjams atlyginimų negalima mažinti. Vėl, matyt, buvo pasiremta konstitucinių dvasių išaiškinimais, nes Lietuvos Konstitucijoje apie teisėjų atlyginimus nieko nerašoma.
Šiemet jau kitos sudėties Konstitucinis teismas liepė Seimui nuo Spalio 1 dienos į iki krizės buvusį lygį atstatyti algas teisėjams ir didžiausius atlyginimus gaunantiems valdžios atstovams.
Žurnalas „Veidas“ (2013 m. spalio 21 d.) rašo apie tai, kad 2009 metais, sužinoję apie tai, jog bus mažinami jų atlyginimai, įtakingiausi teisėjai nuėjo pas A. Kubilių tartis. Ir štai, kaip E. Kūris argumentavo, kodėl jiems atlyginimų negalima mažinti: „Mes prisiėmę kreditų, turime įsigiję namus, sodybas, turime mokėti už juos“.
Iš šio E. Kūrio argumento galime padaryti išvadą, kad tikroji priežastis, kodėl atseit negalima mažinti teisėjams atlyginimų, yra visai ne Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, bet pats paprasčiausias teisėjų godumas. Mat jiems nepakanka jų gaunamos keliolikos tūkstančių litų algos.
Jeigu Lietuvos Konstitucija pažeidžiama dėl to, kad teisėjai nesugeba išgyventi iš savo gaunamo keliolikos tūkstančių litų atlyginimo, tai logiška būtų galvoti, kad Lietuvos Konstitucija pažeidžiama ir dėl to, kad gaunančio minimalų atlyginimą dirbančiojo alga yra tik vienas tūkstantis litų, kad daugelio pensininkų pensija dar mažesnė, o invalidai gauna tik 350 litų pašalpą.
Bet, matyt, teisėjai galvoja, kad tik jie vieni gali įsigyti būstus, sodybas ir gerai, komfortiškai gyventi. Mat viskas priklauso nuo lūkesčių – teisėjų lūkesčiai yra teisėti, o kitų – tų, kurių pajamos yra mažos, lūkesčiai gerai gyventi yra neteisėti.
Valdžioje – vis gudručiai
Kadaise Konstitucinis Teismas nusprendė, kad teisėjams atlyginimų mažinti negalima. Vis dėlto vėliau, kai Lietuvą užgriuvo krizė, Konstitucinis Teismas leido laikinai – krizės metu, atlyginimus sumažinti, bet tas mažinimas atseit turėjo būti proporcingas. Kitaip sakant, mažinant atlyginimus negalėjo sumažėti skirtumai tarp turtuolių ir vargšų.
Konservatoriai teigia, kad jie krizės akivaizdoje elgėsi labia teisiškai, socialdemokratiškai, nes didesniu procentu sumažino atlyginimus tiems asmenims, kurie gauna didesnius atlyginimus, ir tiems pensininkams, kurių pensijos buvo didžiausios. Todėl atseit, jeigu jie būtų visiems atlyginimus sumažinę proporcingai – taip, kaip siūlė daryti Konstitucinis Teismas, tai būtų neteisinga.
Šiuo metu socialdemokratai teigia, kad jie neturi lėšų kultūros darbuotojų, policininkų atlyginimų didinimui, nes tas lėšas, vykdydami Konstitucinio Teismo sprendimą, privalo skirti teisėjų ir didžiausius atlyginimus gaunančių valdininkų algų atstatymui.
Vis dėlto tiek konservatoriai, tiek ir socialdemokratai gudrauja. Konservatoriai galėjo krizės akivaizdoje elgtis kitaip ir pasiekti daug geresnį rezultatą valstybės finansų atžvilgiu nepažeisdami Konstitucijos. Socialdemokratai dabar irgi galėtų elgtis kitaip neignoruodami Konstitucinio Teismo sprendimo, bet kartu ir nepadidindami (neatstatydami) atlyginimų teisėjams ir aukštiems valdininkams ir nepablogindami valstybės finansinės padėties.
O galėjo būti taip
Buvusi A. Kubiliaus vyriausybė galėjo ne progresyviu būdu sumažinti atlyginimus, bet atitinkamu procentu padidinti fizinių asmenų pajamų mokestį dideles algas gaunantiems asmenims. Kitaip sakant – progresyviniu būdu padidinti mokesčius. Konstitucinis Teismas neleidžia mažinti atlyginimų, bet nedraudžia didinti mokesčių, todėl Konstitucija nebūtų pažeista. Kadangi padidinus fizinių asmenų pajamų mokestį savo kišenes būtų tekę pakrapštyti ne tik didelius atlyginimus gaunantiems biudžetininkams, bet ir dideles algas gaunantiems privatininkams, todėl būtų buvę sumažintos ne tik valstybės biudžeto išlaidos, bet ir padidintos valstybės biudžeto pajamos. Dėl to būtų sumažėjęs valstybės biudžeto deficitas. Kodėl, mažindamas atlyginimus valstybės sektoriuje, A. Kubilius nedrįso paliesti didelius atlyginimus gaunančių privatininkų?
A. Kubliaus padarytas klaidas galėjo ištaisyti A. Butkevičiaus vyriausybė. Jeigu ji tiems asmenims, kurių atlyginimas yra didesnis negu, pavyzdžiui, penki tūkstančiai litų, fizinių asmenų pajamų mokestį būtų nustačiusi 40%, tai tie biudžetininkai (tarp jų ir teisėjai), kurių algos siekia keliolika tūkstančių litų, įvykdžius Konstitucinio Teismo sprendimą (atstačius atlyginimus), „ant popieriaus“ gautų tokius pačius atlyginimus, kaip ir iki krizės (iki atlyginimų sumažinimo), tačiau „į rankas“ gautų tokius pačius atlyginimus, kokius gavo po atlyginimų sumažinimo. Padidinus fizinių asmenų pajamų mokestį didelius atlyginimus gaunantiems asmenims, privatininkai taip pat turėtų sumokėti daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. Todėl atsirastų daugiau lėšų padidinti atlyginimus mažas algas gaunantiems biudžetininkams.
Žiniasklaida skelbė, kad krepšininkas J. Valančiūnas į JAV valstybės biudžetą mokės 45% savo atlyginimo. Tad kodėl Amerikoje dirbantys ir dideles pajamas gaunantys asmenys gali mokėti 45% fizinių asmenų pajamų mokestį ir dėl to neverkšlena, ir nežada bėgti iš JAV į, pavyzdžiui, Lietuvą, kurioje mokesčiai yra tirs kartus mažesni – tik 15%?
Pinigų yra, bet pinigų nėra
„Pinigų yra!“, „Pinigų nėra!“. Šiuos du vienas kitam prieštaraujančius šūkius politikai naudoja vienu metu.
Pinigų yra naujai atominei elektrinei statyti. Sumokėti milijardus litų siekiančias duokles į euro stabilizavimo fondą politikai nemato problemų. Mat jie labai nori nuo 2015 metų neturėti lietuviškų litų, bet turėti europietiškus eurus.
Pusę milijardų litų kitais metais politikai kiaurame Sodros biudžete suras ir privačių pensijų parėmimui tam, kad tų fondų valsatytojams būtų garantuoti keliasdešimt tūkstančių litų siekiantys atlyginimai.
Pinigų bus ir trims sraigtasparniams krašto apsaugai pirkti už 180 mln. litų. Kai dabartiniai valdantieji buvo opozicijoje, buvo išaiškinta, kad tų sraigtasparnių Leituvai visai nereikia. Tačiau kai buvusi opozicija pati gavo teisę valdyti Lietuvą, pasikeitė ir jos nuomonė – dabar jau tie nereikalingi sraigtasparniai tapo mirtinai reikalingi.
Randama pinigų ir saugumo rūmų statybai, kurie kainuos pusę milijono litų – daugiau negu Valdovų rūmai. Iš to galima spręsti, kad ateityje Leituvą valdys ne valdovai, bet saugumas.
Užtat pinigų nebeliko pensininkų sumažintoms pensijoms kompensuoti ir joms padidinti. Nebus įvykdyti ir vidaus reikalų ministro D. Barakausko pažadai padidinti atlyginimus policininkams. Nebėra pinigų ir kultūros darbuotojų atlyginimams pakelti, nors visus metus kultūros ministras Š. Birutis žadėjo tai padaryti.
Vis dėlto net ir tos kuklios kultūrai (o taip pat ir kitoms sritims) skirtos lėšos dažnai naudojamos naracionaliai. Dėl to kaltas programinis valstybės biudžeto finansavimas – kai lėšos skiriamos atskiroms programoms. Tokiu būdu finansavimas vyksta chaotiškai, kai kam lėšų skiriama per daug, o kai kam per mažai arba ir visai neskiriama. Tarkime, lėšos skiriamos kokiam nors renginiui. Iš tų lėšų vienas milijonas litų skiriamas apmokėti daininkui už vienos valandos koncertą ir dar trys milijonai litų – kelių minučių fejerverkui. Viskas vyksta teisėtai, tačiau neteisėtai. Juk už tokią sumą pinigų galima išlaikyti daugybę bibliotekų arba nusipirkti visoms Lietuvos bibliotekoms daug knygų ir užsakyti laikraščių ir žurnalų tokiu būdu paremiant spaudą ir knygų leidybą. Deja, visiems šiems dalykams pinigų nerandama.
O ką galima buvo padaryti už tuos bene 250 mln. litų, kuriuos A. Kubilius išleido įvairių energetikos konsultantų paslaugoms pirkti? Pinigai buvo išleisti, viskas lyg ir teisėta, o rezultatas nulinis, o gal būt net ir neigiamas. Energetikos specialistai, kuriems nereikėjo milijonų, bet pakako mokėti normalias algas, buvo išvaikyti, todėl visai logiška, kad vietoje jų priimtiems politiškai lojaliems neišmanėliams net ir už milijonus litų pasamdyti konsultantai nesugebėjo proto įkrėsti.
