Konstitucinis Teismas atrado dėsnį, kuris sako, kad teisėjai bus nekorumpuoti tik tada, kai jie gaus palyginti su kitais visuomenės nariais daug didesniu atlyginimus, o, išėję į pensiją, daug didesnes privilegijuotas pensijas. Tiesa, šio dėsnio autorystę reikėtų priskirti G. Vagnoriui, kuris kadaise, būdamas ministru pirmininku, nutarė duoti teisėjams keliolika kartų didesnes algas negu kitiems mirtingiesiems. Motyvuojama buvo tuo, kad, atseit, tik kosminės algos gali padaryti teisėjus dorais, sąžiningais ir visiems lygiai teisingais.
Gaudami tokiais dideles algas, išėję į pensiją, teisėjai gauna ir maksimalias senatvės pensijas. Netgi jeigu jie tų pensijų visai negautų, tai iš savo anksčiau gautų didelių atlyginimų galėtų susitaupyti senatvei tiek lėšų, kad galėtų senatvėje gyventi ne blogiau negu kiti žmonės net ir negaudami pensijų. Deja, matyt įpratę taškytis pinigais, švaistyti juos į visas puses, teisėjai pareikalavo iš valdžios, kad jiems valdžia be senatvės pensijos mokėtų dar papildomai ir valtybines pensijas. Valdžia įvykdė ir šį godžiųjų teisėjų reikalavimą.
Tačiau ar, išsikovoję sau materialinę gerovę iki gyvos galvos, teisėjai tapo teisingesni, objektyvesni, laisvi nuo bet kokių pašalinių įtakų ir priklausomi tik nuo Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų? Deja, tokias tendencijas būtų labai sunku įžvelgti. Greičiau atsitiko priešingai. Ypač pastarajame dešimtmetyje tapo akivaizdu, kad Konstitucinis Teismas tarnauja politinėms ir verslo grupuotėms ir įtakingoms jėgoms iš užsienio. Lietuvos Konstitucija tapo tik širma, kuria bandoma prisidengti tam, kad būtų galima ignoruoti tą Konstituciją.
Tokią padėtį, manau, lėmė ir tai, kad Konstituciniame Teisme su buvusio Konstitucinio teismo pirmininko E. Kūrio pagalba buvo apgyvendintos konstitucinės dvasios. Su jų pagalba bet kokį dalyką galima išaiškinti taip, kaip nori Konstitucinio Teismo teisėjai, nekreipiant dėmesio į tai, kas parašyta Konstitucijoje.
Siaučia ne tik konstitucinė, bet ir pasaulinė dvasia
Prieš dešimtmetį Konstitucinis Teismas gavo užsakymą iš atitinkamų politinių jėgų – pašalinti R. Paksą iš Lietuvos prezidento posto, tiksliau pasakius, įforminti tą pašalinimą teisiškai, konstituciškai. Žinoma, tas užsakymas nėra niekur užfiksuotas, jo nėra nei raštiškame, nei, tikriausiai, žodiniame pavidale. Tačiau tiems, kas sekė, kas tais metais vyko Lietuvoje, tai yra akivaizdu.
Sovietiniais metais taip pat be jokių kieno nors priminimų patys žmonės žinodavo, kaip reikia elgtis – ką kalbėti, ko nesakyti, ką pagirti, ką pasmerkti. Jeigu viską darydavai „teisingai“, pagal partijos ir Vyriausybės rašytas ir nerašytas taisykles, būdavai pakankamai nuovokus, tai galėdavai tikėtis kilti karjeros laiptais, sulaukti malonių iš valdžios. Tačiau jeigu reikšdavai kokią nors savo ypatingą nuomonę, nesutampančią su partijos ir vyriausybės, tai, jeigu pavykdavo išvengti bausmės, „karjerą“ geriausiu atveju galėjai daryti nebent tik su šluota rankoje.
Tie patys karjeros darymo principai galioja ir šiais laikais. Gal šiais laikais yra netgi sunkiau, nes sunkiau atspėti, nujausti, kas gi yra ta tikroji „partija“, politinė jėga, kas yra tas faktinis prezidentas, kurio įgeidžius reikia tenkinti.
Dažnai tokio konkretaus „prezidento“, kurio valią reikia vykdyti, net ir nėra. Yra tik kažkokia pasaulinė dvasia, kurios tarsi niekur nėra, bet kurios valios nevykdymas tiems, kas tos valios nevykdo, atsiliepia skaudžiomis pasekmėmis.
Todėl yra būtina tos pasaulinės dvasios niekur nerašytos, bet realiai egzistuojančius nurodymus jausti ir vykdyti.
„Pažangiai“ Lietuvai trukdo tik Konstitucija
Konstitucinio Teismo teisėjai tas pasaulines tendencijas gerai jaučia ir į jas atsižvelgia aiškindami Lietuvos Konstituciją. Anksčiau niekam net ir nekildavo tokio klausimo – kas yra šeima? Visiems buvo aišku ir tokia nuostata buvo įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje – kad šeimos pagrindą sudaro vyro ir moters sąjunga. Tačiau dabar jau niekas niekam pasidarė nebeaišku. Todėl prireikė Konstitucinio Teismo išaiškinimo.
Kadangi Lietuvos Konstitucinis teismas yra pažangus, atsiliepinatis į šios dienos iššūkius, jis visuomenei į akis papūtė dar daugiau miglos tam, kad būtų galima padaryti išvadą, jog Lietuvos Konstitucija leidžia įteisinti vienalytes santuokas. Mat visame „pažangiame“ vakarietiškame pasaulyje šiuo metu pati svarbiausia užduotis, kurią sprendžia visos valstybės – būtent tokių vienalyčių santuokų įteisinimas.
Suprantama, kad jeigu taip daro visas „pažangus“ pasaulis, tai taip turi daryti ir „pažangi“ vakarietiška Lietuva.
Deja, Lietuvai būti „pažangia“ kliudo Lietuvos Konstitucija. Todėl Konstitucinio Teismo užduotis ir buvo „įrodyti“, kad ta Lietuvos Konstitucija taip pat yra „pažangi“, leidžianti įteisinti vyro ir vyro, moters ir moters santuokas.
Matydami kilusį pavojų tradicinei šeimai, konservatoriai ėmėsi iniciatyvos ją gelbėti. Jie pasiūlė keisti Lietuvos Konstituciją, joje įtvirtinant nuostatą, kad šeima kyla iš motinystės ir tėvystės. Deja, ši konservatorių formuluotė tokia pati suvelta, neaiški, kaip ir Konstitucinio Teismo išaiškinimas. Iš jos taip pat visiškai neaišku, kas gi yra ta šeima. Tuo labiau, kad šiais laikais jau nebeaišku, kas yra vyras, o kas moteris. Todėl skandinavai savo vaikų ugdymo koncepcijoje jau moko, kad yra tik viena – socialinė lytis, kad viskas priklauso tik nuo asmens pasirinkimo, jeigu jis nori, tai ryte gali būti vyru, vakare – moterimi ar atvirkščiai.
Kad Vakarų propagandinė mašina šiuo atveju gerai veikia, įrodo ir tai, kad Eurovizijos konkurse žmonės pirmą vietą skyrė kažkokiai neaiškio lyties būtybei su barzda ir sijonu.
Beje, netiesa yra tai, kad Lietuva yra homofobiška šalis. Juk R. Kirilkinui žmonės įvairiuose dainų konkursuose skirdavo pirmąsias vietas, o R. Žilinską jau antrą kadenciją žmonės išrinko į Seimą. Beje, būdami valdžioje konservatoriai R. Žilinską laikė geriausiu atominės energetikos specialistu savo tarpe ir todėl buvo paskyrę jį atitinkamos Seimo komisijos pirmininku.
Tai kas gi valdo pasaulį?
Prieš keletą metų vakarietiškos demokratijos, spaudos laisvės gynėjai sutartinai pasmerkė dienraštį „Respublika“ ir jo leidėją V. Tomkų už tame leidinyje pateiktą retorinį klausimą: „Pasaulį valdo gėjai ir žydai?“ ir už karikatūrą, kuriose buvo vaizduojami du asmenys, kuriuos buvo galima identifikuoti kaip gėjų ir žydą. Dabar tie patys visokiausių laisvių gynėjai gina spaudos laisvę tyčiotis iš musulmonų tikėjimo.
Taigi šiuo, kaip ir daugeliu kitų atvejų, taikomi dvigubi standardtai. Iš savo priešų (musulmonų) tyčiotis galima, o žydo ar gėjaus net ir draugiško šaržo spausdinti negalima.
Manau, kad kiekvienam bent kiek politika besidominčiam žmogui yra akivaizdu, jog būtent gėjai šiuo metu politikams daro labai didelę įtaką. Daugybė visuomeninių organizacijų, besirūpinančių žmogaus teisėmis, visų pirma rūpinasi gėjų teisėmis. Bet koks tų gėjų tikras ar tariamas teisių pažeidimas susilaukia griežto pasmerkimo iš viso „pažangaus“ vakarietiško pasaulio.
Galbūt šiek tiek keista, kad gėjai turi tokią didelę įtaką pasaulyje, tačiau dėl žydų įtakos labai stebėtis nereikėtų. Žydai nuo seno pasižymėjo tuo, kad buvo labai sumanūs prekybininkai, verslininkai. Daugelyje šalių jie patirdavo įvairią diskriminaciją ir gal būt dėl to, kovodami dėl savo išlikimo, jie buvo priversti vienytis į bendruomenes, palaikyti vienas kitą, siekti kuo geresnio išsilavinimo.
Turtingiausi žmonės būna verslininkai, savo ruožtu verslininkai daro didžiausią įtaką valdžiai. Todėl žydų tautybės asmenys, kurių nemažai valdo įvairias galingas bendroves JAV ir kitose valstybėse, savo autoritetu, finansais daro įtaką tų valstybių valdžios sprendimams.
O kas valdo Lietuvą?
O kas valdo Lietuvą, kas įgyvendina tuos nurodymus, kuriuos su Konstitucinio Teismo palaiminimu iš savo aukštybių nuleidžia į žemę pasaulinė dvasia, pasaulio protas? Be abejo, tai yra konservatoriai. Nepriklausomai nuo to, ar jie yra valdžioje, ar opozicijoje, būtent jie diktuoja sprendimus. Tas ypač akivaizdu dabar, kai Lietuvai teoriškai vadovauja A. Butkevičiaus vyriausybė, tačiau praktiškai ji įgyvendina ankstesnės A. Kubiliaus pradėtus ir nebaigtus darbus.
Šiemet ir praėjusiais metais konservatoriai buvo įsisegę neužmirštuolės ženklą. Istorikai aiškina, kad neužmirštuolės buvo masonų ženklas, o taip pat jį naudojo hitlerininkai. Tad gal pasaulį ir Lietuvą iš tikrųjų valdo masonai?
Konstitutinis Teismas: turtingųjų skriausti negalima
Šiuo metu ekonomiką pasaulyje norima pertvarkyti pagal neoliberalų modelį. Galima išskirti du Konstitucinio Teismo sprendimus, kurie padeda šį modelį įtvirtinti Lietuvoje.
Konstitucinis Teismas uždraudė savivaldybių tarybų darbe dalyvauti valstybinių įstaigų vadovams, tačiau neuždraudė dalyvauti privačių įmonių vadovams. Tokiu būdu privatininkų interesų gynimas iškeliamas aukščiau už valstybės, tai yra visos visuomenės interesų gynimą.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas, kurį būtų galima pavadinti korupciniu, išplaukia iš neoliberalų pagrindinės nuostatos, kad valstybė yra blogis, ir todėl to „blogio“ įtaką žmonių gyvenime reikia kuo labiau mažinti.
Kai pasaulinės krizės metu pensijos ir atlyginimai buvo sumažinti didesniu procentu tiems, kurių pajamos yra didesnės, Konstitucinis Teismas pareiškė, kad nors esant krizei tas pajamas ir buvo galima mažinti, tačiau tai turėjo būti daroma proporcingai. Kitaip sakant – iš turtingųjų atimti daugiau negu iš neturtingųjų negalima.
Toks Konstitucinis Teismo sprendimas taip pat atitinka neoliberalią ideologiją, kuri prieštarauja įvedimui progresinių mokesčių, kurie iš turtingųjų atima daugiau negu iš vargšų. Atseit turtingųjų skriausti negalima, jeigu jau atimti, tai iš visų vienodai.
KT sprendimai – pagal politinius vėjus
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją, reaguoja į besikeičiančią politinę padėtį. Prieš keliolika metų jis išaiškino, kad lietuviškuose pasuose negalima rašyti pavardžių lenkiškai ir kad gatvių pavadinimai taip pat turi būti parašyti ne lenkų, bet lietuvių kalba, nes valstybinė kalba yra lietuvių. Dabar gi Konstitucinis teismas pasakė jau kitaip – kad tai, kaip rašyti, turi nuspręsti valstybinė kalbos komisija. Matyt, tikimasi, kad ta komisija pasiduos spaudimui ir leis rašyti lenkiškai.
Tokį Kontitucinio Teismo nuomonės pasikeitimą, matyt, galima paaiškinti tuo, jog, Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, Vilniaus krašto autonomijos kūrėjai buvo labiau siejami su Rusija, o dabar reikalavimai, ultimatumai Lietuvai ateina ne iš Rusijos, bet iš Lenkijos valdžios. Lietuvos politikai Rusiją laiko Lietuvos priešu, todėl su tuo priešu kovoja, o štai Lenkija laiko savo drauge, strategine partnere, todėl stengiasi jai įsiteikti, jos reikalavimus įvykdyti. Galvojama, kad jeigu Lenkija polonizuos Vilniaus kraštą, tai nebus nieko blogo.
Galima daryti prielaidą, kad Lietuvos politikai galvoja apie naujos Žečpospolitos kūrimą iš trijų susijungusių valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos. Toje naujoje valstybėje, matyt, ir Lietuvos politikai tikisi gauti reikšmingų valstybinių postų. Apie tai byloja gausus lietuviškas desantas Ukrainos valdžioje. O Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius pastaruoju metu savo pareiškimais ėmė reikštis daugiau ne kaip Lietuvos, bet kaip Ukrainos užsienio reikalų ministras.
Bet kokia iš viso to nauda Lietuvai? Deja, jokios, o, kaip visada, tik nuostoliai. Nauda atitektų Lenkijai ir galingoms Vakarų monopolijoms, verslo bendrovėms, kurios pakeistų vietinius Ukrainos oligarchus.
Kas galioja Jupiteriui, tas negalioja jaučiui?
Jeigu, kaip teigia Konstitucinis Teismas, pagrindinis ginklas kovoje su korupcija yra dideli atlyginimai, tai kodėl tokiu būdu su korupcija kovojama tik teisėjų klano ribose? Gal, pavyzdžiui, gydytojams ar policininkams šis antikorupcinis Konstitucinio Teismo atrastas dėsnis negalioja? Gal tik teisėjų sąžinę galima nupirkti pinigais, o visi kiti privalo būti sąžiningi nepriklausomai nuo jų gaunamų algų dydžio?
Liberalų lyderis E. Masiulis yra pasakęs, kad už penkių tūkstančių litų alga dirba tik bepročiai arba vagys. Tai reiškia, kad Lietuvoje yra tik apie 50 tūkstančių sąžiningų ir protingų Lietuvos piliečių, o 900 tūkstančių – bepročiai ir vagys. Štai kokia ta Lietuva, kokia jos visuomenė pagal Kontitucinio Teismo ir E. Masiulio išaiškinimus!
