Suklykusi „didžiosios lokės“ indėnų genties karo šūkį, išsukinėtomis rankomis ir laikydama ant kelių aštuonmetį vaiką, įtariamoji Chuck‘o Norris‘o vertu „suktuku“ į nokautą pasiuntė treniruotą pareigūną. Negana to – pilnam apsaugos vyrukų ir policijos kambary žiauriai išniekino labiausiai Lietuvoje saugomos „valstybinės paslapties“ pilvą, spirdama į jį PENKIS KARTUS… Galų gale nusprendusi auką pribaigti, plėšriai iššiepusi dantis, įtariamoji tarsi grafas Drakula metėsi prie, rodos, taip arti esančios „nacionalinės vertybės“ gerklės, ketindama vienu krimstelėjimu užbaigti „Garliavos istoriją“…
Ką, gerbiamieji, manote, kad skaitote ištrauką iš „Gyvųjų numirėlių naktis“ ar „Svetimas 2“? Tikrai ne. Maždaug taip įvykius Klonio gatvėje nušviečia „dienraščių lyderio“ puslapiuose visiems iki skausmo žinoma žurnalistė. Gal ir nekreipčiau dėmesio į panašias pasakas, jei ne paskutiniu metu pasipylę panašaus turinio „šedevrai“. Akis badyte bado tai, kad vis labiau artėjant N. Venckienės neliečiamybės svarstymui, dažnėja ir panašiu stiliumi pakraigalioti straipsniai ar tv laidos. Taip, kad labai nesistebėkite, jei po poros dienų atsiras „įrodymų“, jog vežama į komisariatą senutė Kedienė bandydama pabėgti trenkėsi į policijos džipą ir dingo iš įvykio vietos. Džipas po smūgio remontui netinka, o mažiausiai septyni pareigūnai su įvairaus sunkumo sužeidimais gydomi stacionare.
Juokas juoku, tačiau rimtai pagalvojus jau nejauku darosi matant šį atvirą susidorojimą su Seimo nare N. Venckiene. Nesukčiau galvos dėl žurnalistinių „nugrybavimų“, tačiau kai panašias pasakas ima sekti teisingumo citadelės kreivais langais pareigūnai, tenka sunerimti. Kuo toliau, tuo sunkesni ir jau beveik su moksline fantastika besiribojantys kaltinimai įtariamosios adresu metami, ko gero, ne šiaip sau.
Būtų įdomu pasiklausti atsakingų asmenų, kodėl tie „faktai“ viešinami tik dabar? Kur panašūs „įrodymai“ buvo pirmą kartą svarstant N. Venckienės neliečiamybės klausimą? O kodėl Seimo narė po šiai dienai reikalauja įrašo, nors iš gen. prokuroro interviu sprendžiant, pati Venckienė privalėtų vaizdo medžiagos bijoti? Smarkai įtariu, kad atsakymų nežinosime dar ilgai.
Artėja laikas, kai komisija, spręsianti seimūnės tolesnį likimą, pradės darbą. Pasak komisijos pirmininko, lyg ir bus mėginama pagaliau išreikalauti tikrąjį vaizdą iš Klonio gatvės namo vidaus tą gegužės 17 osios rytą. Va čia ir turėtume pamatyti visą tyrimo objektyvumą. Bus įrašas ar eilinį kartą tarsi figos lapeliu besidangstant „mergaitės interesais“ ir lemenant apie vykstantį „ikiteisminį tyrimą“ vėl bus atkišta internete klaidžiojančio filmuko kopija?
Nenorėčiau būti blogu pranašu, tačiau peršasi mintis, kad ir vėl pasikartos ankstesnio svarstymo scenarijus. Jau įprasta, kad „anos pusės“ nors ir patys fantastiškiausi kaltinimai ar versijos, paremtos Čiukotkos šamanų burtais, bendravimu su katinais ar beraščių „seklių“ liudijimais priimami visu rimtumu, kai tuo tarpu į elementarius, teisine kalba išdėstomus N. Venckienės klausimus ir įrodymus nekreipiama dėmesio.
Va, būtent taip paprastiems mirtingiesiems ir kyla klausimas, kas valdo Lietuvos teisėtvarką ir pačią Lietuvą? Kodėl į atvirus įžeidinėjimus ir grąsinimus viešoje erdvėje Seimo narės adresu nereaguojama, kai tuo tarpu žodį TIESOS kreida užrašę vaikai po policijos komisariatus tampomi po šiai dienai? Kas paaiškins, kokį gi nuostolį miestui ar valstybei tas užrašas padarė?
Mano nuomone, tas „nuostolis“ ne materialinis. Trumputis žodis TIESOS kai kuriems politikos ir teisėtvarkos funkcionieriams tiesiog parodė, kad Lietuvos žmonės pagaliau bunda iš sovietinių laikų letargo ir tampa mąstančia Tauta. Tauta, kurioje vis mažiau lieka valdiškas kėdes šildančių „nepakeičiamųjų“.
Taip, kad nesistebėkite, jei vis daugiau žmonių 1991 sausio 13-ają ir 2012 gegužės 17 tarpusavy jau sulygino. Gal, užuot klykę apie „violetinę sektą“, pasidomėkite, kiek žmonių, anuomet budėjusių Vilniuje ir Sitkūnuose, dabar pasirinko patvorį Garliavoje? Būtų pravartu…
Remigijus Paciukonis
