Chevrono kompanijai atsisakius konservatorių ir liberalų valdžios paskelbto konkurso nugalėtojo vardo, Lietuvos žiniasklaidoje kilo vieningas Chevrono numatomų veiklos planų priešininkų puolimas. Svariausias puolimo argumentas – laimėjo nupirkti ar kitaip įtakoti Gazpromo vietininkai Lietuvoje. Nusišnekama net iki to, kad tai sustabdys investicijas, kad netgi kai kurios šalys naikins savo atstovybes, kad Lietuva praras apie du milijardus pajamų. Užmirštama, kad iš užsienio kompanijų, kurios siurbia Lietuvos naftą, gaunama tik keliasdešimt milijonų metinių mokestinių pajamų. Aiškinama, kad Lietuva pasaulyje atrodys kaip trečio ar penkto pasaulio šalis.
Visi šie virkautojai atstovauja laukinio liberalizmo ideologijai, kuri Lietuvos visuomenę per dvidešimt metų suskirstė į turtingus, kurių nedaug, ir visus likusius, galvojančius, ką daryti, – bandyti išgyventi Lietuvoje ar krautis lagaminus ir ieškoti geresnio gyvenimo svetimuose kraštuose.
Šios ideologijos pasekmėje už kurą, už šilumą mokame brangiausiai regione, už vaistus – dažnai brangiau negu kitose Europos Sąjungos šalyse, maisto produktai, įvertinant gaunamas pajamas, taip pat vieni brangiausių Europoje. Pensijos ir darbo užmokestis mažiausi. Viena iš tokios padėties priežasčių – visiškas valstybės vaidmens atsisakymas ūkinėje sferoje.
Lietuvoje daugelyje labai svarbių ūkio grandžių sėkmingai veikia užsienio valstybėms priklausančios valstybinės įmonės, kurios pildo tų šalių biudžetus, – Statoil, Teo, Orlen Lietuva ir kt. Tačiau mūsų buvusios ir esamos valdžios aklai tiki LLRI peršamomis ūkio valdymo klišėmis ir kaip velnias kryžiaus bijo monopolines ūkio šakas perimti valstybės kontrolėn.
Grįžtant prie Chevrono temos, tų, kurie aiškina, kad Chevrono pasitraukimas iš konkurso reiškia kažkokį Lietuvos energetinio savarankiškumo praradimą, norisi paklausti: kieno dujos būtų, jeigu Chevronas jas išgautų – Lietuvos ar Chevrono? Atsakymas aiškus – Chevrono. Kitas klausimas – kokiomis sąlygomis, kam ir kokia kaina Chevronas jas parduotų? Turime gerą pamoką su Villiamso kompanija. Nesinorėtų prisiminti gėdingų ir nuostolingų Lietuvai sutarčių.
Amerikiečiai biznyje neturi jokių sentimentų ir jų veiksmų prognozuoti niekas negali. Neatmestina galimybė, kad tas pats Chevronas, veikdamas globalioje energetikos rinkoje, rastų sutarimą netgi su Gazpromu ir neatsižvelgtų į jokius Lietuvos interesus.
Todėl reiktų džiaugtis, kad atsirado visuomenės pasipriešinimas ir pirmą kartą Lietuvoje dideli pinigai patyrė fiasko. Dujos, jeigu jos yra, lieka Lietuvos dispozicijoje. Ir niekas netrukdo Lietuvai įsteigti valstybinę kompaniją tų dujų žvalgybai, o vėliau, nusistovėjus nepavojingoms aplinkai išgavimo technologijoms, jas išgauti, tačiau visos Lietuvos, o ne užsienio kompanijos labui.
Kitas labai svarbus Lietuvos ekonomikai objektas, realiai galintis panaikinti Gazpromo hegemoniją, – suskystintų dujų terminalas. Šis terminalas, kaip ir dujų jungtys su Lenkija, skirtingai negu Chevrono projektas, iš tikro yra raktai į didesnį Lietuvos energetinį savarankiškumą. Terminalo paleidimas numatytu laiku, bei jungčių su Lenkija projektai – neabejotinai strateginiai Lietuvos uždaviniai. Tačiau ir pradėjus eksploatuoti terminalą, jeigu nebus pakeista Kubiliaus vyriausybės terminalo nustatyta darbo tvarka, jeigu jame dominuos privatininkai, o ne valstybė – dujų kaina vartotojams ženkliai nesumažės. Ji gali juntamai nesumažėti ir dėl padarytų kvailysčių vykstančiose derybose su Gazpromu. Ypatingai, jei bus pasirašyta ilgalaikė dujų tiekimo sutartis.
Sprendimų vadžios – valdančios koalicijos rankose. Pamatysime.
Jonas Valatka,
Lietuvos Socialdemokratų sąjungos valdybos narys
