K.Marksas savo laiku yra pasakęs: „Viešpataujančios klasės idėjos yra viešpataujančios idėjos“. Dabartinės viešpataujančios klasės pagrindinė idėja –pristatyti jos interesus užtikrinančią sistemą kaip visuotinai naudingą ir racionaliausiai organizuotą. Pirmiausia – ekonominiu požiūriu, nes ir marksistai, ir nemarksistai, ir antimarksistai pripažįsta: ekonomika yra visuomenės vystymosi pamatas. Kokia yra ekonominė santvarka, tokia ir visuomenė.
Bet apie ekonomiką viešoje erdvėje kalbama ne sisteminėmis, ne pamatinėmis, o iš esmės antrinėmis, specifinėmis ir dalinėmis sąvokomis, tokiomis kaip bendras vidaus produktas, rinka, pasiūla, paklausa, infliacija ir panašiai. Visa tai tik užtemdo reikalo esmę, o ne praskraidina ją. Ir čia atsiranda kitas viešpataujančios klasės intereso aspektas- per daug nesigilinti į pamatinius santvarkinius reikalus, o žongliruoti įprastomis ekonominėmis klišėmis.
Deja, ekonomika – tai perdaug rimtas dalykas, kad jos analizę ir aiškinimą būtų galima patikėti vien ekonomistams ir finansiniams analitikams, kurių kiekvienas bankas dabar turi visą armiją.
Dabartiniame pasaulyje globaliniu mastu viešpataujanti santvarkinė sistema yra kapitalizmas. Jos pamatą sudaro socialiniai ekonominiai santykiai tarp darbo ir kapitalo. Jie reiškiasi pirmiausiai kaip mainų, paskirstymo, vartojimo ir nuosavybės santykiai tarp šių dviejų kapitalistinės sistemos polių.
Kapitalo sąvoka dabartinėje ekonominėje literatūroje traktuojama gana plačiai. Kapitalas yra įvairūs ekonominiai ištekliai ir viskas (staklės, žemė, namai, intelektas, mašinos, technologijos ir t.t.), kas potencialiai gali duoti pelną. Kapitalas ne visada ir ne visur buvo ir yra privačios nuosavybės objektas.
Bet kapitalizmo sąlygomis pagrindiniai gamybiniai ištekliai ir technologijos yra savininko – kapitalisto nuosavybė.
Dabar formuojasi naujos sudėtingos, brangios ir neretai pavojingos energetinės, branduolinės, kosminės, informacinės ir kitos, taip vadinamos, „aukštosios“ technologijos. Informacija arba žinios pagal savo prigimtį negali būti privačios nuosavybės objektu. Gimstanti individualioje „privačioje“ galvoje, bet paviešinta informacija ar idėja tampa visos visuomeninės erdvės dalimi. Todėl ir visokie bandymai privatizuoti internetinę informaciją arba kitokį intelektinį produktą nuolat žlunga.
Deja, ir tradicinis kapitalas ne visada duoda kapitalistinį pelną. Tam, kad jo savininkas taptų kapitalistu, reikalinga viena esminė prielaida. Kapitalas turi būti sujungtas su samdomu darbu, jis turi tapti verslu.
Štai šioje vietoje ir slypi tiesos momentas!
Tam, kad kapitalas pradėtų veikti ir gaminti pelną, jo savininkui reikalingas samdomasis darbas. Žinoma, teoriškai kapitalistas ir pats galėtų dirbti prie savo staklių. Bet tokiu atveju jokio pelno jis negautų. Kam tada privačiai turėti stakles ir dar jas prižiūrėti bei saugoti? Geriau už atitinkamą darbo uždarbį pasisamdyti kitam kapitalistui ir nieku daugiau nesirūpinti. Bet tada tam kitam kapitalistui samdomas darbuotojas ir uždirbs pelną.
Kapitalistinis pelnas (pridedamoji vertė) – tai skirtumas tarp samdomojo darbuotojo darbo užmokesčio ir realios jo darbo vertės. Darbuotojas padaro daugiau, nei už tai gauna. Tą skirtumą ir pasisavina kapitalistas, privatus kapitalo savininkas. Kapitalo pelnas tai darbo išnaudojimas.
Iš visos šios situacijos galima padaryti keletą išvadų.
Pirma. Kapitalas be darbo yra negyvas, neveikiantis reiškinys. Tik darbas gali jį atgyvinti. Darbas yra pirminis, o kapitalas antrinis dalykas.
Antra. Pelningas kapitalas be darbo negali apsieiti, o darbas gali išsiversti ir be kapitalisto. Tiesiog jis gali pats pasisamdyti vadybininkus ir kitus specialistus, kurie atliks darbo organizavimo, technologijų priežiūros, remonto, saugojimo ir kitas funkcijas.
Trečia. Pats kapitalas gimsta iš darbo. Tos pačios staklės – tai pirmiausia darbo produktas ir tik paskui nuosavybės objektas.
Kai mūsų kapitalo nupirkti ir jo interesus aptarnaujantys įvairaus plauko „specialistai-ekonomistai“ nuolat kalba apie verslą ir jo kuriamas darbo vietas, tai mažų mažiausiai nesusipratimas. Ne verslas kuria darbo vietas, o pats darbas. Be darbo verslas bus tiesiog „negyvas“ kapitalas. Darbas prikėlia kapitalą iš „mirusiųjų“. Darbas, kurdamas kapitalistui pelną, tuo pačiu kuria sau ir darbo vietas, nes tam tikra pelno dalis skiriama būtent verslo plėtrai. Kapitalo ekspansija ir koncentracija vardan pelno – tai kapitalo gyvavimo moto ir jo gyvybingumo dėsnis. Nes tik tokiu būdu kapitalas gali užsitikrinti savo gyvybingumui palaikyti pakankamą samdomo darbo masę, kuri ir kuria jam pridėtinė vertę.
Nobelio premijos laureatas, žinomas ekonomistas Dž. Stiglicas yra pastebėjęs, kad per pastaruosius 25 metus kapitalo koncentracija padvigubėjo. Tai reškia, kad vis siauresnis kapitalistų sluoksnis valdo vis didesnę kapitalistinės nuosavybės dalį. Pelno normos mažėjimas veda į situaciją, kai superturtingų žmonių bus vis mažiau, bet jie valdys vis didesnius turtus. Formuojasi kapitalistinis pasaulio elitas su savo išskirtiniais interesais ir galiomis.
Bet ir likusiam „plebėjiškam“ kapitalui šiandien atsivėrę bent 3 pelno išsaugojimo ir papildomo išgavimo rezervai:
1.Socialinės valstybės sistemos demontavimas ir susigrąžinimas dalies socialinėms reikmėms bei samdomo darbo apmokėjimui skiriamo pelno.
2. Skverbimasis į valstybinio (viešojo) ekonominio sektoriaus valdas ir valstybės subsidijuojamos veiklos plėtojimas.
3. Finansinių spekuliacijų sfera. Be jokių papildomų „darbo vietų“ (nes jų kūrimui vis dėlto turi būti aukojama pelno dalis) šioje sferoje išgaunamas maksimalus pelnas.
Iš čia išplaukia kita viso šio reikalo pusė. Kapitalui gyvybiškai svarbus yra santykis ne tik su darbu, bet ir su valdžia. Kapitalo ir darbo santykiai užtikrinantys pelno kalimą ir jo perspektyvą turi būti „civilizuotai“ ir teisiškai įforminti. Ir kapitalas perka valdžią būtent šiam tikslui.
Kapitalo santykiai su darbu ir su valdžia sudaro „nacionalinių šiuolaikinio kapitalizmo ypatumų“ turinį.
Galimi įvairūs nacionaliniai kapitalizmo modeliai. Mažiau ar daugiau socializuoti, liberalesni ar daugiau linkę į autoritarizmą. Specialioje literatūroje minimos feodalinė (Afrika), nacionalistinė (Japonija), kosmopolitinė (Vakarų Europa), imperialistinė (JAV), socialinė (Skandinavijos šalys), karinė (Pietų Amerika) kapitalizmo formos. Taip pat dažnai kalbama apie monopolistinį, valstybinį ar net liaudišką kapitalizmą.
Šia prasme mūsų lietuviškąjį kapitalizmo modelį galima pavadinti nomenklatūriniu, valdininkišku, biurokratiniu kapitalizmu.
Pirmieji lietuviškieji kapitalistai – tai buvusios partinės, tarybinės bei ūkinės nomenklatūros atstovai. Jie, pasinaudodami savo ryšiais bei žiniomis, sugebėjo efektyviai realizuoti restitucijos ir privatizacijos privalumus. Prie šios senosios nomenklatūros įkvėptas jos pavyzdžiu prisijungė ir naujos „sąjūdistinės“ nomenklatūros sluoksnis, kilęs iš buvusių laborantų, disidentų ir humanitarų. Šie žmonės sumaniai panaudojo savo naują tarnybinę padėtį privatiems turtiniams tikslams užsitikrinti. Įvairūs biurokratiniai sluoksniai dar persipynę giminystės ir švogerystės ryšiais. Pagaliau į šią kapitalistinę nomenklatūrą įsiliejo ir nemažas būrys užsienio lietuvių ir ne tik lietuvių, kurie buvo kviečiami dirbti įvairiais konsultantais, patarėjais, padėjėjais ir t.t. Jie „konsultavo“ ir „patarinėjo“ sau naudinga linkme ir pagaliau Lietuvoje buvo sukurta tokia įstatyminė bazė, kuri faktiškai ir atvedė šalį į „nomenklatūrinio kapitalizmo“ santvarką bei užtikrino „valdininkiško rojaus“ sąlygas jo privilegijuotiems gyventojams. Kieno „vilomis bei fazendomis“ užstatytos gražiausios mūsų šalies pamiškės, paežerės ir paupės? Šiandien sparčiai vystosi ir naujausias „eurobiurokratinis“ lietuviškos valdininkijos sluoksnis, kuris greitai taps galingesnis už visus kitus, kadangi faktiškai turi „europietiškas‘ finansines ir kitokias galimybes bei ryšius ir jau apipynė savo interesais visas biurokratijos grupuotes.
Todėl Lietuvos nomenklatūrinė biurokratija tampa ne tik antiliaudine, bet ir antinacionaline jėga.
Tarp stambaus kapitalo savininkų ir nomenklatūrinės valdininkijos susiformavo savotiškas „darbo pasidalijimas“. Stambaus kapitalo savininkai faktiškai priiminėja lemiamus strateginius sprendimus, o nomenklatūriniai valdininkai teisiškai ir „demokratiškai“ juos apipavidalina. Valdininkai neatsako personaliai už šiuos sprendimus, nes tokie yra įstatymai, o kapitalistai už juos negali atsakyti, nes ne jie galutinai juos juridiškai įteisino. Ir vieni, ir kiti jų pačių sukurtoje sistemoje įsitaisė labai patogiai. Nomenklatūrininkai turi ir pelningiausių privataus kapitalo įmonių akcijas ir, žinoma, suinteresuoti kapitalizmo sistemos klestėjimu. Savo ruožtu stambus kapitalas yra suinteresuotas biurokratinių demokratinių savo interesų atstovavimu . Ir vienus ir kitus dar maitina ir atvira bei paslėpta visuotina korupcija.
Nors panašaus nerašytinio „sandorio“ detalės kaip „yla iš maišo‘” karts nuo karto išlenda įvairių skandalų pavidalu, bet tai iš esmės nieko nekeičia. Atvirkščiai, skandalas – tai tik geras būdas užglaistyti esmę. Jeigu koks nors „nusipelnęs“ valdininkas ar oligarchas ir patenka į teismines pinkles, tai tokios bylos vilkinamos iki senaties termino suėjimo. Nebaudžiamumo atmosfera sudaro esminį nomenklatūrinio kapitalizmo egzistencijos foną. Kapitalo valdžia ir valdžios kapitalas – štai dvi lietuviško nomenklatūrinio kapitalizmo pusės.
Dėl akių dūmimo dar yra politikai ir taip vadinami valstybės tarnautojai. Bet tai tik aptarnaujantis sistemą personalas. Iš esmės mūsuose nėra politikos ir valstybinės tarnybos. Politika paversta nomenklatūriniu administravimu (politika – tai socialinių grupių interesų atstovavimas, administravimas – tai sprendimų priėmimo technologijos), o į valstybės tarnybą žiūrima kaip į „melžiamą karvę“. Simboliška, kad A. Zuokas, pats tapęs savotišku „nomenklatūrinio kapitalizmo“ simboliu, Vilniaus savivaldybės prieigose pristatė margaspalvių karvių muliažus… „Valstybininko“ sąvokos diskreditavimas viešoje erdvėje irgi daug ką šia prasme pasako.
Kaip gi gali rutuliotis įvykiai toliau?
Realiausias variantas – tolimesnis kapitalistinės nomenklatūros stiprėjimas lygiagrečiai su „šliaužiančiu“ visuomenės merdėjimu. Lietuviškoji biurokratija galutinai „europizuosis“, o užsienio kapitalas galutinai kolonizuos Lietuvą. Šalyje samdomą darbą dirbs ir gamins pridedamą vertę pagrinde imigrantai iš trečiojo pasaulio šalių, o vietiniai samdomi vadybininkai, „ofisų proletarai“ bei mokytojai ir medikai aptarnaus nomenklatūrinio kapitalo interesus. Tradiciniai inteligentai galutinai transformuosis į paklusnius intelektualinio darbo samdinius. Dauguma pensinio amžiaus gyventojų tenkinsis minimalia pensija ar minimalia socialine valstybės parama. Visi šie socialiniai sluoksniai bus spaudžiami įvairiais mokesčiais ir tarifais. Nupirkta žiniasklaida bei įvairaus plauko „specialistai“ trimituos apie BVP augimą ir demokratijos klestėjimą.
Galimi ir kiti tolimesnės raidos variantai susiję su socialinio-ekonominio kurso pasikeitimu, su nacionalistinių ar/ir socialistinių nuotaikų atgijimu.
Tokiu atveju kaip ir 1940 bei 1990 metais vėl gali susiformuoti egzistencinio pasirinkimo situacija.
Istorinė nomenklatūrinio kapitalizmo misija ankščiau ar vėliau pasibaigs.
Kaip po to atrodys Lietuva? Kažin ar taip, kaip ji atrodo pačios nomenklatūros užsakymu sukurtoje strategijoje „Lietuva 2030“.
Michailas Bugakovas
