Kelmėje nuo liepos 12 dienos šurmuliuoja jau tradiciniais tapę žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai, kurie buvo įsteigti 1988 metais grupės etninės kultūros entuziastų (Vidos Tarnauskaitės-Palubinskienės, Egidijaus Virbašiaus ir Romualdo Apanavičiaus) ir vietos aktyvių politikų, noriai ir atvirai priėmusių etninės kultūros gaivinimo idėjas.
Kelmės rajono savivaldybėje šiais metais 24-ųjų kursų metu jau planuoja kitų – 25-ųjų kursų programą. Su kursų organizatoriais ir svečiais beveik visą pirmąją kursų dieną bendravo ir ateities planus aptarė Kelmės rajono meras Kostas Arvasevičius ir Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktorius, Kelmės kursų pradžios iniciatorius ir politinis rėmėjas Zenonas Mačernius. Buvo aptarti paruošiamieji darbai – tokie, kaip kursų kūrybos dirbtuvių, sekcijų gausinimas, didesnė renginio informacinė sklaida. Pasitarime, įvykusiame Kelmės rajono savivaldybėje, buvo patvirtinta ir jubiliejinių kursų programa. Lemtingas sutapimas, jog Kelmės rajono valdžioje aukštas pareigas užima tas pats dar Atgimimo laikų politikas Zenonas Mačernius, dėl kurio begalinio geranoriškumo ir pritarimo etninės kultūros atgaivinimui Kelmės krašte ir prasidėjo jau beveik ketvirtį amžiaus organizuojami etninės kultūros propagavimo ir gaivinimo kursai, sutraukiantys kiekvienais metais nuo 100 iki 1000 dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš įvairių užsienio valstybių (Latvijos, Lenkijos, Rusijos, netgi JAV).
Šiais metais, kaip jau tapo įprasta, etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursuose dalyviams yra pasiūlytos šios etnomuzikavimo sekcijos: žemaitiško dainavimo (vadovė D.Petrikienė), apeiginio giedojimo – ritualinio religinio folkloro ir piemenų pučiamųjų instrumentų (prof. A.Motuzas, VDU), šokių, ratelių ir žaidimų (D.Bakšienė), kankliavimo (A.Vilimaitė), smuikavimo (dr. G.Kirdienė, LMTA), bandonijos (A.Kirda), armonikos (O.Gerbenis). Tradicinių amatų galima išmokti pinant iš vytelių Kultūros centre (tautodailininkė L.Grigalauskienė), o iš šiaudelių – tikrose tautodailės dirbtuvėse (tautodailininkė K.Lopatienė). Dalyviai mokinami siuvinėjimo, riešinių mezgimo (tautodailininkė J.Gečienė), keramikos (L.Užomeckienė). Kelmės krašto muziejaus (kuris yra įkurtas Kelmės dvare) svirne veikia tradicinės juvelyrikos užsiėmimai, kur dalyviai gali pasigaminti šiuo metu taip etninės kultūros veikėjų pamėgtus žalvario papuošalus (juvelyrė R.Špokauskienė). Šiame pačiame įspūdingame, nors ir mažame, dvare akmens tašymo paslaptimis dalijasi Valdas Bandza, atskleisdamas ne tik akmens tašymo technologijos paslaptis, bet taip pat lietuvio santykį su akmeniu etninės kultūros istorijoje. „Akmenį reikia mokėti prakalbinti“,- mėgsta kartoti meno kūrėjas V.Bandza.
Lazdų drožybos grožį atskleidžia tautodailininkas Mečislovas Ežerskis. Austi staklėmis moko tautodailininkė Ona Butvilienė, o juostų pynimo paslaptimis dalinasi tautodailininkė Loreta Rakauskienė.
Beveik visi kursų dėstytojai ne vienerius metus nenuilsdami darbuojasi šiuose kursuose. Tačiau kursai nenustoja stebinti, jie nuolat keičiasi. Kaip pažymi kursų organizatorė Nomeda Jokubauskienė, kitais metais yra netgi mąstoma apie jaunimo supažindinimą su šiuolaikiškomis folkloro atmainomis – pavyzdžiui, planuojami folk-metalo mokymai. „Kelmėje per Mindaugo karūnavimo dieną koncertavo populiari folk-roko grupė „Thundertales“. Jų koncertas patiko ir jauniems, ir seniems. Tada ir pagalvojome – o kodėl nepabandžius ir kursuose padaryti kad ir eksperimentinę, tačiau šiuo metu taip populiaraus folk-metalo sekciją, kur vasarą nuobodžiaujantis ir metalą mėgstantis jaunimas jiems priimtina forma būtų įvestas į etninės kultūros paveldo diskursą“,- teigia entuziastinga ir nenuilstanti viena iš kursų organizatorių.
Kad valstybėje keičiasi etninės kultūros suvokimas, tapo aišku po VPU profesoriaus Liberto Klimkos paskaitos, kurioje jis atskleidė ne tik baltiškąjį lietuvių kultūros paveldą, bet atskleidė ir aristokratiškosios Lietuvos paveldą: supažindino su lietuvių karybos pasiekimais Žalgirio mūšio metu, bei praėjus šimtmečiui, kai karyboje buvo naudojamasi ypatingų žirgų – žemaitukų – manevringumu ir prisitaikymu prie neįprasčiausių sąlygų. Profesorius, tyrinėjantis mokslo istoriją, pristatė ir lietuvių mokslo pasiekimus nuo viduramžių iki Naujųjų laikų, kuriais lietuviai kažkodėl nenori ar nemoka didžiuotis. Profesorius pažymėjo, jog lietuviai turi kuo didžiuotis ir nurodė, jog Lietuvoje galima organizuoti unikalias ekskursijas po piliakalnius, taip pat reikia išsaugoti ir beveik prarastą krikščioniškosios liaudies kultūros paveldą. “Juk anksčiau kai žemaitis važiuodavo iš turgaus, jis tik keldavo ir keldavo kepurę, nes kryžiai ir koplytstulpiai stovėjo kiekvienoje kryžkelėje“, paskaitoje teigė prof. L.Klimka. Profesorius savo paskaitoje nedarė jokios distinkcijos tarp baltiškojo palikimo išsaugojimo, apie kurį mums liudija piliakalniai bei pagoniškos su gamtos ciklu susijusios šventės, bei krikščioniškosios liaudies tradicijos išsaugojimo – kas yra gana naujas požiūris Lietuvoje, nes dažniausiai yra „kryžiuojamos ietys“ ir diskutuojama, kuri gi kultūros išsaugojimo forma yra svarbesnė.
Profesoriaus Liberto Klimkos paraginimu tinkamai pažymėti ir 1413 metų Žemaitijos krikšto jubiliejų, buvo sužavėtas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Alfonsas Motuzas, kuris tyrinėja lietuviškojo liaudiško pamaldumo formas ir apraiškas etninėje kultūroje.
„Kelmės kursai- tai vieta kur žmonės susirenka ne pyktis, ne bartis, bet pailsėti, ir pasišnekėti, ir kurti naujus darbus bei žiūrėti į ateitį“, pabrėžia Kelmės rajono kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas.
Kelmės kursuose paskaitas skaitė VDU profesorius R.Apanavičius, pristatydamas tradicinės kaimo architektūros ir ūkininkų santykio su gamta savo sukurtoje sodyboje ypatumus bei kaip sodybos erdvės išplanavimas ir apželdinimas veikė tradicinę mąstyseną; Irena Seliukaitė (LR Kultūros ministerija) pristatė tradicinių amatų vystymo ir pritaikymo kultūriniame turizme perspektyvas, Vilniaus universiteto Istorijos katedros profesorius skaitė paskaitą apie amatus ir amatininkus geležies amžiuje Kelmės krašte, remdamasis istoriniais ir archeologiniais duomenimis.
VDU profesorius Alfonsas Motuzas pristatė sukurtą dokumentinį filmą apie Kelmės krašto liaudies pamaldumo apraiškas bei paskaitė paskaitą šia tema. Paskaitoje jau tradiciškai dalyvavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, kuris savo apsilankymu džiugina kursų dalyvius kiekvienais metais. Vyskupas nuoširdžiai padėkojo kursų organizatoriams, jog jie jau ne pirmus metus, įtraukdami į programą liaudiškojo pamaldumo mokymus, prisideda prie krikščioniškosios tradicijos išsaugojimo sekuliarizmo sąlygomis.
Improvizuotą ir kvapą užgniaužusią paskaitą paskaitė Klaipėdos universiteto docentė Rūta Vildžiūnienė. Paskaitos klausytojams ne tik buvo dėstomos folkloro modernioje visuomenėje egzistavimo ir sklaidos galimybės, tačiau visi paskaitos dalyviai buvo išprovokuoti dainuoti kartu su dėstytoja įvairiausių Lietuvos regionų tradicines dainas, taip praktiškai pademonstruojant, kaip gi galimas folkloras modernioje miesto XXI amžiaus kultūroje. „Tradicinis muzikavimas ir yra be natų, tik įsiklausant į vedantįjį arba vadinamąjį vedėją, ką ir jūs dabar visi darote“,- pabrėžė entuziastinga docentė R.Vildžiūnienė. „Partitūros reikalingos tam, kad žmogus pasislėptų nuo visų – tradiciniame dainavime vyksta atsivėrimas, bendravimas. Tačiau, kaip matote, tai yra įmanoma, nors miesto žmogus net ir neturi rugių lauko, ir nežino daugelio švenčių prasmių. Neturi nei vištelių, nei rūtų darželių – tačiau vis tiek yra įmanomas tradicinis dainavimas“,- pabrėžė dėstytoja R.Vildžiūnienė, folklorinio ansamblio vadovė.
Vakarais, po paskaitų ir kūrybinių dirbtuvių, koncertuoja įvairūs folkloro kolektyvai. Liepos 13-ają, antrąją kursų dieną, koncertavo vaikų folkloro ansambliai „Alksniuka“ (Mažeikių kultūros centro vaikų folkloro ansamblis) ir Žemčiūgėlė“ (Kretingos rajono Vydmantų filialo vaikų folkloro ansamblis) bei Kretingos rajono Piliakalnio pagrindinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Keileli“. Liepos 14 dieną yra numatytas tradicinių žemaitiškų patiekalų skanavimas Kelmės dvare ir Plungės rajono Šateikių kultūros centro folkloro ansamblio „Šateikee“ pasirodymas. Kaip ir kiekvieną vakarą, numatyta liaudiška vakaronė, kurioje kursų dalyviai galės išmokti, o kiti – įtvirtinti tradicinių šokių pamokų metu gautas žinias šokdami pagal kursų vadovo Osvaldo Garbenio ir jo sūnaus Mato bei kitų liaudies muzikų atliekamą muziką.
Visų kursų metu dalyvius apklausinėja ir kursus tiria Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros tyrėjų komanda pagal Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Etninės muzikos gaivinimo judėjimas Lietuvoje XX a. 7 deš.- XXI a. pr.“ Tyrėjų grupės nariai ir patys aktyviai dalyvauja užsiėmimuose. Tyrėjams talkina ir kiti etnologijos mokslo krypties studentai. Jau po trijų dienų mokslinių tyrimų aiškėja, jog šie Kelmėje organizuojami vasaros kursai yra viena stipriausių etninės muzikos gaivinimo priemonių Lietuvoje, išugdžiusi ne vieną aktyvų folklorinio judėjimo dalyvį ir mokslininką.
Taip pat aiškėja, jog kursuose jau buvo įsisavinta tradicinio muzikavimo formos, todėl kursams reikalingos ir naujos, aktualios formos. Etninės muzikos gaivinimo judėjimo tyrimo projekto vadovas profesorius Romualdas Apanavičius įvairias idėjas aptarė su Kelmės rajono meru Kostu Arvasevičiumi, bei Kelmės rajono administracijos direktoriumi Zenonu Mačerniumi, kurie pritarė, jog kursus reikia išlaikyti, plėsti ir tęsti pradėtus darbus, įjungiant aktualias, jaunimui taip reikalingas save įprasminti, formas.
Kursuose dalyvauja kaip niekada daug etnologiją VDU baigusių specialistų, muzikos mokytojų, kultūros darbuotojų. Kursuose dalyvauja netgi iš pažiūros nieko bendro su etnine veikla neturintys informatikos, inžinerijos specialistai. Tačiau šiuos jaunuolius vienija visiems kurso dalyviams bendras bruožas – noras išsaugoti etninės kultūros paveldą Lietuvoje ir skiepyti šias žinias kitiems lietuviams.
Puikiai kankliuojantys informatikas Paulius ir inžinierius Raimundas džiugina kanklių sekcijos vadovę A.Vilimaitę, nes anot vadovės, „gilioje senovėje ir dar visai neseniai tradiciškai kankliuodavo tik vyrai“. Vaikinai pabaigos koncertui ruošia atlikti karinę dainą „Dyga ant kalna“, pritariant kanklėmis, kuri yra užrašyta Kelmės rajone. Abu vaikinai dalyvauja folklorinėje veikloje, tačiau abu vienbalsiai pripažįsta, jog kanklėmis nusprendė geriau išmokti groti „dėl savęs“. Kaip pažymi garsus kanklių meistras Egidijus Virbašius, kankliuojama ir būdavo „sau, po visų dienos darbų, nusiraminus“.
24-ieji etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai pasibaigs liepos 15 dieną dalyvių rankdarbių paroda ir koncertu, bus įteikiami kvalifikaciniai pažymėjimai.
25-ieji jubiliejiniai žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai vyks 2012 metų liepos 9-12 dienomis. Organizatoriai neatmeta galimybės esant dideliam dalyvių skaičiui, ir esant poreikiui ne tik pamuzikuoti ir išmokti amatų, bet pasibūti ir nuostabioje Kelmės rajono gamtoje, tartis su regioninio parko direkcija dėl stovyklavimo su palapinėmis Kubilių piliakalnio prieigose.
Kubilių piliakalnis jau yra tapęs tradicine Rasos švenčių vieta Kelmės krašto etnokultūros entuziastams ir „Žygeivių“ klubui, kurių organizuojamos Rasos arba Kupolės šventės yra vienos unikaliausių Lietuvoje. Unikalumu nenusileidžia nebent Vilniaus rajono Piliakalnio kaime bei Kurtuvėnų regioniniame parke ant Lubinų kalno „Aukuro“ švenčiamos Rasos.
Tenka pripažinti, jog etninės kultūros paveldo išsaugojimas, jo diegimas ir propagavimas yra neįmanomas be politinės valdžios palaikymo. Tą įrodo aktyvūs Kelmės rajono mero K.Arvasevičiaus bei Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Z.Mačerniaus veiksmai bei entuziazmas.
Kristina Apanavičiūtė
