„Snoro“ afera vėl visu ryškumu atskleidė svarbiausią mūsų valstybės ydą: neveiksnią kontrolę. Prašau suprasti teisingai. Įvairių kontrolierių tikrai pakanka. Dažnai net per daug. Mat jie turi savybę daugintis ir plėstis, kur tik įmanoma. Tačiau visa tai jie gali daryti pirmiausia todėl, kad patys yra beveik nekontroliuojami.
Valstybės mechanizmas nuolat stringa dėl tos pačios vienos priežasties: prižiūrėtojai neprižiūrimi, tikrintojai netikrinami. Teoriškai lyg ir viskas tvarkinga, tačiau realybė apgailėtina.
Štai paaiškėjo, kad net ir tokia jautri vieta, kaip bankų kontrolė, buvo palikta savieigai. Natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis institucijos pamažu užpelkėja ir ima parazituoti. Tikrintojai tampa laisvi nuo atsakomybės, bet priklausomi nuo tikrinamųjų ar kokių kitų neteisėtos įtakos darytojų.
Kas kaltas, kad Lietuvos bankas ir Vertybinių popierių komisija leido „Snorui“ piktnaudžiauti žmonių pasitikėjimu? Kodėl pavojingos tiesos neatskleidė ir privati auditą dariusi bendrovė? Kodėl snaudė teisėsauga? Tikėkimės, kad konkretūs kaltieji bus nustatyti. Tačiau reikia kalbėti ir apie politinę atsakomybę. Šiuo atveju, matyt, nepavyks gana tiksliai įvardyti konkrečių žmonių, tačiau kuo greičiau taisyti padėtį tiesiog būtina.
Seimo nariai įpratę vos iškilus kokiai problemai griebtis įstatymo pataisų. Mūsų įstatymai nėra pavyzdiniai, tačiau daug silpnesnė vieta – jų vykdymas. Parlamentinė kontrolė ir toliau lieka sunkiausiai įsisavinama demokratijos sritis. Ji labai dažnai baigiasi savų žmonių paskyrimu į svarbius postus, o šie po to tegul jau tvarkosi kaip išmano.
Kai politikai nevykdo demokratinės institucijų kontrolės, tą darbą perima užkulisinės grupuotės. Valstybė korumpuojasi.
Neutralūs užsienio ekspertai gana gerai vertina jau trejus metus išsilaikiusios vyriausybės pastangas suvaldyti krizę. Ir jie yra teisūs. Vyriausybė darė tai, kas buvo būtina. Ji užgesino visus gaisrus. Tačiau atsiritant antrai krizės bangai matome, kad to buvo per maža.
Šiai vyriausybei niekaip nesiseka atlikti galbūt pačios svarbiausios užduoties: užtikrinti skaidrų ir veiksmingą valstybės institucijų funkcionavimą. Labai svarbus korupcijos indeksas iš esmės negerėja. Šešėlis nesitraukia.
Kankinančių aistrų dėl biudžeto fone pateiksiu vieną iškalbingą faktą. Atsigavimo požymius demonstruojanti teisėsauga neseniai sulaikė vieną aukščiausios lygos kontrabandininkų grupuotę. Skaičiuojama, kad valstybei ši grupuotė per metus padarė du šimtus milijonų litų žalos. Ji įvardijama kaip viena iš penkių didžiausių. Taigi 200 padauginkime iš 5 ir štai jums – milijardas litų! Kaip tik tokio dydžio skylė kitų metų biudžete gali sugriauti vyriausybę, kuri kaitina visuomenę galimais naujais mokesčiais ir išlaidų karpymais.
Ką jau kalbėti apie sunkiai sprendžiamą neskaidrių viešųjų pirkimų problemą. Dėl jos kasmet į šešėlį nueina bent jau keli milijardai litų. Štai ir dabar verda aršus mūšis dėl institucinio skaidrumo keliu bandančios sukti Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo posto. Čia irgi didžiausia bėda – kas kontroliuos vyriausią kontrolierių.
Turėdama panašaus dydžio mokesčius Estija į biudžetą surenka daug didesnę dalį bendrojo vidaus produkto. Tai – tiksliausias prasto mūsų valstybės organizuotumo rodiklis. Ir atsilikimas čia nei kiek nemažėja.
Tad reikia pagaliau suprasti, kad kaip nors sudėlioti valstybės išlaidas ir pajamas yra būtinas, bet ne pats reikšmingiausias valdžios tikslas. Svarbiausia – užtikrinti gerą valstybės funkcionavimą.
Ką reikėtų daryti jau dabar? Visų pirma: turi nelikti skaidrios kontrolės išvengiančių prižiūrėtojų. Laikai, kai, tarkim, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovas, kurio institucija keturis metus „dirbo“, tačiau nieko blogo nerado „Snoro“ banke, galėjo įslaptinti savo pajamų ir turto deklaracijas, turi baigtis galutinai. Kitaip vis dar nepasenusi atrodys sovietinių laikų istorija apie naujai įdarbintą sandėlininką, kuris atėjus laikui atsiimti avansą nustebęs klausia: „O čia dar ir algą moka?“
Todėl opozicijos iniciatyva steigti laikinąją tyrimo komisiją dėl bankų priežiūros sistemos problemų yra visai suprantama. Seimo biudžeto ir finansų komitetas neatliko savo pareigos vykdyti jam priskirtų institucijų kontrolę. Ar dabar galima juo pasitikėti?
Esant dabartinei sudėtingai situacijai rėksmingas politikavimas gali labiau pakenkti nei padėti. Visų pirma – visos bankų sistemos stabilumui. Todėl sprendimai turi būti labai atsakingi, o formuluotės atsargios. Ir žinoma, pirmiausia reikia sutarti dėl biudžeto. Tai dabar svarbiausia.
Tenka pripažinti, kad politinis tikrintojų tikrinimas vis dar nėra toks, koks turėtų būti – skaidrus visuomenės instrumentas. Lengva atsakyti, kodėl taip yra. Mat politikai, norėdami būti įvairių institucijų kontrolieriai, patys turi sudaryti sąlygas visuomenei juos kontroliuoti. Dėl to svarbu turėti skaidrią, nekorumpuotą, sąžiningą žiniasklaidą, kuri būtų sarginis, bet ne siundomas šuo ar lengvo grobio ieškantis vilkas.
Reikia taip pat didžiulių pastangų siekti veiksmingos demokratijos kol kas atskirų grupuočių kontroliuojamose partijose.
Taigi reikalai tikrai nėra geri. Ar dabar įmanoma juos bent kiek pataisyti? Įmanoma, jei krizę suprasime kaip galimybę keistis, o ne vien kaip sunkmetį, kurį reikia kaip nors iškentėti.
Susiveržti diržus daug proto nereikia.
