Naujasis socialinis valstybės modelis, kurį atkakliai stumia A. Butkevičiaus vyriausybė, susideda iš kelių dalių. Viena dalis – Darbo kodekso liberalizavimas, blogina dirbančiųjų padėtį, kita dalis – dar viena pensijų reforma, pablogins pensininkų, o taip pat ir iš valstybės biudžeto finansuojamų darbuotojų padėtį.
Dirbančiųjų interesus atstovauja profsąjungos, todėl jos galbūt bandys kovoti, kad socialdemokratai dirbančiųjų nepaverstų visiškais beteisiais vergais. Labai abejoju, ar ta kova bus sėkminga, nes, kai nori priimti neoliberalius sprendimus, socialdemokratai būna labai ryžtingi. Vis dėlto profsąjungos bent jau sudarys kovos iliuziją, o štai už pensininkų interesus net ir kovoti nėra kam.
Taigi, jėgos yra labai nelygios – vienoje pusėje tik nedrąsiai nuomonę reiškiančios profsąjungos, o kitoje – daugybė agresyviai nusiteikusių ir kompromisų nepripažįstančių verslininkų organizacijų ir Vyriausybė su propagandai skirtais pinigais.
Ir vėl propagandinė kampanija – tik veidai kiti
Propagandinė kompanija, reklamuojanti naująjį socialinį modelį, labai panaši į tą, kuri buvo vykdoma prieš referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybos. Tuomet didelį autoritetą visuomenėje turintis A. Čekuolis bandė įrodyti, kad juoda yra balta. Jis sakė, kad nauja atominė elektrinė žmonėms nieko nekainuos. Tai yra didelis melas, nes atominė elektrinė ilgiems metams Lietuvos žmonėms užkrautų dideles skolas.
Propaguojant naują socialinį modelį buvo pasitelkti kiti autoritetai – nuolat įvairiose žiniasklaidos priemonėse pasisakantys, žmonėms makaronus ant ausų kabinantys bankų ekspertai G. Nausėda ir N. Mačiulis. Jie taip pat meluoja aiškindami, kad tas naujasis modelis bus labai naudingas žmonėms, dirbantiesiems.
Sakoma, kad tai, jog darbdaviai galės daug lengviau atleisti savo darbuotojus, bus labai naudinga bedarbiams, kuriems atsiras galimybė gauti darbo.
Matyt, darbdaviai svajoja apie tai, kad jie galėtų vykdyti nuolatinę darbuotojų rotaciją (rotacijos pastaruoju metu labai madingos) – po bandomojo trijų mėnesių laikotarpio vėl ieškoti naujo darbuotojo ir dar iš darbo biržos gauti kompensaciją už tų trumpalaikių darbuotojų įdarbinimą. Darbdaviai tokiu būdu gal ir sutaupys darbuotojų ir valstybės sąskaita, tačiau dirbantieji iš viso to jokios naudos negaus, jiems visą laiką teks bijoti netekti savo darbo vietos, nebus jie suinteresuoti gerai dirbti žinodami, kad vistiek greitai bus išmesti iš darbo. Be to, kiekvienoje darbo vietoje yra sava specifika ir naujam darbuotojui reikia laiko, norint prie jos prisitaikyti.
Darbdaviai nuolat skundžiasi, kad jiems trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, kurios jie negali rasti nei Lietuvoje, nei visoje Europos Sąjungoje. Tačiau jie tos kvalifikuotos darbo jėgos niekada ir neturės, jeigu nenorės mokėti normalių atlyginimų ir galvos tik apie tai, kaip tą savo darbuotoją kuo greičiau atleisti, o ne kuo ilgiau išlaikyti jį pas save, sudarant jam kuo geresnes sąlygas.
Iš darbo biržos – į verslininkų kišenes
Pasinaudodami tariamu kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu, darbdaviai siekia pasipelnyti patys. Jie nori, kad valstybė tas lėšas, kurias dabar darbo birža skiria darbuotojų perkvalifikavimui, skirtų ne darbo biržai, bet darbdaviams.
Pataikaudami tokiems darbdavių norams, mokslininkai, rašę socialinį modelį, ir numatė, kad, įdarbinus darbuotoją, iš jo atlyginimo darbdavys galės atskaičiuoti 20% lėšų tariamam jo perkvalifikavimui. Taigi – nukentės darbuotojas, o naudą gaus darbdavys ir dar neaišku, ar lėšos bus panaudotos perkvalifikavimui, ar tik darbdavio pelnui padidinti.
Akcentuodami, kad jiems svarbiausia tik kuo greičiau atleisti savo darbuotojus iš darbo, darbdaviai nori, kad valdžia jiems skirtų lėšų ir darbuotojų lojalumui užtikrinti. Atseit valdžia turėtų įmonėms sumažinti mokesčius tam, kad jos savo darbuotojams galėtų skirti socialines garantijas iš tų sutaupytų lėšų. Tačiau kodėl darbdaviai, jeigu jie nori būti tokie geri savo darbuotojams, negali socialinėms garantijoms lėšų skirti iš savo pelno, kodėl tai daryti – remti privačius verslininkus turi valstybė?
O štai pati valstybė teikti socialines paslaugas savo įmonių, įstaigų darbuotojams atseit negali. Daugelis tų valstybinių įstaigų turėjo savo poilsio namus, sanatorijas, skirtas darbuotojų poilsiui. Tačiau tuos visus poilsio namus siekiama perduoti Turto fondui ir privatizuoti, o valstybinių įstaigų darbuotojai atseit turi ilsėtis kur nors pas privatininkus už savo pinigus.
Verslininkų ašaros – be pagrindo
G. Nausėda, reklamuodamas naująjį socialinį modelį, sakė, kad Darbo kodekso liberalizavimas pritrauks užsienio investicijas, ir tie užsienio investuotojai mokės vietiniams samdiniams didelius atlyginimus. Tačiau kam tiems užsienio investuotojams reikalingas tas liberalizavimas, kam jiems reikalingi mažesni mokesčiai darbo jėgai, jeigu jie turtingi, jeigu jie gali mokėti savo darbuotojams didelius atlyginimus? Juk jau ir dabar darbo jėgos kaina, į kurią įskaitomi ir visi mokesčiai darbo jėgai, yra viena mažiausių Europos Sąjungoje.
Verslininkai nuolat kalba apie tariamai labai didelius Lietuvoje mokesčius darbo jėgai. Tačiau juk, kiek verslininkai sumoka mokesčių, priklauso ne tiek nuo mokesčių tarifų, bet nuo to, kokie yra mokami atlyginimai. Jeigu atlyginimai yra maži, tai darbo jėgos kaina yra nedidelė, verslininkai sumoka mažai mokesčių net ir tuo atveju, jeigu mokesčių tarifai yra dideli.
Fizinių asmenų pajamų mokestis Lietuvoje, lyginant su kitomis valstybėmis, yra labai mažas – vos 15%, kai tuo tarpu kai kuriose valstybėse jis siekia net 50%.
Labiausiai verslininkams nepatinka Sodros mokestis, kurio tarifas yra 34% nuo darbo užmokesčio fondo. Tačiau iš tikrųjų ir Sodros mokesčio Lietuvos verslininkai sumoka labai mažai – maždaug dvigubai mažiau negu kitos šalys. Lietuvoje Sodros mokesčio verslas sumoka vos 6% nuo bendrojo vidaus produkto, nuo naujai sukurtos pridėtinės vertės. Kitose ES šalyse socialinio draudimo mokesčio surenkama maždaug 12% nuo BVP.
Tad akivaizdu, jog Lietuvos verslininkai verkia dėl nepakeliamų mokesčių, dėl didžiulio Sodros mokesčio be jokio pagrindo.
Deja, vadinamieji mokslininkai, profesoriai nesugeba ar nenori matyti akivaizdžių dalykų. Jie, daug nemąstydami, aidu pakartoja, ką jiems sako verslininkai ir vykdo jų užsakymus. Todėl naujajame socialiniame modelyje tie „mokslininkai“ siūlo Sodros mokestį sumažinti 12% – nuo 34% iki 22%.
Išeitinės kompensacijos – iš fondo
Gal būt vienintelį visiems (tiek profsąjungoms, tiek darbdaviams) priimtiną kompromisą po ilgų derybų pavyko pasiekti dėl išeitinių kompensacijų. Išeitinės kompensacijos būtų mokamos ne iš darbdavio, atleidžiančio savo darbuotojus, lėšų, bet iš fondo, į kurį visi darbdaviai turėtų mokėti tam tikrą mokestį.
Buvo paskaičiuota, kad norint išmokėti dviejų mėnesių atlyginimo dydžio kompensacijas, darbdaviai turėtų į fondą sumokėti 0,8% nuo darbo užmokesčio fondo.
Įdomu tai, kad, kaip skelbė žiniasklaida, fondo kūrimui išeitinėms kompensacijoms mokėti nepritarė tik užsienio invenstuotojams atstovaujanti „Investuotojų forumo“ vadovė R. Skyrienė. Tad kaip tie „dosnieji“ užsienio investuotojai Lietuvos dirbantiesiems mokės didelis atlyginimus, jeigu jie nesugeba ar nenori mokėti papildomai net vos 0,8% savo sąnaudų? Akivaizdu, kad tiems užsienio investuotojams reikia tik pinigų, beteisių vergų darbo.
Iš kur Sodra gaus pinigų?
Ekonomistai, politikai nuolat dejuoja, kad Sodros finansinė padėtis yra labai sudėtinga, nes jos skola siekia metinį Sodros biudžetą. O štai „mokslininkai“, parengę naująjį socialinį modelį „spręsdami“ Sodros problemas, siūlo Sodros pajamas sumažinti net trečdaliu sumažinant Sodros mokestį nuo 34 iki 22%. Tokiu būdu Sodros pajamos sumažės nuo 6% bendrojo vidaus produkto iki 4% BVP.
Tik visiškas kvailys gali galvoti, kad trečdaliu sumažinus Sodros pajamas Sodros padėtis pagerės. Tiesa, sakoma, kad Sodros padėtis pagerės todėl, kad bazinė Sodros pensijos dalis bus perkelta į valstybės biudžetą. Bet iš kur valstybės biudžetas gaus lėšų tai bazinei pensijai mokėti, jeigu valstybės biudžeto skola yra kelis kartus didesnė negu Sodros skola? Gal vyriausybė tikisi labai daug sutaupyti atleisdama gaisrininkus ir gaisrų gesinimus atlikti pavesdama savanoriams, dirbantiems už dyką? O gal pensininkus išgelbės tie sutaupyti 350 po urėdijų reorganizacijos atleistų eigulių atlyginimai ir iš užsienio bendrovėms padovanotų Lietuvos miškų gautas pelnas?
Bet juk visa tai bus tik katino ašaros, lašas jūroje, palyginus su maždaug vienu milijardu eurų, kuriuos A. Butkevičiaus vyriausybė ruošiasi atimti iš pensininkų (iš Sodros) ir atiduoti juos verslininkams tam, kad jie galėtų pasididinti savo pelnus.
O gal tikimasi socialinio draudimo skyles užlopyti automobilių ir visuotinio turto mokesčiais? Bet juk tuos mokesčius tektų mokėti patiems pensininkams, kuriuos dar tarybų valdžia aprūpino butais, ir vargingiausiai visuomenės daliai, kuri turi senus, aplinką teršiančius automobilius.
Ministras pirmininkas A. Butkevičius sakė, kad jokių kitų mokesčių, kuriais būtų apmokestinamas verslas, turtuoliai, įvesta nebus. Nors kalbama, kad kapitalo mokesčiai Lietuvoje maži, bet niekas kažkodėl negalvoja, kad galima būtų šiek tiek daugiau paimti ir iš turtuolių, valdančių kapitalą, padidinant pelno, dividendų mokesčius. Galvojama, kad galima atlyginimus mažinti, pašalpas atimti iš vargšų, o bent šiek tiek daugiau paimti iš turtuolių – nevalia.
Madą diktuoja „laisvarininkai“?
Su pensijų reforma yra susiję daug klaidingų mitų. Taip yra todėl, kad tie, kas formuoja visuomenės nuomonę ir priima sprendimus ekonomikos, finansų klausimais – ministras pirmininkas A. Butkevičius, finansų ministras R. Šadžius, opozicijos lyderis A. Kubilius, liberalų vadas E. Masiulis, verslininkų organizacijos lyderiai R. Dargis, V. Sutkus, D. Arlauskas, R. Skyrienė, R. Valiūnas, A. Mackevičius, A. Avelis, Laisvorios rinkos instituto atstovai K. Leontjeva, Ž. Šilėnas, V. Žukauskas, bankų ekspertai G. Nausėda, N. Mačiulis, Ž. Mauricas ir daug kitų žemesnio rango pareigūnų ir visuomenės veikėjų, nežino elementarių makroekonomikos dėsnių, nesupranta, kaip veikia rinkos ekonomika. Galbūt jie sugebėtų vadovauti kokiai nors savo privačiai firmelei, bet kada reikia patarti, ką daryti, ir padaryti atitinkamus sprendimus, kurie būtų naudingi ne tik tai vienai firmelei, bet ir visai valstybei, visiems tos valstybės žmonėms, sprendimai priimami klaidingi, padėtį ne gerinantys, bet dar labiau ją bloginantys.
Verslui rinkos ekonomikoje svarbiausias dalykas yra paklausa. Jeigu nebus paklausos, tai verslininkas negalės parduoti savo prekių ir bankrutuos. Paklausa daugiausia priklauso nuo to, kokias pajamas gauna dirbantieji privačiame ir valstybiniame sektoriuje ir pensininkai. Todėl valdžia, siekdama paskatinti verslą, turi didinti dirbančiųjų ir pensininkų pajamas.
Dirbančiųjų privačiame sektoriuje pajamas valstybė gali didinti didindama minimalų atlyginimą, o didinti biudžetininkų ir pensininkų pajamas, taip pat didinant minimalų atlyginimą, o taip pat didinant mokesčius. Štai kodėl minimalaus atlyginimo didinimas yra toks svarbus verslo skatinimui, ekonomikos augimui.
Tuo tarpu tiesioginis verslo finansavimas, dotavimas iš valstybės biudžeto verslo neskatina, nes šios priemonės paklausos nedidina.
Pensininkai valstybei – našta?
Pensininkų reforma remiasi nuostata, kad pensininkai yra valstybei, o taip pat ir verslui didžiulė našta, kurią reikia kuo labiau sumažinti. Todėl siekiant sumažinti tų pensininkų skaičių, ilginamas pensinis amžius. Kadangi pensininkai laikoma tik nereikalinga našta valstybei, pensininkams skirtos lėšos mažinamos, mažinant Sodros mokestį nuo 34 iki 22%.
Tačiau juk pensininkai yra didžiulis paklausos šaltinis, verslo stimuliatorius! Jeigu pensininkas nori valgyti, verslas gamina tam skirtą produkciją, jeigu pensininkas serga, tai kuriamos darbo vietos gydymo įstaigose.
Naujo socialinio modelio kūrėjai teigia, jog verslas labai drąsiai kurs darbo vietas, jeigu Lietuvos žmonės bus paversti beteisiais skurdžiais. Tačiau iš tikrųjų verslas klestės, o į Lietuvą plauks užsienio investicijos tik tuo atveju, jeigu visi Lietuvos žmonės turės normalias pajamas ir jeigu jie bus patenkinti gyvenimu, garantuoti dėl savo ateities, negalvodami, kas toje ateityje bus, kur teks ieškotis darbo sekančią dieną.
Nieko nepagrįstas ir teiginys, kad ateityje mažėjant dirbančiųjų skaičiui ir didėjant pensininkų skaičiui nebus lėšų pensininkų išlaikymui ir todėl, sprendžiant pensininkų problemas, pavyzdžiui, N. Mačiulis sako, kad reikės didinti vaikų gimstamumą, ilginti pensinį amžių ir atsivežti darbo jėgos iš užsienio.
Deja, nė viena iš šių N. Mačiulio siūlomų priemonių jokių problemų nesprendžia, bet jas tik pagilina. Kadangi ateityje darbo našumas augs (beje, kad darbo našumas augs taip sparčiai, jog ateityje net visai išnyks kai kurios profesijos, pripažįsta ir pats N. Mačiulis) labai sparčiai, todėl padidėjęs gimstamumas ir prailgintos pensijos amžius tik padidins bedarbių skaičių, o darbo jėgos importas stabdys atlyginimų augimą ir pensininkų problemas tik dar labiau padidins.
Ateityje pinigų, esančių apyvartoje, kiekis ne mažės, bet tik didės, todėl, jeigu tie pinigus bus tolygiai paskirstomi tarp visuomenės grupių, tai lėšų visiems, tarp jų ir pensininkams, užteks. Problema yra ne pinigų kiekis, bet kaip tie pinigai paskirstomi.Valstybė privalo tą paskirstymą reguliuoti, siekti, kad minimalaus atlyginimo didėjimas neatsiliktų nuo darbo našumo, o taip pat reikalui esant padidinti mokesčius.
Ateities pensininkų neišgelbės privatūs kaupiamieji pensijų fondai. Tie pensijų fondai ekonomikai daro tik žalą. Jeigu dabar iš pensininkų atimti ir pensijų fondams padovanoti pinigai atitektų pensininkams, tai tie pinigai patektų į realią ekonomiką, būtų didinama paklausa ir kuriamos naujos darbo vietos. Tačiau kai tos lėšos patenka į pensijų fondus, tai tų pensijų fondų valdytojai pinigus investuoja į įvairius vertybinius popierius, nepamiršdami pasiskirti sau didžiulių atlyginimų. Tokiu būdu spekuliantai vertybiniais popieriaus kuria finansinius burbulus ir sudaro sąlygas kilti naujoms finansinėms krizėms.
