Kažkodėl manęs jau nebestebina, kad Ivanas ir Žanas Lietuvoje, o ypatingai – mūsų valstybės energetikoje, šeimininkauja kaip pas save namie. Ir ko jiems čia nešeimininkauti, jei struktūra, kuri turėtų saugoti savo valstybę nuo išorės ir vidaus grėsmių, rūpintis nacionaliniu šalies saugumu, t.y. būti sarginiu šunimi, pasigardžiuodama ėda iš įsibrovėlių Ivano ir Žano rankų, o tie du tuo metu gvelbia iš mūsų namų vertingiausius daiktus.
Būtent tokios asociacijos kilo po vakarykščio „buldozerio“ Vilniaus miesto savivaldybėje, kur visas raudonas kaip burokas Artūras Zuokas tikrąja ta žodžio prasme prastūmė „Vilniaus energijos“ 100 proc. akcijų perleidimą vos 37 eurus įstatinį kapitalą turinčiai prancūzų bendrovei „Societe Valmy Defense 22“. Tą padaryti A.Zuokui padėjo dar 23 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai, kurie, lyg akli kačiukai, nuolankiai spaudė mygtuką „už“, nes, matyt, „apsispręsti padėjo“ Vilniaus miesto savivaldybėje penktadienį (prieš pirmadienio balsavimą) surengtas spektaklis – „tikras prancūzas“ Jean Sacreste specialiai atvyko iš Prancūzijos praplauti mūsų politikieriams smegenų apie „didžiules investicijas“. Kažkokias abstrakčias investicijas. Tuo tarpu smegenų paprašyti, kad būtų pateikti konkretūs duomenys – kokios sumos ir į ką konkrečiai Lietuvoje bus investuojama, galimai neužteko. Juk užtenka tik žodinio patikinimo – „tikro prancūzo“ žodžio, ir galima be niekur nieko spausti mygtuką „už“. O po to balsavimo – „tegul nors tvanas…“
Jeigu kas nors mano, kad tarp prancūzų nėra aferistų ir dar mylinčių didelius pinigus, tegul nesapnuoja. Prieš penkerius-šešerius metus Lietuvoje iš peties darbavosi „prancūzė būrėja“, kurios, tokios apkūnios, veidas ir reklaminiai skelbimai puikavosi daugelyje šalies laikraščių ir žurnalų. Patiklūs žmonės siuntė pašto perlaidas ir tikėjosi, kad ta „prancūzė būrėja“ vienam padės meilėje, kitam – laimėti teleloto, trečiam – loterijoje ir sutvarkys visas finansines bei meilės problemas. Per dieną į paštą „būrėjai“ suplaukdavo po kelias dešimtis tūkstančių litų. Tačiau ta „prancūzė būrėja“ iš tiesų tebuvo prancūzas aferistas, išsinuomojęs patalpas Vilniuje ir trafaretu štampuojantis atsakymus apie „laimingus“ loterijos skaičius, mėnulio fazes ir t.t., ir pan. Iš kur tą žinau? Nes, kai ieškojome redakcijai patalpų, mums pasiūlė išsinuomoti „buvusias prancūzo patalpas“, kurioje ir radome kalnus patiklių žmonių iš visos Lietuvos laiškų ir trafaretinių atsakymų jiems krūvą. Mat kai Lietuvos policija puolė gaudyti šio prancūzo sukčiaus, tai tas skuodė iš Lietuvos net įkalčių nesunaikinęs…
Tuo tarpu kalbant apie „Dalkia“, nuolat pabrėžiama, kad tai – garbinga Prancūzijos įmonė. Milijardiniai projektai, kryptis – energetika.
Ar iš tiesų „Dalkia“ – garbinga įmonė? Gal taip ir kalbama, tačiau aš – labai abejoju. Nes, manau (o turėti savo nuomonę man leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija), kad bet kuri iš tiesų garbinga įmonė būtų nutraukusi bet kokius verslo ryšius su Artūro Zuoko „smėlio dėžės“ draugu – „Dalkia“ atstovu Lietuvoje Andriumi Janukoniu, kai tik kilo „auksinio balso“ – tuometinio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario V.Drėmos bandymo papirkti skandalas – kai „Dalkia“ atstovas Lietuvoje (ir „Vilniaus energijos“ valdybos pirmininkas) Andrius Janukonis, „vykdydamas nusikalstamą Artūro Zuoko pavedimą, nurodė Dariui Leščinskui pasiūlyti Vilmantui Drėmai sudaryti tariamą didelės vertės Vilniaus pramogų parko projektavimo darbų sandorį kaip kyšį už tai, kad mero rinkimų metu jis balsuotų už Artūrą Zuoką“ (iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio).
Taigi, ar „Dalkia“ – garbinga prancūzų bendrovė, jeigu turi verslo ryšių su „garbingu“ Andriumi Janukoniu? Nemanau. Nes iš tiesų garbingai įmonei tokį verslo partnerį turėti būtų gėda.
Kaip gėda ir mūsų saugumui, kuris, matyt, akis ir ausis užsiklijavęs ant tokio storo popieriaus atspausdintais banknotais, jog nieko, kas susiję su energetiniais projektais mūsų sostinėje, nemato ir negirdi – prancūziškas popierius ir prancūziški klijai, matyt, jokio garso nepraleidžia, o akys turbūt mato tik gražią banknotų spalvą. O turėtų būti visai kitaip…
Aš nemanau, kad Lietuvos saugumas, kuris taip glaudžiai bendradarbiauja su NATO, neturi informacijos apie tai, kad, žlungant Tarybų Sąjungai, KGB pinigai ir auksas buvo investuoti Prancūzijoje – ne tik į viešbučių biznį, bet ypatingai į energetikos įmones, kad į buvusias TSRS valstybes (į jų energetikas) Ivanas galėtų ateiti ne su Rusijos (nes tiesmukai neįsileis), o su kokio nors prancūzo Žano/Žiulje pasu ir „kaip prancūzas“. Nes jeigu jau mums, žurnalistams, dar 2000 metais, kai Lietuva rengėsi stoti į NATO, tokia informacija (kad, rašydami, žinotume, kas yra kas) buvo suteikta, tai Lietuvos saugumas turėjo gauti tos informacijos kur kas daugiau ir išsamiau.
Beje, – kai 2000 metais su mumis buvo pasidalinta informacija apie KGB investicijas į Prancūzijos energetikos bendroves (ir buvo paminėta konkreti įmonė), tai prancūzais Vilniaus miesto savivaldybėje dar „nekvepėjo“.
Tačiau grįžkime prie kitų prancūzų – prie tų, kuriuos Artūras Zuokas taip proteguoja. 2002 metais jo vadovaujama Vilniaus miesto savivaldybė išnuomojo Vilniaus šilumos ūkį prancūzų bendrovei „Dalkia“.
Kaip jau rašiau, oficialus jos atstovas Lietuvoje – Andrius Janukonis. Jis, kaip ir A.Zuokas, kaip ir krepšininkas D.Maskoliūnas, – iš Jonavos, iš vieno namo. Vienos „smėlio dėžės“ draugai. (Tiesa, yra dar „ketvirtas muškietininkas“ iš tos pačios „smėlio“ dėžės – tai Kauno miesto savivaldybės tarybos narys Ž.Garšva). Ir „Dalkia“, kaip garbinga įmonė, turbūt labai didžiuojasi savo oficialaus atstovo telefoninių pokalbių išklotinėmis apie aukštyn pilvais plaukiančius Neryje ar teismo nuosprendžiu apie norėjimą papirkti tarybos narį, kad jis per mero rinkimus balsuotų už A.Zuoką.
Taigi, kas gi ta garbinga prancūzų įmonė „Dalkia“?
Apie „Dalkios“ akcininkus informacija gana šykšti – 66 proc. akcijų priklauso „Veolia Environnement“ ir 34 proc. priklauso Prancūzijos nacionalinei energetinei kompanijai EDF.
Dabar, norint baigti dėlioti mozaiką, reikia išsiaiškinti, kas yra „Veolia Environnement“ akcininkai. Kadangi mūsų saugumas, kaip suprantu iš vakarykščio balsavimo Vilniaus miesto savivaldybėje, dar nenusigramdęs nuo akių popieriaus ir iš to paties popieriaus dar pasidaręs ir ausų kištukus, tai toliau gilintis į šį klausimą, matyt, vėl reikės mums, žurnalistams.
O kol kas – „Dalkios“ ir Rusijos ryšys labai akivaizdus. Ta prancūzų bendrovė „Societe Valmy Defense 22“, kuri buvo įsteigta vos su 37 eurų įstatiniu kapitalu ir kuriai vakar A.Zuoko vadovaujama valdančioji Vilniaus miesto tarybos koalicija „buldozeriu“ leido perleisti „Vilniaus energijos“ akcijas, energetinius projektus vystys Rusijoje.
Turbūt ir Rusijos ambasados du veikėjai, kaip pasakojo mūsų šaltiniai, į Prancūzijos ambasadą buvo atbėgę ne apie atšilusį klimatą pasikalbėti.
O ir Viktoro Uspaskich Darbo partijos nariai, galima susidaryti prielaidą, turbūt Artūro Zuoko kandidatūrą į Vilniaus merus palaikė irgi ne atsitiktinai.
„Dalkia“ energetinius projektus Rusijoje vykdo, o Viktoras Uspaskich Maskvoje nuo Lietuvos teisėsaugos slapstėsi ir būtent Rusijos teisėsauga Viktoro Uspaskich Lietuvai neišdavė. O 2006 m. rugsėjį į Lietuvą atskriejo žinia: Viktoras Uspaskich pasiprašė Rusijoje politinio prieglobsčio. Tą Lietuvos žiniasklaidai patvirtino ir pats V.Uspaskich. Tiesa, kadangi, kaip sakoma apie Lietuvos teisėsaugą, ji dirba tai rankai, kuri maitina, tai V.Uspaskich į Lietuvą sugrįžo, teisėjai jo už grotų nepasodino, o politinio prieglobsčio prašymą V.Uspaskich atsiėmė. Ir dabar laimingas stebi iš šalies, kaip jo partijos nariai gražiai su Artūru Zuoku už „Vilniaus energijos“ akcijų perleidimą – kad prancūzai su rusais galėtų sukti šimtamilijoninius projektus Rusijoje – balsuoja. O kadangi Viktorą Uspaskichą Rusijos teisėsauga globojo, kas gali paneigti, kad „Vilniaus energijos“ akcijų perleidimas – tai tas, apie ką rusai pasakytų: „Matuška Rosija pozvala“? Didysis energijos akcijų perleidimas įvyko, tai dabar galima trauktis į opoziciją ir vaidinti „Lietuvos gelbėtojus“…
O kadangi mes neturime saugumo, nes jis, kaip parodė pastarųjų dienų įvykiai, užuot saugojęs valstybės namą nuo įsibrovėlių, laižo Ivano ir Žano rankas, tai turbūt jau galime pratintis prie minties, kad vieną gražią dieną tapsime kokia Žano valdoma kolonija su prievaizdo pareigas einančiu Ivanu.
Kodėl sakau, kad neturime saugumo arba kodėl manau, kad, kai kalbama apie milijonus ir energetinius projektus, saugumas užsiklijavęs akis ir užsikimšęs ausis? Nes pedofilijos byla parodė – kai anas nori, anas gali. Ir Laimutė Stankūnaitė iki šiol saugoma neaišku nuo ko, ir keturi lavonai byloje, ir pedofilijos byla nutraukiama, nors paskui teisėja ir atsistatydina, ir byla, nors žemesnės instancijos teismas grąžina prokuratūrai, sugrąžinama atgal į teismą, ir D.Kedžio mirties aplinkybių tyrimas nutraukiamas, o jį nutraukęs prokuroras atsistatydina…
Aišku, čia aš turiu omenyje vadinamąjį juodąjį saugumą. O saugumas, sako, yra padalintas į kelias dalis: juodą, baltą ir tą, kuris dirba tai rankai, kuri maitina.
Kaip juodasis dirba, visi matėme. Kaip dirba tas, kuris dirba tai rankai, kuri maitina, irgi matome. O kaip dirba baltasis? Nežinau. Nes jau pradedu abejoti, ar toks apskritai yra.
P.S. Ar nevertėtų mūsų saugumui (jei dar toks kur nors likęs) pagalvoti apie bendrą kelių šalių tyrimą dėl prancūzų (?) energetinių projektų kitose šalyse? Gal iš visų šalių siūlai suvestų į vieną kamuolį ir gal paaiškėtų, kad epicentras to kamuolio yra visai ne Prancūzijoje?
