Pastaruoju metu referendumai Lietuvos politikams – tiek pozicijai, tiek ir opozicijai įvarė daug baimės. Tas politinis elitas, pažeisdamas Lietuvos Konstituciją, referendumo dėl naujos atominės elektrinės statybos rezultatus ignoravo. Tačiau dar baisesnis tam elitui kitas referendumas – dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kuris gali įvykti, ir kuris, jeigu remsimės Lietuvos Konstitucija, ne tik gali, bet ir turi įvykti, nes buvo surinktas pakankamas parašų skaičius, reikalingas tam referendumui pravesti.
Todėl dabar politiniam elitui tarnaujantys teisininkai neriasi iš kailio, stengdamiesi žūt būt įrodyti, kad tokio referendumo negalima skelbti. Tikimasi, kad ir Konstituciniame Teisme tokių politinio elito kalpčiukų bus tiek, kad referendumas būtų uždraustas. Norint tai padaryti Konstitucinis Teismas turėtų konstatuoti, kad Lietuvos Konstitucijos laikymasis prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Nors normaliam žmogui toks teiginys gali skambėti absurdiškai, vis dėlto teisinėje praktikoje tokie sprendimai yra visiškai įmanomi.
Konstitucinis Teismas yra paskutinė instancija, kurios sprendimai yra neskundžiami, todėl jis gali priimti bet kokį sprendimą, kuris priklausys tik nuo to, kokios yra daugumos Konstitucinio Teismo teisėjų pažiūros. Pasiknaisiojus įvairiuose teisės aktuose, pasitarus su dvasiomis ir kalbant jokiam sveiko proto žmogui nesuprantama teisine kalba įmanoma tą bet kokį priimtą sprendimą pagrįsti. Faktiškai Konstitucinis Teismas yra dar vienas Seimas (tiesa, niekieno nerinktas), stovintis aukščiau žmonių išrinkto Seimo ir priimantis politinius sprendimus.
Kaip reikės, taip ir išaiškins
Oficialią nuomonę palaikantys teisininkai aiškina, kad referendumai dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir dėl euro įvedimo neturės juridinės galios, nes referendume dėl Lietuvos stojimo į ES jau buvo numatyta, kad reikės ir žemė užsieniečiams parduoti, ir eurą įsivesti. O, kadangi, stojant į Europos Sąjungą, Lietuvos piliečiai pripažino Europos Sąjungos teisės aktų viršenybę prieš Lietuvos aktus, tai reiškia, kad tai, kas parašyta Lietuvos Konstitucijoje, ir tos Konstitucijos padarytos pataisos jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes vis tiek lieka galioti tik tai, kas parašyta ES sutartyje.
Tačiau su tokiais aiškinimais elitiniai teisininkai patys save įstūmė į aklavietę. Jeigu, pasak jų, ES teisiniai aktai turi viršenybę prieš Lietuvos teisinius aktus, tai reiškia, kad ir R. Paksas gali dalyvauti tiek prezidento, tiek ir Lietuvos parlamento rinkimuose, nes Europos Sąjungos žmogaus teisių teismas nustatė, kad draudimas iki gyvenimo pabaigos jam kandidatuoti prieštarauja Europos Sąjungos teisei.
R.Pakso klausimas net ir po 10 metų – tabu
Darydami politinius sprendimus Konstitucinis teismas taip susipainioja, kad paskui, remiantis logika, to teininkų suraizgyto kamuolio išpainioti neįmanoma. Bet juk teisininkų būtent toks ir yra darbas – reikalui esant „įrodyti“, kad juoda yra balta, arba atvirkščiai – kad balta yra juoda. Todėl, kai jiems yra patogiau, jie remiasi Europos teise, kai Europos teisė savo kėslams įgyvendinti netinka – remiasi Lietuvos Konstitucija, o kai ir Lietuvos Konstitucija savo sprendimų pagrįsti neįmanoma (kaip atsitiko su R. Pakso byla), tenka pasiremti dvasių autoritetu. R. Paksui būti Prezidentu, kandidatuoti juo būti, netrukdo nei ES teisė, nei Lietuvos Konstitucija, tačiau neleidžia politinis elitas ir tam elitui tarnaujantys teisininkai.
Papirkinėti per referendumą – galima?
Įdomu, ką atsakytų Konstitucinis teismas, jeigu jo paklaustų – ar galima pripažinti galiojančiais tokio referendumo rezultatus, kurio metu rinkėjai buvo papirkinėjami skalbimo milteliais ir alumi, ir šiam tikslui buvo išleistas vienas milijonas litų, ir kokiu būdu buvo papirkti keli šimtai tūkstančių rinkėjų, nulėmusių referendumo rezultatus? Ar toks referendumas yra teisėtas, ar jis neprieštarauja Konstitucijai? Juk būtent tokiu būdu buvo organizuojamas referendumas dėl stojimoį Europos Sąjungą.
Jeigu remtumėmės Lietuvos Konstitucija ir Lietuvos įstatymais, tai tokio referendumo rezultatai būtų pripažinti negaliojančiais, o tie asmenys, kurie skyrė milijoną litų rinkėjų papirkinėjimui, būtų pasodinti į kalėjimą. Tačiau šiuo atveju Temidė, Konstitucinis teismas ir Lietuvos politinis elitas užsimerkė.
VRK požiūris – koks ir politinio elito
Visai kitoks politinio ir teisinio elito ir Vyriausios rinkiminės komisijos požiūris į kitą referendumą – dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Šiuo atveju priekabiai buvo tyrinėjama kiekviena pasirašiusiojo parašyta raidė ir, jeigu ta raidė patikslintame sąraše buvo šiek tiek kitokia negu ankstesniame sąraše, tai buvo pasiūlyta visus tokius atvejus atiduoti ištirti prokurorams. Įdomu, ar Z. Vaigauskas, rašydamas ranka, sugebėtų visiškai vienodai parašyti tą patį žodį?
Politikai aiškino, kad referendumo dėl žemės negalima skelbti dar ir todėl, kad parašų rinkėjai atsieit kažką melavo pasirašiusiems, kažko jiems nepasakė, kad tie pasirašiusieji nesuprato, už ką jie pasirašo. Matyt, tai irgi galėtų būti laikoma pretekstu kreiptis į prokuratūrą arba į saugumą, kurie turėtų nustatyti, ką kiekvienas parašų rinkėjas sakė ir ką darė, ir ką kiekvienas pasirašęs galvojo ar negalvojo, suprato ar nesuprato.
Dar vienas argumentas, kodėl atseit nereikėtų skelbti referendumo – kad referendumui pateikti ne vienas, bet trys klausimai. Tačiau juk kai referendumuose buvo balsuojama už Lietuvos Konstituciją ir už stojimą į ES, buvo balsuojama ne už tris, bet už kelis šimtus teiginių, sąlygų, apie kurių egzistavimą absoliuti dauguma balstuotojų net ir visai nieko nežinojo. Kai kurių tų teiginių prasmės iki šiol niekas nesugebėjo išsiaiškinti. Nepaisant to, niekas nebando ginčyti referendumų dėl Lietuvos Konstitucijos ir dėl stojimo į ES teisėtumo.
Vardan euro – pensininkų ir dirbančiųjų gerovė
Valdžia sako, kad neįvesti euro nuo 2015 metų negali, nes pagal stojimo į ES sutartį įsivesti eurą Lietuva privalo tuoj pat, kai tik Lietuvos finansiniai rodikliai atitiks ES reikalavimus.
Tačiau juk tam, kad atitiktų tuos reikalavimus, vyriausybė dvejiems metams užšaldė minimalią algą ir atidėjo kompensacijų pensininkams mokėjimą keleriems metams. Jeigu vyriausybė būtų padidinusi atlyginimus dirbantiesiems ir pensijas pensininkams, tai Europos Sąjunga nebūtų leidusi Lietuvai įsivesti euro net ir tuo atveju, jeigu Lietuvos valdžia ir labai to norėtų.
Taigi vardan euro Lietuvos valdžia aukoja pensininkų ir dirbančiųjų gerovę.
Beje, paradoksas yra tas, kad, padidinus atlyginimus (minimalią algą) ir pensijas, Lietuvos finansinė padėtis pagerėtų, valstybės biudžeto pajamos padidėtų, o ekonomika augtų sparčiau.
Lietuvos politikams pastaruosius du dešimtmečius būdingas mąstymas ir elgesys yra toks – padarysime, kad visiems būtų blogai, ir tada bus gerai – gal kas nors, atvažiavęs iš Amerikos ar Europos, mus pagirs.
Politikai ir jų gąsdinimai
Politikai žmones gąsdina tuo, jog jeigu mes neparduosime žemės užsieniečiams ir neįvesime euro, tai Lietuva bus išmesta iš Europos Sąjungos ir turės grąžinti Europos Sąjungai visas tas lėšas, kurias ES Lietuvai sumokėjo per visą dešimtmetį, kol Lietuva buvo Europos Sąjungoje. Tačiau juk jokiose sutartyse nenumatytos jokios sankcijos, kurios galėtų būti taikomos tokiais atvejais. Be to, dar negirdėjau nei vieno atvejo, kad, skiriantis vyrui ir žmonai, kuris nors iš jų reikalautų suskaičiuoti, kiek kiekvienas iš jų suvalgė sėdėdamas už bendro stalo, ir kompensuoti kitam sutuoktiniam dėl to patirtas išlaidas. Kas buvo – pražuvo, kas valgyta – suvalgyta ir to suvalgyto maisto jau nesugrąžinsi į pirminį pavidalą.
Politikai sako, kad jeigu Lietuva nebūtų Europos Sąjungoje ir iš jos negautų išmokų, tai ji pražūtų be tų dotacijų. Panašiai kadaise, kai Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, buvo teigiama, kad Lietuva neišgyventų ir be Sovietų Sąjungos pagalbos. Taigi, Lietuva laikoma bejėgiu veršeliu, kuris turi žindyti arba vieną karvę – Sovietų Sąjungą arba kitą – Europos Sąjungą. Tačiau pasižiūrėkime į skaičius.
Lietuva per metus iš viso pagamina bendrojo vidaus produkto maždaug už 120 mlrd. litų. Per valstybės ir Sodros biudžietus ji perskirsto labai mažai – tik apie 30% bendrojo vidaus produkto. Kitos, išsivysčiusios šalys, perskirsto žymiai daugiau BVP. Kai kuriose šalyse perskirstoma BVP dalis siekia net 50%.
Iš Europos Sąjungos Lietuva kasmet gauna maždaug 7 mlrd. litų, o savo ruožtu Europos Sąjungai sumoka daugiau kaip vieną milijardą litų. Skirtumas nesiekia 5% BVP.
Jeigu Lietuva perskirstytų ne 30% BVP kaip yra dabar, bet 35%, tai jokios Europos Sąjungos paramos net ir nereikėtų. Tačiau net ir 35% yra labai kuklus rodiklis lyginant su kitomis šalimis. Todėl visos tos pasakos apie tai, kad Lietuvai yra būtina ES parama, tėra tik blefas. Net ir be Europos Sąjungos paramos Lietuva galėtų gyventi žymiai geriau negu dabar. Tam reikia tik vienintelio dalyko – kad Lietuvos politikai išdrįstų pareikalauti, jog Lietuvos turčiai šiek tiek daugiau pakratytų savo kišenes.
