Kai pradėjome rengti internetines „Iš savo varpinės“ laideles, atrodė, kad galime imti pačias sudėtingiausias temas ir visuomet būsime suprasti savo žiūrovo. Lyg ir dirva palanki, matant, kaip tiesiog akyse primityvėja ne tik stambūs komerciniai oficiozai, tačiau ir valstybinė televizija . Ai, tiesa, juk pas mus nėra valstybinės televizijos, o yra „visuomeninis transliuotojas“, kuris uoliai dirba visuomenės labui. Beje, to daugiamečio „darbo“ pasekmes jaučiame puikiai – bendras politinis, ekonominis ar teisinis raštingumas visuomenėje tirpsta it pavasario sniegas.
Taigi nieko nuostabaus, kad atėjo tas laikas, kuomet teko imtis ne tik tarptautinių įvykių apžvalgos, o tiesiog paprasto švietėjiško darbo, bent jau paaiškinant tas, kas, atrodytų, plūduriuoja paviršiuje ir vis tiek lieka nepastebėta. Taip atsirado trumpų laidelių, skirtų parodyti populiariausius propagandos ar manipuliavimo piliečiais būdus, formatas. Ir būtent apie juos ir šis straipsnis.
Atidėtas blogis – anoks blogis
Prisimenate seną anekdotą, kuomet varganai gyvenantis daugiavaikis tėvas ateina prašyti patarimo, kaipgi jam gyventi? Tuomet jam buvo patarta iš pradžių nusipirkti tuziną vištų ir jas apgyvendinti kambaryje, vėliau ožką. Na, o kuomet žmogelis ateina paskutinį kartą klausdamas, kaipgi jam viename kambaryje gyventi su žmona, penkiais vaikais, tuzinu vištų ir dar ožka – gauna patarimą ožką parduoti. Na, o ją pardavus ateina seniai lauktas pagerėjimas.
Būtent „parduok ožką“ principu valdžia gali įpiršti piliečiams ypatingai prastus sprendimus. Pavyzdžių buvo ir yra begalė. Štai kuomet vadinamosios krizės metu buvo nuspręsta padidinti PVM (beje, laikinai) iki 21 proc., iki tol buvo paleista žinia, kad yra Europos valstybės su 23 proc. pridėtinės vertės mokesčio ir atseit ir Lietuvoje taip greičiausiai bus. Be abejo, šiuo atveju gyvos „ožkos“ nebuvo , tačiau vien nedviprasmiškai užsiminti apie tai pakako, kad norinčių protestuoti prieš 21 proc. tarifą neatsirado. Dabar, kuomet mes nemažai žinome apie 2008 metų įvykius, galėčiau drąsiai teigti, kad 23 proc. PVM net nebuvo rimtai svarstomas, tačiau buvo puikiai panaudotas naujam tarifui įvesti.
Na, o jei jau pradėjome kalbėti apie tuos laikus, negaliu nesusilaikyti ir dar kartą priminti apie padidinto mokesčio laikinumą. Teisingai sakoma, kad nėra nieko pastovesnio už laikinumą. Už lango – 2017-ieji metai , o kaip galioja „laikinuoju“ vadintas tarifas, taip ir tebegalioja ir, manau, galios dar ilgai … iki valdžia nepaskelbs apie padidinimą iki 25 proc. ir mes turėsime 23 procentų mokestį.
Kodėl atidedami bjaurūs sprendimai? Priežasčių yra dvi. Pirmoji – tai noras pamatyti visuomenes reakciją. Jei šioji pernelyg audringa, tuomet arba sprendimas atšaukiamas (kas atsitinka ypač retai), arba pradedamas taikyti „ožkos principas“, kur piliečiai gauna taip pat nemalonų dalyką, tačiau kiek švelnesniu pavidalu. Norite pavyzdžių? Štai jums naujas ultraliberalus Darbo Kodeksas, kuris įsigaliojo ne iš karto po priėmimo ir, nepaisant priešrinkiminių „valstiečių“ pažadų, nebuvo nei sustabdytas, nei atšauktas.
Įdomu tai, kad atidėto sprendimo atveju protestuojančių būna daug mažiau ir dėl to, kad, kol problema daugeliui netrenkia per galvą, apie ją piliečiai dažnai ir nebežino. Ir net kuomet trenkia – protestai būna mažai efektyvūs, nes valdžia jau turi paruoštą argumentą, kuris skamba: „O kur jūs buvote, kai visa tai buvo svarstoma?“. N-kartų ištransliuotas šis teiginys piliečius priverčia susigėdyti ir prisiimti kaltę, kad esą neprotestavo „nustatytu laiku“. Beje, kažkada toks spaudimas vyko malšinant protesto balsus dėl planuotos Visagino AE statybų, nors apie derybas su japonais tikslesnės informacijos nebuvo galima gauti net labai panorėjus.
Šie manipuliavimo būdai tiesiog klasikiniai ir, atrodytų, visiems puikiai žinomi ir lengvai pastebimi, tačiau – o, stebukle – jie puikiai veikia.
