Lietuvos ekonomikos sferoje pastaruoju metu jau regimos tam tikro pakilimo tendencijos. Statybų sektoriuje jau regimi atsigavimo ženklai, kai kurios baldų gamybos ir maisto pramonės įmonės sudaro sėkmingus sandorius su užsienio partneriais ir į užsienį pradėjo eksportuoti net 30-40 procentų daugiau savo produkcijos, lyginant su praėjusių metų rezultatais. Kai kurių atsigaunančių įmonių vadovai jau prakalbo, kad nuo sekančių metų pradžios rengiasi pakelti 2009 metų pirmame pusmetyje sumažintus darbuotojų atlyginimus. Kai kuriose įmonėse atlyginimai jau kilo nuo spalio mėnesio.
Tačiau tolesnės šalies ekonomikos perspektyvos miglotos. Nedarbo lygis Lietuvoje didžiulis ir siekia virš 18 procentų. Kai kuriuose Lietuvos rajonuose bedarbystės lygis jau pasiekė 20 procentų ribą. Remiantis optimistinėmis prognozėmis, 2011 metais Lietuvos ekonomika pradės gerokai sparčiau atsigauti. Tuo tarpu kaimyninėje Lenkijoje bedarbystės lygis jau šiuo metu sparčiai mažėja ir naujausiais duomenimis, siekia 11,1 procento. Tuo tarpu šių metų pradžioje bedarbių Lenkijoje buvo kur kas daugiau- net 13 procentų.
Tačiau vienas iš svarbiausių šiandienos klausimų – ar Lietuvos Valstybės saugumo departamente prasidės teigiamos permainos, ar ši žinyba pratęs nuo A.Pociaus atėjimo į VSD vadovo postą prasidėjusias itin neigiamas tendencijas? Tai – korupcijos ir nepotizmo įsigalėjimas, iš KGB gretų kilusiems VSD veikėjams neįtikusių politikų, žurnalistų ir politinių pabėgėlių iš Čečėnijos persekiojimas. Nes analizuojant pokomunistinėje erdvėje vykstančius procesus, iškyla grėsmingos tendencijos.
Lietuvoje ir kai kuriose kitose regiono valstybėse per pastaruosius du dešimtmečius vykstantys procesai primena kadaise Lotynų Amerikoje vykusius kraupius ir paslaptingus įvykius. Šiame regione 1975-1985 metais buvo vykdoma slapta operacija ,,Kondoras”.
Argentinos, Brazilijos, Čilės, Urugvajaus, Paragvajaus, Peru, ir Bolivijos slaptosios tarnybos koordinavo savo veiksmus ir aršiai persekiojo jiems neįtikusius šių valstybių politikus, žurnalistus ir visuomenės veikėjus. Jie buvo žudomi ar slapta įkalinami pogrindiniuose kalėjimuose. Šie nusikaltimai buvo vykdomi ir už Lotynų Amerikos ribų – kai kurie iš savo gimtųjų kraštų emigravę politikai ir žurnalistai buvo nužudyti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje.
Argentinos, Urugvajaus ir kitų šioje slaptoje operacijoje dalyvavusių šalių pareigūnai palaikė artimus ryšius su Prancūzijos, Italijos, Ispanijos ir kai kurių kitų Europos šalių slaptųjų tarnybų pareigūnais. Tiesa, kai kurie iš persekiojamų asmenų sugebėjo išlikti, išgyveno po nesėkmingų pasikėsinimų arba sugebėjo išvengti persekiotojų pinklių ir pasislėpti. Štai dabartinis Peru premjeras J.Munaro išgyveno net po dviejų pasikėsinimų.
Stebint per pastaruosius du dešimtmečius vykusius įvykius, galime daryti išvadas, kad Ukrainos, Moldovos, Bulgarijos, Latvijos ir Lietuvos slaptosios tarnybos ar šių tarnybų viduje veikiančios šešėlinės grupuotės, artimai susijusios su mafijos klanais ir palaikomos Rusijos žvalgybos vykdė (o kai kuriose iš paminėtų šalių vis dar tebevykdo) nužudymus ir teroro aktus. Visose paminėtose valstybėse buvo vykdytas sistemingas mafijai ir KGB klanams netikusių piliečių naikinimas. Šios prielaidos yra vis aiškiau patvirtinamos. Beje, dėl tokių procesų ne visada galima kaltinti tam tikrų slaptųjų tarnybų vadovus.
Yra nemažai pavyzdžių, kad kai kurių šalių slaptųjų tarnybų padaliniai ar tam tikros pareigūnų grupės nevykdo savo tiesioginių vadovų bei valstybės vadovų nurodymų. Operacijos „Kondoras“ metu į politinių emigrantų persekiojimą buvo įsitraukę ir Venesuelos slaptųjų tarnybų pareigūnai, nors jų tiesioginiai vadovai ir tuometiniai Venesuelos vadovai jiems uždraudė tai daryti.
Slaptųjų tarnybų darbuotojų parengimo užkulisius atskleidė buvęs GRU pareigūnas, rašytojas ir istorikas V.Suvorovas knygoje ,,Akvariumas“. Slaptųjų tarnybų pareigūnai praeina įvairiapusį pasirengimo kursą, į kurį įtraukiamos bokso, imtynių, karate treniruotės, taip vadinamas „išgyvenimo kursas“ (kai po savaitę laiko tenka gyventi miškuose, be palapinės ir maisto, turint tik peilį ), ir sekimo bei žvalgybinio darbo pagrindai. Tad patyrę slaptųjų tarnybų pareigūnai yra tarsi „kentaurai“, turintys daug specifinių žinių. Kai kurie ,,kentaurai“, pasitraukę į atsargą, papildė ir įtakingų mafijos klanų gretas.
Beje, ,,Kentauro“ pravarde vadinamas vienas iš Rusijoje labai įtakingų KGB generolų, artimai susijęs su Kremliaus režimo lyderiais V.Putinu ir I.Sečinu. Per pastaruosius du dešimtmečius konkrečiai Lietuvoje ar už jos ribų buvo nužudyti politikai, teisėsaugos pareigūnai, verslininkai ir žurnalistai- S.Lozoraitis, V.Lingys, K.Žičkus, P.Valiukas, J.Abromavičius, V.Kazlauskaitė, S.Piskunovas, A.Jakubauskas, T.Lideikis, J.Paliakas, V.Pociūnas, D.Kedys ir dar visa grupė pažangių ir galingiems klanams neįtikusių žmonių. Jų nužudymuose panaudoti įvairūs metodai, dažnai būdingi slaptųjų tarnybų braižui. Prieš kai kuriuos politikus ir žurnalistus imamasi bauginimo taktikos – jie ar jų šeimų nariai sumušami, deginami jų butai ar automobiliai. O kai kurie šešėliniams klanams ar korumpuotiems slaptųjų tarnybų veikėjams neįtikę politikai, žurnalistai, ir visuomenės veikėjai persekiojami kiek kitaip – jie, remiantis pramanytais kaltinimais, tampomi po teismus, priversti mokėti didžiules baudas. Prieš juos rengiamos ir šmeižto kampanijos. Tokia lemtis ištiko „XXI amžiaus“ laikraščio žurnalistą G.Visocką, „Karšto komentaro“ laikraščio redaktorę G.Gorienę, aktyvią visuomenės veikėją, „Vyčio“ judėjimo narę V.Anankienę.
Kai kurie populistai teigia – jei jus persekioja, kreipkitės į prokuratūrą. Tačiau padėtis prokuratūros sistemoje specifinė – čia dirba nemažai sąžiningų prokurorų, tačiau įtakingų prokurorų postuose dominuoja korumpuoti veikėjai arba visokie prisitaikėliai bei perėjūnai. Tokių prokuratūros vadovų, kaip tvirtai ir valingai dirbęs bei su korupcija aktyviai kovojęs 1997-2000 metais Generalinės prokuratūros vadovas K.Pėdnyčia, šiuo metu nesimato.
Šiuolaikinėje Europoje vykstančiuose stambiuose tarptautiniuose forumuose, tiek ir įvairiuose mokslinėse konferencijoje daug kalbama apie pažangą ir demokratiją. Bet atidžiau analizuojant esamą padėtį, negalima teigti, kad padėtis Europoje nuo 1935-1945 metų radikaliai pasikeitė į gerą. Tuometinėje Europoje didžiulę įtaką turėjo diktatoriai Stalinas, Hitleris, Musolinis. O XX amžiaus pabaigoje – XXI amžiaus pradžioje Europoje pasireiškė visa žymių tironų plejada – V.Putinas, A.Lukašenka, S.Miloševičius, V.Kučma, V.Janukovyčius, S.Berluskonis. Kai kurie iš jų slepiasi po demokratijos kauke.
Štai Italijos premjeras ir stambus oligarchas, milijardierius S.Berluskonis yra įtariamas dalyvavęs daugelyje finansinių aferų (kai kurios iš jų – tai garsios tarptautinės aferos. S.Berluskonį kadaise norėjo suimti ir garsus Ispanijos teisėjas B.Garsonas. Bet jam to padaryti nepavyko). Berluskonis buvo apklausiamas ir žurnalisto A.Pekorelio nužudymo byloje ir atsakomybės išvengė tik todėl, kad netikėtai dingo svarbus liudytojas. Tada S.Berluskoniui ir dar keliems jo bendražygiams įtarimai nebuvo pareikšti, o už žymaus žurnalisto nužudymo organizavimą nuteistas buvęs Italijos premjeras D.Andreotis.
Žymus filosofas ir psichologas E.Fromas teigė: „Kai tam tikri žmonės, valstybių lyderiai ar ideologai pradedami garbinti kaip stabai, tai prasideda ir kiti procesai – žmonių teisės tokiose valstybėse iš esmės pažeidžiamos. Fašizmas ir stalinizmas yra kraštutiniai tokių procesų pasireiškimai – kai daugelio piliečių interesai paminami, ir didžiulis dėmesys skiriamas lyderių ir valdančiųjų klanų garbinimui“.
Serbijoje 1990-2000 metais buvo garbinamas S.Miloševičius. Šiuo metu Rusijoje ir Baltarusijoje didžiulis dėmesys skiriamas Putino ir Lukašenkos garbinimui. Rusijoje jau pastatyti keli V.Putino paminklai, jo vardu Čečėnijoje ir Dagestane pavadintos gatvės ir aikštės, o per televizijas liejasi ištisa „didžiojo vado“ garbinimo banga.
Kokios idėjos nulemia šiuolaikines politines technologijas, jų strategijų formavimą? Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvos, politikai, politikos ekspertai ir viešųjų ryšių specialistai skaito, studijuoja ir išsamiai nagrinėja tokias knygas – G.Lebono „Masių psichologiją“, N.Makiavelio „Valdovą“, Sun-Dzu „Karo meną“. Šiose knygose išdėstytas idėjas galima panaudoti įvairiems tikslams – tiek teigiamiems, tiek neigiamiems.
Lietuvos politikų ir valdininkijos gretose darbuojasi labai įvairūs žmonės – tiek pažangos siekiantys politikai ir pareigūnai, tiek abejingi ir neiniciatyvūs veikėjai, tiek korumpuoti sukčiai bei aferistai. Pasitaiko ir primityvių valdžios veikėjų – kai kurie valdininkai atvirai girtauja, pasižymi brutaliu ir cinišku elgesiu. Valdžios veikėjų veiksmai susiję su bendra padėtimi šalyje. Jei ištrūksime iš korumpuotų klanų pinklių, pažangą pasieksime per kelerius metus.
Juozas Jablonskis
