Ilgai ignoruoti mažieji ūkiai, regis, sulaukė savo valandos. Dėl jų likimo vis dažniau pavojaus varpai suskamba Lietuvoje, į juos, kaip socialinį žemės ūkio modelį, gręžiasi visa Europos Sąjunga.
Ne vienerius metus liūto dalį Europos Sąjungos žemės ūkiui skiriamos paramos susižerdavo stambieji ūkiai. Apsukruolių įkurti ir plėtojami jie tapo ne tik ne vieno mažojo ūkio žlugimo, bet ir daugelio socialinių bei demografinių problemų kaimiškose vietovėse priežastimi.
Stambiųjų ūkių įsigalėjimas iš esmės iškreipė situaciją žemės ūkyje, kuris dėl to tapo tik dar viena verslo šaka, gaunančia didžiausią paramą, besinaudojančia kreditais, turinčia palankesnes produkcijos realizavimo sąlygas ir priverčiančia mažųjų ūkių savininkus trauktis iš rinkos. Neatlaikiusiems konkurencijos ir spaudimo, jiems belieka tapti arba tokių kaimo verslo imperijų samdiniais, arba išvykti darbo ieškoti į didmiestį ar svetimą šalį.
Visuotinai pripažįstama, kad mažieji ūkiai dažnai užtikrina ne tik konkrečios šeimos pragyvenimą, bet ir atskirų kaimiškųjų vietovių gyvybingumą ir savitumą. Jų nykimas būtų pražūtingas daugeliui savo išskirtinumą per šimtmečius sugebėjusių išsaugoti vietovių.
Paradoksalu, kad ilgai žemės ūkio kraštu vadinta Lietuva, įnirtingai kovojanti dėl savo teisės neparduoti žemės užsieniečiams, šiandien yra priversta trauktis nuo savo agrarinio įvaizdžio, pripažindama pramoninių žemvaldžių įsigalėjimą, į jų rankas pusvelčiui atiduodama žemę, kurios neįstengia dirbti kažkelintoji kaime likusių lietuvių karta.
Iš savo ūkio karvių melžto pieno spaustas sūris, iš savuose aruose užaugintų grūdų iškepta duona ar tvarte nupenėto bekono mėsa kimštas skilandis jau tampa egzotika ne tik vadinamiesiems asfalto, bet ir kaime užaugusiems vaikams.
Nes jie nebepažįsta to, kas buvo jų senelių kasdienybė. Kas leido jiems išgyventi nuo rudens iki pavasario, kas sudarė jų gyvenimo ciklą ir buvo ramia bei patrauklia lietuviško kaimo savastimi.
Dažnam šiandienos dvidešimtmečiui tai tapo svetima. Nes jo tėvai eina dirbti į svetimą ūkį arba renkasi daiktus ir važiuoja miestan – pačių spaustas sūris, kepta duona ir kimštas skilandis jiems nebegarantuoja pragyvenimo kaime.
Paklauskime savęs, kas šiandien yra lietuviškas kaimas? Ar tai tie dirvonuojantys laukai, kuriuos paliko į Norvegiją išvykęs mažažemis? Tie remonto besišaukiantys pastatai, kurių neįstengia atnaujinti mažuoju ūkininku vadinamas lietuvis ar tos tviskančios kiaulidės, nuo kurių sklindantis dvokas verčia nusigręžti ne tik todėl, kad riečia nosį?
Tai anaiptol nėra jokia nostalgija praeičiai. Tai – tik rūpestis dėl ateities, kuri verčia nerimauti, žinant, kad iki šiol beveik trečdalis Lietuvos žemės ūkiui skiriamos paramos atitenka 2 procentams stambiųjų mūsų šalies ūkių, kurie valdo apie 40 proc. dirbamos žemės. Likusi žemė priklauso smulkiems ir vidutiniams ūkiams, kurių dirbamos žemės vidurkis siekia apie 12 hektarų ir kurių mūsų šalyje yra daugiau kaip 120 tūkstančių.
Šių metų pradžioje Europos Parlamentui pateikta rezoliucija dėl mažųjų ūkių ateities leidžia tikėtis optimistinio scenarijaus. Dokumente pripažįstama, kad mažieji ūkiai vykdo ne tik gamybą, bet ir užtikrina milijonų žmonių Europoje išlaikymą, užkirsdami kelią skurdui, puoselėja tradicijas, papročius, tačiau bendroje ES žemės ūkio politikoje jiems teikiama mažai dėmesio.
Todėl valstybės narės ir Europos Komisija raginamos atsižvelgti į specifinius mažųjų, šeimos ūkių, kurie yra svarbi Europos žemės ūkio modelio dalis ir daugiafunkcės kaimo plėtros pagrindas, poreikius: stiprinti mažų ūkių konkurencingumą, kurti darbo vietas ir lėtinti gyventojų skaičiaus mažėjimo procesą kaime.
Pranešimo autorius, Lenkijos atstovas Česlavas Adamas Siekierskis pabrėžia, kad būtina skubiai imtis priemonių gyventojų išvykimo iš kaimo ir gyventojų skaičiaus mažėjimo kaimiškosiose teritorijose procesui sustabdyti, siekiant mažiesiems ūkiams sukurti tinkamas sąlygas ir ilgalaikes perspektyvas dabartinėse jų vietose.
Ar tai bus pasiekta, priklausys ne tik nuo Briuselyje priimtų dokumentų, nacionalinių teisės aktų, bet konkrečių veiksmų, kurių, čia, Lietuvoje, esu įsitikinęs, būtina imtis nedelsiant.
