Premjeras Andrius Kubilius neseniai viešai pasidžiaugė savo šeimos ir savo šalies laimėjimais: „Mums su žmona Rasa, su močiute Rasa per šituos ketverius metus gimė du anūkai – Elzė ir Vytis, (na ne mums, bet mes tuo labai džiaugiamės), olimpiadoje dvi jaunos ir gražios lietuvaitės laimėjo aukso medalius, ekonomika atsigauna sparčiausiais tempais Europoje“.
Visiškai suprantamas senelių džiaugsmas gimus anūkams, nors senelių įnašas čia tik sąlyginis. Aišku, kad reikia džiaugtis ir olimpiniu auksu, bet premjero nuopelnas čia jau visiškai netiesioginis. Kai dėl atsigaunančios ekonomikos, tai neprošal paminėti, kad šalia atsigavimo fakto yra ir kiti, premjero nepaminėti. Pavyzdžiui, kad Lietuva 2008 metų BVP lygį pasieks dar ne šiemet ir ne kitąmet, bet tik (ir tai tik „gal“) 2014-aisiais, o valstybės skola A.Kubiliaus valdymo metais padidėjo daugiau nei dvigubai ir greitu laiku, matyt, pasieks net trigubą 2008 m. buvusios skolos lygį, t.y. apie 50 milijardų litų.
Manykime, kad pastarieji skaičiai atsirado ne vien dėl Lietuvos kaltės, bet ir dėl pasaulio ekonomikos bėdų. Tačiau kiti, ne mažiau liūdni konservatorių valdymo laikotarpio dalykai – žiaurios klaidos, įvyko jau vien dabartinės beišsikvepiančios valdžios iniciatyva. Jų tikrai galėjo nebūti. Tos klaidos jau palietė arba gali ateityje paliesti ne vieną ir ne du žmones, o iš esmės gal net visą lietuvių tautą – turbūt aišku, kad kalbėsiu ir apie atominę.
Dar labiau liūdina tai, kad dėl šių klaidų rankas trina ir kaimyninės šalies valdžia pagal nuostatą: kuo jiems blogiau, tuo mums smagiau (gal tuomet mes, lietuviai, imsim ir pabėgsim iš Europos į Eurazijos sąjungą…). Tačiau konservatorių valdžia, matyt, gelbėdama kaimynų prestižą, tas klaidas atkakliai neigia. Pamėginsiu įrodyti, kad konservatoriai klysta.
Atominė
Pradėkime nuo tos pačios atominės. Rusija, be abejo, džiaugėsi, kai buvo uždaryta Ignalinos atominė. Į Rusiją plūstelėjo milijardai litų už perkamą elektrą. Teoriškai mąstant, Rusija turėtų nuliūsti, sužinojusi, kad Lietuva ketina statyti naują Visagino atominę. Bet kažkodėl neliūdi. Kodėl?
Todėl, kad toji statyba, tai garantuotas Lietuvos – NATO šalies pralaimėjimas ir tokio malonumo Rusija nepraleis. Kaip pralaimės Lietuva? Apie tai jau daug rašyta. Neišsiplečiant – tai įlindimas į daugiamilijardines skolas, kurias Lietuva turės mokėti ne vieną dešimtmetį. Liūdniausia, kad nežiūrint šio ekonominio košmaro, VAE projektas, ekspertų vertinimu, o jie remiasi VAE verslo planu, bus komerciškai nuostolingas.
Šie skolinti pinigai – tai ne vien naujajai statybai, bet ir senosios atominės uždarymui. ES parama Ignalinos AE uždarymui jau greitai baigsis, o anot buvusio jos vadovo, uždarymo procesas truks dar mažiausiai 25 metus ir kainuos milijardus eurų. Tame pačiame Verslo plane šiam tikslui minima ir konkreti 2,9 mlrd. eurų (10 mlrd. Lt) suma, bet ji, be jokių abejonių, bus viršyta.
Žodžiu, Lietuva vienu metu faktiškai turėtų statyti dvi atomines elektrines, tiksliau – vieną statyti, kitą už panašią kainą griauti (statant dar ir atliekų kapinyną). Sunkiai įsivaizduojama užduotis.
Keista girdėti, kad Visagino stominę verkiant reikia statyti, nes elektros kasmet reikės vis daugiau.
Tarytum nebūtų Europos Sąjungos energijos taupymo direktyvų, pagal kurias iki 2020 metų kiekviena ES šalis-narė privalo 20 % sumažinti energijos suvartojimą, be to 20 % suvartojamos energijos išgauti iš atsinaujinančių šaltinių.
Europos Komisija reikalauja, kad visos šalys sudarytų energijos taupymo planus, kad „energijos tiekėjai skatintų savo klientus efektyviau vartoti energiją ir kasmet 1,5 % mažintų parduodamos energijos kiekį“. Pagaliau, jei būtų statomos naujos elektrinės, “Vyriausybės turėtų kontroliuoti naujų elektrinių efektyvumą ir skatinti panaudoti bergždžiai išsisklaidančią šilumą”. Betgi Visagino atominė kaip tik ir bus bergždžia, nes jos šiluma šildys tik Drūkšių ežerą.
Smulkiau nesvarstau paskutinio pritrenkiančio argumento, jei aukščiau paminėti neįtikino: 2500 tonų Ignalinoje panaudoto radioaktyvaus kuro, kurį reikės laikyti izoliuotą nuo aplinkos mažiausiai šimtą tūkstančių (100 000) metų. Kiek tai kainuos, kur visa tai bus? Žodžiu, naujoji atominė yra ne kas kita, kaip baisi ekonominė ir ekologinė duobė ir Lietuvos kritimu į ją bus kam džiaugtis.
„Snoras“
Visai lygioje vietoje ir, manyčiau, tik kažkieno užgaidų patenkinimui, konservatoriai išsikasė dar vieną duobę, o gal ir visą finansų prarają: inicijavo „Snoro“ bankrotą. Jeigu atominėje istorijoje valdžia dar bando ieškoti kokių nors argumentų, tai „Snore“ net nesistengiama to daryti – viskas yra valstybės paslaptis, o jūs, Lietuvos žmonės, tylėkite, kaip pelės po šluota, nes jei pakrutėsite, tai nuo to išloš… Rusija . Absurdiškesnį aiškinimą sunku ir besurasti. Bet Rusija jau išlošė ir be mūsų krutėjimo. Tai kas gi įvyko su tuo „Snoru“?
Faktai. 2011 11 17 10 val. Seimo pirmininkė I. Degutienė Seimo nariams pranešė: „yra siūlymas išklausyti informaciją apie banko „Snoras“ padėtį. Tačiau KLAUSIMŲ UŽDUOTI NEGALIMA. Po to Vyriausybė pateiks septynis įstatymų projektus, jie būtini, kad procesas būtų operatyvus ir kad iki pirmadienio visos operacijos, kurios šiandien yra banke sustabdytos, galėtų būti atnaujintos“.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas būtinybę paimti „Snoro“ akcijas visuomenės reikmėms aiškino taip: „tokį sprendimą nulėmė ilgalaikė banko veiklos tendencijų stebėsena… įvertinę gresiančią banko likvidumo problemą, mes turėjome imtis veiksmų… mane informavo, kad per 24 valandas bus iš dalies atnaujinta banko veikla… baigiamos skaičiuoti visos lėšos, kurios reikalingos likvidžiai banko veiklai… yra, kaip sakyti, pinigų tame banke ir ribotos operacijos bus leidžiamos… siūlomas modelis iš tikrųjų yra susijęs su pažiūrėjimu, kas yra, kas iš tikrųjų vyksta…“
Atsakydamas į tvarkiečio V.Mazuronio klausimą: „ar yra kokia nors riba, po kurios jau reikia šitą banką, sakykime tiesiai, sunaikinti?“, V.Vasiliauskas gynėsi, kad „yra nustatyti kriterijai… tai yra objektyvu, bet vertinimas yra subjektyvus…“ Taigi aišku, kad nieko tuomet nebuvo aišku.
Finansų ministrės I. Šimonytės prisipažinimu, sprendimas priimtas, turint „nemažai konfidencialios informacijos, prieinamos bankų priežiūros tarnyboms“. Anot ministrės, tai – „kraštutinė priemonė“, bet kitokia pagalba „neturi būti teikiama bankui, apie kurį yra pagrindo manyti, jog jis turi mokumo problemų“. Galima būtų pridurti, kad pagrindas manyti dar nereiškia, kad taip iš tikrųjų yra.
Ministrė pasigyrė, kad „turime labai patyrusį likvidatorių, kuris tikrai yra atlikęs daug darbų spręsdamas panašaus pobūdžio krizes kitose valstybėse“. Net jeigu tuo „tikrai“ patikėtume, vien jau 17 mln. Lt atlyginimo už 8 darbo dienas pasiėmimas (nesumokėjus nuo jo jokių mokesčių valstybei!), asmeniškai „nulaužus“ banko sistemą, verčia suabejoti šiuo geriausiu pasaulio „specu“. Ministrė paskelbė: „mes turime maždaug pusantro mėnesio, per kurį visi darbai turėtų būti atlikti“.
Seimo narių prispaustas V.Vasiliauskas galop trenkė ir svariausią argumentą esą „šitas veiksmas“ (banko nacionalizavimas) buvo priimtas paaiškėjus, kad per dvi dienas „Snoras“ iš Lietuvos banke turimų atsargų pasiėmė 206 mln. litų. Ar ne per menkas pretekstas – paimti 206 mln. SAVO pinigų aštuonių milijardų vertės bankui? Trumpai tariant, visi šių veikėjų aiškinimai buvo blefas.
Dabar šoktelėkime visą pusmetį mūsų dienų link: ką sako apie minėtus įvykius Seimo, ar kitaip vadinant, V.Mazuronio komisijos pranešimas? Deja, nieko tokio, apie ką kalbėjo LB pirmininkas ir finansų ministrė. Jokių įrodymų apie galimą „Snoro“ turto sumažėjimą, nurodytą Lietuvos banko „Tarnybiniame rašte“ – tai pagrindinis banko sunaikinimo dokumentas, taip pat ir vėlesnėse Simono Freakley ir Neilo Cooperio ataskaitose, komisija taip ir negavo, matyt, jų ir nėra.
Komisijos išvadoje minimas Vyriausybės 2011 11 16 nutarimas „Dėl… akcijų paėmimo visuomenės poreikiams“ aiškino, kad „Snoras“ „artimiausiu metu turės likvidumo problemų“, ir „tam, kad valstybė… galėtų imtis… banko indėlininkų, kitų kreditorių ir klientų interesus…apsaugančių priemonių“, būtina paimti tas akcijas. Obligacijų savininkai puikiai žino, kaip jie buvo apsaugoti…
Tame „Tarnybiniame“ minimas GALIMAS vertybinių popierių už 1,3 mlrd. litų, laikytų Šveicarijos banke, pradingimas. Tačiau dokumentų, įrodančių jų dingimą Komisijai pateikta nebuvo! Vėlgi, greičiausiai, jų nėra. Kaip galima kalbėti apie ko nors dingimą, jei tas dingimas nėra užfiksuotas?
Išvadose primenama, kad „probleminių bankų akcijas valstybė gali perimti…teisiškai įvertinus banko nuostolius”. Deja, komisijai tokie vertinimai nebuvo pateikti, kaip ir įrodymai, kuriais vadovaujantis Generalinė prokuratūra buvusiems pagrindiniams akcininkams pateikė ieškinį. Visa tai – valstybės paslaptis.
Komisijai taip pat liko neaiški vieno labai svarbaus dokumento prigimtis: 2011 06 23 VSD pažyma apie situaciją “Snore”. Kieno iniciatyva ši pažyma buvo parengta, kodėl tik dėl „Snoro“, ir kodėl ji buvo skirta tik Prezidentei, o ne visiems valstybės vadovams? Komisija nedrįso šio klausimo aiškintis ir nutarė patylėti, net ir gavusi iš VSD du vienas kitam prieštaraujančius atsakymus. Prezidentė irgi tyli. Žodžiu, Komisijos išvados ne atsakė, o iškėlė daug skausmingų klausimų. Greičiausiai jie ir nebus atsakyti. Nuo to Lietuvos žmonėms tik blogiau.
Tolesnė „Snoro“ įvykių eiga pavirto į visos valstybės tragikomediją. Kaip žinome, „Snoro” bankroto administratoriui N. Cooperiui nuo 2012 rugpjūčio paskirta 100 000 Lt alga, o jo komandai – 5 mln. Lt mėnesio išlaidų riba, bet taip pat numatyti “su banko turto pardavimu susieti PRIEDAI”.
Vėliau buvo patvirtintos ir „praeities išlaidos“: nuo kovo iki rugpjūčio po 7 mln. Lt, o nuo 2011 gruodžio iki šių metų kovo – po 10 mln. litų. Tokiu būdu, abu administratoriai ir jų komandos jau susižėrė 100 mln. litų, neskaitant priedų, kurių dydžio niekas nežino. Kas toliau?
Tie „komandininkai“ dievagojasi, kad jie labai sunkiai dirba, kalbama, kad „net“ dvi dienas per savaitę, o jų darbas gali trukti ir dvidešimt metų. Vadinasi, mokant 5 mln. Lt per mėnesį (su priedais gal dvigubai daugiau), per 20 metų iš Lietuvos iškeliaus mažiausiai 1,2 mlrd. litų, greičiausiai, nemokant jokių mokesčių.
Nemažiau įdomu, keliems žmonėms atiteks šie pinigai, nes NIEKAS nežino kiek toje „komandoje“ yra „žaidėjų“ – 5, 10, 50? To net negalima klausti – tai valstybės paslaptis. Kaip ir – ką jie iš viso veikia? Į šiuos ir daugelį klausimų atsakymų sulauksime, matyt, tik po 20 metų, kai tie likvidatoriai pagaliau dings su pasiimtu milijardu iš Lietuvos.
Ką laimėjo Rusija iš Lietuvos konservatorių ir prie jų prigludusios prezidentės inicijuoto „Snoro“ bankroto? Labai daug. Pirmiausia, Lietuvoje atsirado dešimtys tūkstančių praradusių savo pinigus ir ant savo šalies valdžios įniršusių žmonių, gal net patyliukais murmančių „prie ruso taip nebuvo“… Lietuva įmerkė skubiam indėlių grąžinimui per 3 mlrd. Lt. Artimiausius metus, gal ir dešimtmečius Lietuva bus įsukta į tarptautinių teismų karuselę dėl buvusių banko savininkų pretenzijų. Jiems palankių sprendimų atveju Lietuva gali prarasti ir dešimtis milijardų litų. Kas gali paneigti, kad kaimynų šalis nėra suinteresuota būtent tokia banko bylos baigtimi?
* * *
Konservatorių klaidų ar bent nepadarytų darbų sąrašą galima būtų tęsti ir toliau. Tai ir baisi tautos emigracija, kuriai jokių priešnuodžių neieškoma, tai ir sužlugdyta namų renovacija, nors šildymo kainos varo į siaubą šimtus tūkstančių šeimų, tai ir nevykstanti pensijų reforma, ridenanti „Sodrą“ į finansų krachą. Visiškai absurdiška konservatorių moralinė parama nestabilios psichikos giminaičiams iš vieno pakaunės kaimo, susijusiems ne tik su banditišku mergaitės pagrobimu iš jos motinos, bet ir su ne vieno žmogaus žudynėmis.
Galų gale bendra slaptumo – neklausinėk, ko nereikia, įtarumo – jei nesutinki su mumis, esi priešas, melo – į akis pučiant miglą apie nieko nekainuosiančią elektrinę, „sąžiningus“ bankrutavusio banko administratorius bei neva vykdomus teismo sprendimus… Ar įmanoma bus ištaisyti šias klaidas? Ateitis parodys, bet kad klaidų taisymo kelias bus sunkus ir skausmingas, tuo galima neabejoti.
