Teisingumo ministras Juozas Bernatonis nedelsdamas inicijuoja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimą, kurį priėmus būtų panaikinta galimybė privačių subjektų sudaromai Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai cenzūruoti spausdintas žiniasklaidos priemones. Ministras kviečia komisiją iki tol, kol atitinkami pakeitimai bus priimti, susilaikyti nuo nepagrįsto pridėtinės vertės mokesčio tarifo didinimo spaudos leidiniams.
„Žiniasklaidos laisvė yra viena iš kertinių demokratijos vertybių, kurią paneigus neapsaugotomis ir pažeidžiamomis tampa visos kitos mūsų taip saugomos ir ginamos idėjos. Lietuva ir jos visuomenė, dėl savo skaudžios istorinės praeities, turėtų ypač suvokti, kokia milžiniška vertybė yra laisvas žodis, kuris garantuoja visuomeninę valdžios kontrolę“, – sako J. Bernatonis.
2012 m. vasarą konservatorių vadovaujamas Seimas priėmė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio papildymo įstatymą, kuriuo nustatė, kad laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams gali būti taikomi skirtingų dydžių pridėtinės vertės mokesčio įstatymo tarifai – standartinis 21 procento arba sumažintas 9 procentų. Kuris tarifas kokiam laikraščiui ar žurnalui taikomas sprendžia ne kokia nors demokratiniu būdu rinkta institucija ar teismas, o Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija.
Minimu įstatymu buvo grąžintas pačių konservatorių panaikintas lengvatinis 9 procentų PVM tarifas laikraščiams ir žurnalams, tačiau buvo nustatyta, kad toks tarifas taikomas tik tiems leidiniams, kurie laikosi profesinės etikos. Ši norma, kuri iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti logiška ir pateisinama, reiškia, kad jau minėta Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, kuri negali būti prilyginama nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai, nei teisminei valdžiai, gali spręsti, kuris laikraštis ar žurnalas už jos nuomonės ir požiūrio neatitinkančias publikacijas gali būti baudžiamas bauda, kuri faktiškai yra didesnė nei dauguma Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintų baudų – daugiau nei dvigubai didesniu pridėtinės vertės mokesčio tarifu.
Priėmęs tokį įstatymą konservatorių valdomas Seimas iš esmės sukūrė tai, nuo ko Lietuvos žmonės išsivadavo atkurdami Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1990-ais metais – žiniasklaidos cenzūros instituciją. Nors ši institucija ir negali uždrausti vieno ar kito leidinio, tačiau savo sprendimu ji gali jo egzistavimą ženkliai apsunkinti ar apskritai padaryti neįmanomu.
„Laikausi nuomonės, kad valstybė privalo rūpintis, kad žiniasklaida, kuri formuoja visuomenės nuomonę svarbiausiais tautos gyvenimo klausimais, laikytųsi profesinės etikos reikalavimų. Tačiau etika yra ganėtinai abstrakti sąvoka, kurios suvokimas ir interpretavimas absoliučiai priklauso nuo žmonių, kurie priiminėja sprendimus, subjektyvios nuomonės ir supratimo. Todėl, mano įsitikinimu, žiniasklaida negali būti papildomai apmokestinama dėl etikos pažeidimų“, – pažymi teisingumo ministras.
Atsižvelgiant į tai, teisingumo ministrui kyla pagrįstų abejonių dėl tokio reglamentavimo atitikimo svarbiausiam Lietuvos Respublikos įstatymui – Konstitucijai, kuri garantuoja žodžio laisvę ir užtikrina, kad tik teismas galėtų priiminėti sprendimus, pagrįstai ribojančius kertines visuomenes teises.
