Kalbama, jog klimato atšilimo prekinis ženklas yra sugadintas. Idėja, kuri turėjo suvienyti pasaulį bendram tikslui keičiant savo įpročius, tapo nuobodžiausia tema pasaulyje. Kas dėl to kaltas? Į šį klausimą pabandė atsakyti dokumentinių filmų Randy Olsonas, kuris mano, jog tai yra pagrindinė priežastis, kodėl pasauliui nesiseka gerinti padėties. Pats R. Olsonas teigia, jog mokslas yra puiki kalba, kurią supranta tik srities specialistai. Tačau pasauliui šią temą reikia pristatyti kitaip.
Klausiamas žurnalistų, kodėl klimato klaida yra tokia nuobodi tema, buvęs mokslininkas teigia, jog šioje diskusijoje supriešinamas gyvenimas ir negyvenimas. Studijų metais R. Olsonas susidūrė su dviem disciplinomis – gyvūnų sąveika ir ekologinėmis sistemomis. Pirmasis studijų dalykas buvo įdomus, nes apėmė gyvenimą, antrasis – nuobodus, nes jame dėmesys sutelkiamas į negyvus chemikalus. Filmų kūrėjas taip pat juokauja, jog visiems žinoma, kad pokalbiai apie orą yra nuobodžiausia bendravimo dalis. Klimato kaita juk ne kas kita kaip pokalbis apie temperatūros kitimą.
Ne visi sutiktų, jog klimato kaita yra tokia jau nuobodi tema. Pavyzdžiui, Tarpvyriausybinis Klimato Kaitos Skydas pateikia populiarius metinius pranešimus, kurie būna laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Didelio susidomėjimo sulaukė Alo Goro filmas „Nepatogi tiesa“. R. Olsonas mano, jog pirmajai organizacijai padeda Jungtinių Tautų palaikymas, o Alo Goro filmas buvo itin populiarus, kadangi pirmasis pateikė tokio pobūdžio informaciją bei žmones domino jo asmenybė. Jeigu tokį patį filmą kurtų NASA mokslininkai, jis būtų pasmerktas nesėkmei.
Alo Goro filmas susirinko pakankamai pinigų ir tai leido teigti, jog tema yra populiari. Filmas atvėrė kelią kitiems panašaus pobūdžio kūriniams, tačiau ilgainiui pastebėta, jog jų turinys panašus – poliarinių meškų vaizdai, skaičiai apie anglies dioksido žalą ir t.t. Galiausiai dokumentinių filmų kūrėjų aplinkoje paplito šūkis: „Daugiau jokių aplinkosauginių filmų!“. Auditorijos šiems filmams nebėra, buvo tik tie, kurie žavėjo Alo Goro filmo specialieji triukai ir sensacinga medžiaga.
R. Olsono manymu, situacija turėtų būti keičiama filmais, kurie pasakotų tikras istorijas ir atsakytų į realius klausimus. Gana niūrių apokaliptinių filmų. Kūrėjo manymu, naują aplinkosaugos dokumentinių filmų erą galima atverti klausimu: „Kodėl pasaulis sugebėjo susitvarkyti su pirmąja atmosferine krize ir ozono skylėmis, tačiau „susimovė“ sprendžiant klimato kaitos problemą?“.
Kita problema, jog nebuvo jokios strategijos kaip kovoti su skeptikų antplūdžiu, kuris kulminaciją pasiekė 2009 metais. Tuomet tapo madinga manyti, jog klimato atšilimas tėra verslas. Tam turėjo būti sukurta koherentiška ir vieninga strategija. Akademiniame klimatologų pasaulyje to nebuvo. Buvo tik krūvos mokslininkų, kurie rėkdami vienas per kitą skleidė savo tiesas apie klimato atšilimą.
Kiti mokslininkai nėra linkę sureikšminti šios problemos. Jie džiaugiasi, jei jiems kartas nuo karto paskambina žurnalistas arba koks nors laikraštis išspausdina straipsnius, o kai kurie šiai tema skirti blogai susilaukia daugybės komentarų. R. Olsonas mano, jog toks dalykas kaip globalinis atšilimas turi masinti daugelį, todėl negalima tik fragmentiško domėjimuose siauroje auditorijoje.
Baiminamasi, jog klimato atšilimo brandas jau yra sugadintas, tačiau vis dar yra vilties, jog jis gali būti išgelbėtas. Meškos paslaugą padarė žurnalistai, kurie akcentuodavo sumas išleistas klimato kaitos programoms. Dėmesio koncentravimas į finansinius aspektus yra neatleistinas.
R. Olsonas įsitikinęs, jog norint iš naujo sudominti gyventojus klimato atšilimo problema, būtina pasitelkti profesionalus – medijų žinovus, komunikacijos ekspertus, profesionalius aktorius ir pasakotojus.
Parengta pagal Spiegel.de.
