Į KK redakciją atėjo Lietuvos Respublikos Tautinių mažumų įstatymo projektas, kuris šiuo metu guli ant stalo priešais. Taip pat ir komentarai… Perskaičiau. Atidžiai.
Labai smarkiai prasiplėtė suvokimas, kieno valdomi esame. Vaizdingumo dėlei reikia pasitelkti meninių priemonių. Man labai daug kalbantis seniai seniai S.Šaltenio parašytas sakinys: “Vagys vaikšto mūsų namuose apsiavę vilnonėmis kojinėmis”. Dažnai cituoju… Paskutiniu meu tapo aišku, kad vilnonių kojinių laikas baigėsi, atrodo, kad jie nebesivargina net nusiauti batų ir lenkia bonkelę, sėdėdami už močiutės austa staltiese apdengto stalo, kol mes miegame apsimestiniu miegu. Dabar jau tai atrodo ne kaip metafora. Kažkur yra “vagys”. “Vagys” turi “navodkes”. Turi savo “stogus” ministerijose, Seime, Vyriausybėje. Laikosi tik Prezidentė.
Beje, apie miegą… Tauta gal ir tebėra prisnūdusi, gal net nebuvo pabudusi kaip reikiant. Atmerkė akis, pašūkaliojo, pavaikščiojo į mitingus ir užsimerkė vėl, įgaliojusi už ją gyventi gyvenimą visokius išrinktuosius.
Tautos protas ir sąžinė tikrai tebesnaudžia, nes jei būtų kitaip, rinkimų rezultatai būtų kitokie nei šiandien. Ir apskritai, dauguma kitų žmonių sėdėtų valdžios institucijose. Tačiau ar turime, ko esame verti?
Perskaičius šį įstatymo projektą, akivaizdu, kad esame ant išnykimo ribos kaip tauta ir, jei norime išlikti, turime pažadinti protą, sąžinę, išmintį, susikaupti ir apsidairyti. Išgirsti tuos, kurie nemiegojo… Bet pirmiausiai turime išjungti televizorius, iš kurių mums miegant visą laiką, kaip kokia nuodinga radiacija, sklido hipnotinis protą bukinantis melas.
Grįžtu prie įstatymo. Pirmiausia, aišku, kad Kultūros ministras taip pasitikėjo savo vice…, kad pasirašė teikti Įstatymą svarstymui jo neskaitęs. O jeigu tas viceministras su vilnonėmis kojinėmis?
Bet garbė Ministrui, kad įsigilino ir vakar nepadėjo savo parašo, nes Įstatymas būtų buvęs “prastumtas” tautai nepabudus. Ir keisčiausia – atrodo, kad to vieno parašo ir pritrūko. Ministre, amžina šlovė didvyriams, – tą sakau visiškai rimtai.
Įstatymas sukurtas nesubrendusio proto, nesiskaitant su gausybe neatmetamų faktorių, nuo kurių priklauso mūsų valstybės ramybė ir galimybė pamažu siekti nesujaukto darnaus gyvenimo tarp piliečių, tarp institucijų, tarp žmogaus ir valdžios, o pirmiausiai – tarp mūsų ir kaimyninių valstybių. Įstatymas agresyvus, o kartu jame pulsuoja skubėjimas ir baimė – suspėti dabar, įsitvirtinti, apsitverti akmenine siena ir atsistoti prie vartų su kuoka – čia mano kiemas ir tu nesiartink. Taip atrodo lenkiškoji Lietuvos dalis pagal šį Įstatymą.
Asmuo, šį Įstatymą kūręs, neturi politinės nuovokos, nes pažeidžia pagrindinės tautinės daugumos piliečių teises bei laisves, nubraukia lygių galimybių teises su kitomis mažumomis (beje, ir su dauguma) ir graso Europos Sąjungai dideliais neramumais, tuo pačiu susilpninant ilgametės darnos galimybę, kada pagrindinėms pasaulio šalims siekiant iš naujo persvarstyti įtakų svorį bei plėsti įtakų zonas, Europos Sąjunga ir taip jau tapo slapta nepageidaujamu dariniu. (Todėl išorinės jėgos ir kuria visokius etninius ar kalbinius susipriešinimus ES viduje, kad šio darinio stabilumas būtų lenviau pažeidžiamas).
Tačiau pagrindinis įstatymo trūkumas – kad jo idėja iš esmės ne taip suformuluota ir kad jis pats – nereikalingas. Jei Lietuvoje visi piliečiai, kokiomis kalbomis bekalbėtų, kokią religiją beišpažintų, kokiai kultūrai priklausytų, turi vienodai lygias teises ir galimybes – kodėl vienai kalbinei mažumai jos tokios išskirtinės? Juk kitos mažumos gal būt niekda neišaugs tiek, kad sudarytų 25 proc. regiono gyventojų?..
Tikslinga būtų turėti puikiai veikiantį, atvirą ir politiškai skaidrų tautinių, kultūrinių bendruomenių departamentą, kuris funkcionuotų darnoje su šaknine baltiška kultūra, pasaulėžiūra, nekuriant vaiduoklio, asimiliacijos ir nutautinimo vaiduoklio, kurio iš lietuviškosios pusės tikrai nėra. O iš lenkiškos vidaus ir užsienio politikos verta tiktai mokytis – ten aukštajame politikų sluoksnyje sėdi asmenys, kuriems rūpi jų šalis, kai tuo tarpu mūsuose, kaip matome, – dauguma, ko gero, “otkatų” ieškotojai, o jų tikrai atsirastų amžinai įjungiant Lietuvą į Lenkijos įtakos zoną per visokius didelius projektus (kaip galima, vyrai, ir tėvą motiną parduoti). Žinoma, Lenkija – didelė šalis, jokio išnykimo pvojaus jai nėra ir niekada nebus. Lietuva – kas kita. Todėl Lietuva turi mokytis iš Lenkijos, kaip išvengti krizių, kaip sunkiausiu ekonominiu metu išlaikyti statybų plėtrą, kaip dirbti žemės ūkyje, kaip (reikėjo) neišpumpuoti savo valiutos iš Lietuvos, ko ir nepadarė Lenkija.
Didelė šalis, siekdama savo interesų spaudžiant mažytę kaimynę, turi, aišku, didesnių svertų. Bet didžiausias, atrodo, mūsų valdančios daugumos beraštystė. Arba jie nemoka skaityti ir nesupranta, kas tame Įstatyme parašyta, arba jie – priesaikos Lietuvai laužytojai, kitaip tariant – išdavikai.
Įstatymo neaptarinėsiu, nes skaitytojams dar turi likti laiko jį perskaityti, tačiau į kai ką, kas yra grynas melas, atkreipsiu dėmesį:
5str. Asimiliacijos draudimas
1 punktas: Draudžiama asimiliuoti tautines mažumas prieš jų valią.
2 punktas: Draudžiama taikyti priemones, kurios keistų gyventojų procentinį santykį vietovėse, kuriose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys.
Pone kultūros viceministre, ar tai reiškia , kad lietuvis, baltarusis, žydas ar karaimas nebegalės laisvai nusipirkti žemės ar kitokio nekilnojamo turto kokiame nors Lietuvos kaime, kuriame kalbama lenkiškai? Bus skaičiuojama, ar jis tik nepatenka į tą 26-tą procentą? Po galais! Apie kokią asimiliaciją kalbate, viceministre, jaunas žmogau? Kokių nesąmonių pripūsta jūsų galvelė? Barbenote per televiziją neužtikrintus sakinius, ir iš to buvo matyti, kad juos privalote ištarti, nors pačiam tai viešai daryti net nėra labai patogu. Kas jus verčia kurti nesantaikos baubą tarp Lietuvos žmonių? Juk jau projektuojate priešpriešą, krikščioni katalike, juk gilinate žaizdas, kurios dar negijusios? Norite to pripažinti ar nenorite – realiai tie rajonai yra Lietuvos lenkiškoji dalis. Tad ką čia verdate dabar? Kokį katilą maišote?
Toliau: 7 str. Draudžiama bet kokia tautinėms mažumoms priklausančių asmenų diskriminacija.
Asimiliacija, diskriminacija… Ar tik nebūsite tas, kuris pats muša, pats rėkia? Pasiskaitykite istoriją, straipsnius, žmonių prisiminimus – dar žmonės kraują prisimena iš to laiko, kada iš tikro asimiliacija ir diskriminacija buvo vykdoma prievarta. Ko siekiate – amžino susipriešinimo? Pilietinių susirėmimų? Jei taip važiuosite, jei niekas nesustabdys – greitai sulauksime… O gal priklausote tai mažumai, kurios tikslas sukelti neramus Europos Sąjungos rytiniame pakrašty?
Manau, jog prie to Įstatymo pabudusieji Lietuvos intelektualai tikrai grįš. Mano tikslas – tik padaryti jį prieinamą plačiai visuomenei. Būtent visuomenė aktyviai turi priminti Seimo nariams, kad jie prisiekė saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Tai yra pagrindinė jų priedermė ir pareiga. O šiame Įstatyme yra užkoduota grėsmė būtent Lietuvos žemių vientisumui. Ir jis kaip tik dėl to ir parašytas, o kad kiek – būtų ir “prastumtas”.
Noriu priminti, iš kur tas atsiribojimo nuo Lietuvos paveldas. Esu nusikopijavusi labai įdomius karinius žemėlapius, kurie, pagal žodžius šaltinio, iš kurio rankų juos gavau, buvo ištraukti iš dokumentų deginimo laužo Šiaurės miestelyje, tarybinei armiai apleidžiant Lietuvą. Juos išaiškino ir aprašyti padėjo specialistas. Jie padeda prisiminti pačius pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos žingsnius, kai mūsų sienos buvo apsuptos TSRS karinių dalinių. Tačiau Lenkiškosios Lietuvos sienos ruožą buvo nutarta ginti pačios “mažumos” pajėgomis. Cituoju žemėlapio aprašą:
“…Administracinės Baltarusijos-Lietuvos sienos uždarymą vykdo Baltarusijos karinės apygardos dalys, patruliuojančios su “broneobjektais” ir sudarydamos užkardas visuose iš Baltarusijos į Lietuvą vedančiuose keliuose, tame tarpe ir geležinkelio. Valstybinę TSRS sieną su Lenkija kontroliuoja pastoviu rezimu TSRS Valstybės saugumo komiteto daliniai, sustiprinant radijo elektroninę oro (?) žvalgybą ir aktyviai pritaikant radijo-elektroninius trukdžius Lenkijos pasienyje.“
Nemuno vandens ruožą nuo Sovietsko iki Kauno kasdien kontroliavo malūnsparniais Mi-6 120-ties metrų aukštyje nuo 7 val. ryto iki 18 val. kasdien.
Administracinę Lietuvos sieną su Kaliningrado sritimi dengė 11 Kaliningrado gvardijos armija.
Dėveniškių, Šalčininkų, Jašiūnų, Kurmelių, Tabariškių, Mikantonių, Benekonių priešpasienio teritorijos kontrolę prisiėmė vietiniai Šalčininkų gyventojai savo pajėgomis …“
Atsakykite, ponas viceministre, ką reiškia, jūsų nuomone, tie žodžiai „…priešpasienio teritorijos kontrolę prisiėmė vietiniai Šalčininkų gyventojai savo pajėgomis …“
Tai reiškia, gerbiamasis, kad lietuviškas žemes, kuriose gyvena lenkai, jie, patys gyventojai (!!!), būtų „gynę“ (ar verčiami „ginti“) nuo Laisvės ir Nepriklausomybės. Net tada, kai Lenkija vadavosi iš priespaudos, jiems buvo geriau sovietų sudėtyje, nei laisvoje Lietuvoje! O gal… gal jie turėjo planą “atsimušti” nuo Lietuvos ir – į Lenkijos sudėtį, išsinešant visą tūkstantmetę Lietuvos istoriją ir proistoriją? (Net lietuviškas dainas, kurias tebedainuoja lenkų piliečiai lenkiškuose vietovėse, nes dainas paveldėjo iš protėvių protėvių, o tokio didelio naujo paveldo dar nespėta sukurti.) Jie buvo pasiruošę gintis nuo mūsų, – kuriems Lietuva patikėjo savo balsą ir kurie sąžiningai įvykdėme savo pareigą. Jie, būdami Lietuvos žmonės, buvo pasiruošę gintis nuo kitų Lietuvos žmonių, kurie tuo metu gynė Lietuvos Parlamentą savo kūnais ir gyvybėmis. Jie būtų gynę, žinoma, ne konkorėžiais.
Kurdami šį įstatymą, atrodo, peržengėte visas ribas, todėl gal geriau jo nereikia. Gal būkite lygūs su visais Lietuvos piliečiais, o ne „lygesni“ už visus. Ar neatrodo, kad vien dėl šito apsisprendimo tuo garbingu istoriniu metu„gintis“ patiems, lenkiškųjų Lietuvos rajonų savivaldos institucijų administracija turi pasistengti pašalinti įtarimus nelojalumu Lietuvos valstybei? Nes nepatogu turėtų būti gyventi, jaučiant, kad visi žinome, jog būta tik per milimetrą nuo išdavystės su kraujo praliejimu. Kol kas – net paprasto lojalumo nėra. Ir tai palieka didelę dėmę Lietuvos ir Lenkijos santykiuose.
Kas tą rašalą maišo, kas nori, kad ta dėmė niekada neišnyktų? Matome slapta šliaužiančią klastą. O gal tas pernelyg aiškus atsiribojimo siekimas – tai bandymas atsiriboti, nuo savo vos vos nepadarytos nuodėmės? Bandymas pamiršti, kaip arti buvome nuo nenuplaunamo, nebeatšaukiamo, nebeatkuriamo? Kaip norėtųsi, kad mus vienijanti religija nebeleistų tokiai klastai egzistuoti. Kaip norėtųsi drauge skleisti Dekalogo kultūrą Europoje, kurios taip trūksta…
Skaitykite, mieli žmonės, tą Įstatymą ir galvokite, nuolatos galvokite, kas aplinkui vyksta. Ten atrasite, kad įstatymui įsigalėjus, visa savivaldos institucijų dokumentacija gali būti (o taip ir bus!)lenkiška. Šito Lietuvoje nepasiekė nei TSRS Švietimo ministerija, kai dėl mūsų mokyklų pavertimo rusakalbėmis buvo sugalvota net suvienodinti programas – padaryti mūsų vidurinę mokyklą dešimtmetę. Nūnai keikiami komunistiniai funkcionieriai, ir pats ministras, vis tik sugebėjo pasipriešinti. Netapo rusakalbe ir įmonių bei įstaigų dokumentacija ir iš rašomųjų mašinėlių neišnyko lietuviškas šriftas.
Kas nori kai ką labai panašaus padaryti dabar, laisvoje, nepriklausomoje valstybėje? Kas tai – viceministro kvailybė ar siekis užsiangažuoti kaimyninės valstybės valstybiniam apdovanojimui už žygdarbį, kada vienas diversantas paima į nelaisvę visą regioną?
O gal čia projektas LR + LP, t.y. Lenkija/Rusija + Lietuvos parkrikštai? Juk pasiekus Įstatyme užkoduotus uždavinius – viens du – su lenkiškais rinkimais (Įstatymo projekte visi rinkimai jau vyksta tik lenkų kalba) sutapatinamas referendumas ir paskelbiama autonomija. O toliau – tik vienas žingsnis iki realių žemių praradimo.
Ar tikrai toks nepavojingas laikas mums, mažai valstybei? Aš manau – kad ši valanda – viena pavoijingiausių istorijoje dėl kelių priežasčių, ne vien dėl šio Įstatymo. Apie tai dar dalinsiuosi mintimis.
Skaitykite be pykčio ir be nuoskaudos, bet galvodami – iš kur toks baisus kiršinimas valstybės viduje? Skaitykite, pasitikėdami savimi, sąžine, vertybėmis, kurias įdiegė tėvai ir seneliai, – žmonės visada yra žmonės ir jie puikiai susikalba, kai jų nesiklauso politikai. Gyvenkime pagal sąžinę, o ne pagal politikų nubraižytus žemėlapius.
Žemiau pateikiamas Įstatymas, o toliau – Prezidentūros komentaras.
LR Tautinių mažumų įstatymo projektas (spausti čia).
***
Tautinių mažumų įstatymo projekto komentaras
Pastabos (pateiktos pastraipsniui):
1. Neaiškūs tautinių mažumų sąrašo sudarymo kriterijai (3 straipsnis). Neaišku, kodėl buvo atrinktos šios tautinės mažumos. Ne visos jos yra tradicinės (moldavai, azerbaidžaniečiai) ar išsiskiria narių skaičiumi.
2. Sąrašas yra baigtinis (3 straipsnis). Neapibrėžta, kaip sąrašas galėtų būti pildomas ar mažinamas.
3. Neaiškus tautinės mažumos ir religinės bendruomenės santykis (11 straipsnis). Tautinių mažumų teisė steigti religines organizacijas gali prieštarauti Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymui (pavyzdžiui, keli „latviai” gali įsteigti Osho religinę bendruomenę).
4. Tautinės mažumos turės teisę gauti informaciją gimtąją kalba juos sulaikius ir ginantis (15 straipsnis). Sulaikymo ar procesinių veiksmų metu pareigūnai turėtų būti pasirengę teikti informaciją mažiausiai 16 kalbų.
5. Lenkų ir rusų kalbos įteisinimas kai kuriose savivaldybėse (16 straipsnis). Šiuo metu tautinė mažuma sudaro daugiau nei 25 proc. gyventojų Vilniaus r., Šalčininkų r., Švenčionių r., Trakų r. ir Visagino savivaldybėse. Įstatymo projektu siūloma suteikti teisę tautinės mažumos atstovui savo kalba kreiptis raštu ir žodžiu į valstybės ir savivaldybės institucijas, esančias jo savivaldybės teritorijoje, bei gauti atsakymus. Tai reiškia, kad šiose savivaldybėse tiek savivaldos, tiek valstybės administravimo institucijose galės dirbti tik tautinės mažumos kalbą mokantys asmenys. Atsižvelgiant į tai, kad lenkų kalba nėra dėstoma Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose lietuvių, rusų ir baltarusių dėstomomis kalbomis, šiose institucijose galės dirbti tik nedidelė Lietuvos gyventojų dalis.
6. Prievolė kai kurioms valstybės institucijoms teikti informaciją keliolika kalbų (17 str. 3 dalis). Projektu siūloma įtvirtinti teisę tautinės mažumos atstovui kreiptis į Lygių galimybių kontrolierių, Seimo kontrolieriams, Vaiko teisių apsaugos kontrolierių ir Žurnalistų etikos inspektorių mažumos kalba. Šiose institucijose turėtų dirbti specialistai, žinantys, pavyzdžiui, armėnų ar romų kalbas. Atsižvelgiant į tai, kad šios institucijos yra ne savivaldybės, o valstybės lygmens, įstatymo nuostatos gali prieštarauti Konstitucijos 14 straipsniui.
7. Prievolė naudoti užrašus dviem kalbomis gyvenamosiose vietovėse (18 straipsnis). Gyvenamosiose vietovėse (miestai, miesteliai, kaimai), kuriose tautinė mažuma sudaro ne mažiau 25 proc, siūloma dviem kalbomis rašyti vietovės, gatvių ir institucijų pavadinimus, topografinius ženklus. Inicijuoti dvikalbius užrašus galėtų gyvenamosios vietovės bendruomenė arba savivaldybės administracijos direktorius. Tokia nuostata reikštų:
a. Galimybę naudoti dvikalbius užrašus 5 savivaldybėse (administracijos direktoriaus iniciatyva).
b. Lentelių su dvikalbiais gatvių pavadinimais kabinimą ant namų nepaisant jų savininkų pageidavimo – ne galimybė, o prievolė.
c. Dvikalbių užrašų naudojimą gyvenamosiose vietovėse visos Lietuvos teritorijoje (bendruomenės iniciatyva), pavyzdžiui, Vandžiogaloje Kauno rajone.
8. Situacijos fiksavimas mažiausiai dešimčiai metų. Įstatyme siūloma įtvirtinti nuostatą, kad skaičiuojant tautinių mažumų dalį savivaldybėse būtų remiamasi paskutiniu gyventojų surašymu. Atsižvelgiant į gyventojų surašymų dažnumą Lietuvoje, situacija būtų įtvirtinta mažiausiai 10 metų, nepaisant realių gyventojų sudėties pokyčių.
Išvados:
1. Įstatymas įteisintų lenkų ir rusų kalbos vartojimą valstybės ir savivaldybės institucijose.
2. Įstatymas įpareigotų tam tikrais atvejais kai kuriose valstybės institucijose naudoti kitų keliolikos tautinių mažumų kalbas.
3. Įstatymas apribotų lenkų ir rusų kalbų nemokančių asmenų įsidarbinimą valstybės ir savivaldybės institucijose penkių savivaldybių teritorijose.
Įstatymo pasekmės:
1. Tarpetninė įtampa. Įstatymo imperatyvios nuostatos dėl dvikalbių užrašų naudojimo kurstytų etninę įtampą vietovėse, kuriose tautinių mažumų gyventojai nesudaro daugumos. Dvikalbių užrašų naudojimas istoriškai Lietuvai reikšmingose vietovėse, pavyzdžiui, Trakų rajone, gali sukelti lietuvių priešiškumą lenkų tautinės mažumos ir Lenkijos atžvilgiu, didinti provokacijų tikimybę, kvestionuoti Lietuvos istorinį paveldą.
2. Sustabdyta lenkų ir rusų integracija. Įteisintas lenkų kalbos vartojimas, apribotos lietuvių galimybės įsidarbinti valstybės ir savivaldybių institucijose mažins lenkų mobilumą Lietuvoje, valstybinės kalbos mokėjimą, integraciją į visuomenę.
3. Vilniaus krašto nepatrauklumas lietuviams. Lenkų kalbos įteisinimas Vilniaus krašte (keturios savivaldybės) sumažins šio regiono patrauklumą lietuviams tiek dėl apribotų galimybių dirbti, tiek dėl kalbinės aplinkos.
4. Vilniaus krašto politinis uždarumas. LLRA pozicijos sustiprėtų visose savivaldybėse, kuriose būtų įteisinta lenkų kalba: trumpuoju laikotarpiu – dėl rinkiminių pažadų įgyvendinimo; ilguoju – dėl kalbinio uždarumo. Kitos politinės partijos regione galėtų plėtoti veiklą orientuodamosis arba tik į lietuvišką elektoratą („antilenkiškos”, gynybinės nuostatos), arba kurdamos „lenkiškus” sparnus.
5. Rusų kalbos įteisinimas. Rusų kalbos įteisinimas Visagino savivaldybėje sudarytų prielaidas Rusijai reikalauti rusų kalbos pripažinimo tiek kitose Baltijos valstybėse, tiek ES.
6. Manipuliacijos per kitą visuotinį gyventojų surašymą. Atsižvelgiant į tai, kad teisės tautinėms mažumoms suteikiamos vadovaujantis gyventojų surašymo duomenimis, per kitą visuotinį surašymą galimos manipuliacijos su gyventojų registravimu tose vietovėse, kuriose jie realiai negyvena (LLRA praktika rinkimų metu).
7. Grėsmės Latvijai ir Estijai. Įstatymas būtų naudingas radikalioms Rusijos tėvynainių organizacijoms, veikiančioms Latvijoje ir Estijoje. Analogiškų nuostatų įgyvendinimas Latvijoje reikštų de facto dvikalbystę.
***
Atrodo, Prezidentūroje kažkas turi ir sąžinę, ir moka skaityti, ir sugeba matyti ateitį toliau nei ši diena. Ar ne todėl prie Prezidentūros tokie dažni piketai ir mitingai ir ar ne todėl šiandien vyksta Z. Vaišvilos spaudos konferencija, kuria siekiama sumenkinti Reikšmingo Apdovanojimo mūsų Prezidentei reikšmę? Nepatinka kai kam, kad mažos valstybės vadovė elgiasi taip, tarsi jos valstybė būtų didelė.
O gal taip yra?
Gal vis tik mūsų valstybė didelė ir mūsų kalba – stipri?
