2010 metais buvo sugriauta karo prievolės tarnyba ir dešimtys specialistų karininkų ir seržantų buvo atleisti be jokių teisių užsitarnauti pensiją. Tuometinė konservatorių valdžia nusispjovė į Lietuvos karininko mundurą ir vietoje pagalbos rankos išmetė iš tarnybos kaip niekam nereikalingus žmones. Kai kurie net buvo priversti palikti tarnybą turint naujagimį šeimoje.
2014 metais Rasa Juknevičienė garbingai pasigyrė sutaupiusi keliolika milijonų sugriaudama karo prievolės administravimo tarnybą. Joje tarnavo daugiau kaip 200 parengtų kariškių, kurių parengimui valstybė išleido daugiau nei R. Juknevičienės nurodyta suma.
Šiandien dalis karių mūsų dėka buvo grąžinti į tarnybą, tačiau tik vienas iš jų liko tarnauti Krašto apsaugos sistemoje. Visi kiti susirado kitus darbus, nemaža dalis paliko Lietuvą ir išvyko svetur. Paklausus šių karių, ar jie tiki Lietuvos valdžia, be abejo, beveik visi yra nusivylę ir nusiminę.
2015 metais esant nepalankiai geopolitinei padėčiai ir svarstomai grėsmei iš Rusijos, analizuojant Ukrainos padėtį, buvo imtasi pakeisti kariuomenės modelį ir „laikinai“ grįžti prie šauktinių kariuomenės. O pagrindinė to priežastis buvo ta, kad nesukomplektuojama pakankamai karių batalionuose, todėl neliko kitos išeities, kaip tik trauktis atgal prie buvusios sistemos.
Tačiau kodėl Lietuvos kariuomenei neišeina sukomplektuoti kariuomenės padalinių? Atsakymas yra aiškus, tačiau to nepripažįsta oficialiai ir dar blogiau, nieko nedaro Lietuvos Krašto apsaugos ministerija. Nesukomplektavimo problemos yra aiškios:
-Karys yra nevertinamas;
-Nekontroliuojami aukštesni vadai;
-Dvigubi standartai;
-Neaiškios karjeros galimybės;
-Viršvalandinis tarnybos laikas, už kurį nemokama;
-Draudimas dirbti antrą darbą;
-Neteisėtos nuobaudos ir atleidimai iš tarnybos;
-Neužtikrintos socialinės garantijos: kariai atleidžiami iš tarnybos ligos metu, negrąžintos pensijos, metami kariai iš butų į gatvę t.t.
Nepašalinus aukščiau minėtų priežasčių situacija tikrai nepagerės taip, kaip bando mus įtikinti LR krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybės.
Kol vadai ir valdžia nesupras, kad kariuomenė vis dar yra sugedusi iš vidaus ir tenai žmogus, kuris ateina tapti kariu, yra ujamas, negerbiamas, kol nesiims šalinti šios problemos, karių motyvacija blogės, karių parengtumas negerės, o šauktiniai vengs karo prievolės tam, kad nebūtų sutraumuota jų psichologija matant nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus daliniuose, kurių vartai užsidarydami uždaro ir žmogaus teises ir pagrindines laisves.
Ginkluotųjų pajėgų personalas, kitaip tariant „Uniformuoti civiliai”, turi teisę turėti tas pačias žmogaus teises ir pagrindines laisves kaip visi piliečiai. Svarbu suprasti, kad žmogaus „teisės nenustoja galioti kareivinėse, kad ir kokios jos būtų: socialinės, ekonominės, kultūrinės, civilinės ar politinės”.
Už karių teises ir laisves,
Laimonas Jakas
