Ir yra dėl ko. Aplinkos ministro G.Kazlausko patarėjas A.Vaškevičius drįso pareikšti asmeninę nuomonę. Ir ta nuomonė apie J.Šimėną nėra tokia jau pozityvi. Komitetas tačiau teigia, kad bet kas, dirbantis valstybės tarnyboje, teisės į asmeninę nuomonę neturi. Gi eilė juristų mano kitaip – Konstitucija galioja visiems Lietuvos piliečiams be išimties. Nors imk ir pasikark tame juridinių vingių tankumyne.
Bet problema yra, ir vystosi. Pasiaiškinti dėl tokio kraupaus akibrokšto Aplinkos ministerija į komitetą teatsiuntė ministerijos kanclerį G.Klovą. O paisant subordinacijos pats ministras turėjo keturiomis pats atšuoliuoti į šį „produktyvų“ posėdį.
Žiūrime, kokius gi stebuklus liūdnai pagarsėjusio politiko veikloje aptiko savo nuomonės „negalįs“ turėti A.Vaškevičius. Toliau cituoju (Delfi.lt):
„Štai rengė, plušo, skelbėsi kuriantis Lietuvos miškus ir miškų gyventojus išgelbėsiantį įstatymą. Ir nutik taip – prezidentė pasakė „veto“, pridėdama, kad tėvynė turėtų žinoti „savo Jonus“. Ruošė dujų mokesčio įstatymą – atėjo STT pažyma, aiškinanti, kad korupcijai galimybių besama. Ėmėsi Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo – vėl negerai, tik šį kartą vyr. patarėja „ambrazūrą pridengė“ – prisiėmė sau klaidų naštą.
Ir taip istorija paskui istoriją. Nutikimas paskui netikėtumą. Vis Jonas su Šimėnu nesusieina į vieną ir gana. Šimėnas lyg ir sustyguoja reikalus, kolegos netgi pabalsuoja, pritaria, o Jonas, žiūrėk, kažką ir supainioja. Tai skaičiuką suklysta, tai žodelį literatūriškesnį paieško, tai pasirašo nepažiūrėjęs. O kartais net paranojiškai išsigąsta, kad persekioja jį visur: Seime, netgi tėvų sodyboje ar sūnaus ūkyje.
Šimėnas sako: nereikia centralizavimo, nereikia regioninio atliekų tvarkymo, viską atiduokime savivaldybėms. Tiksliau, grąžinkime, kad kiekviena, susiradusi didesnę duobę, ten savo atliekas ir verstų. Ir visiškai nesvarbu, kad savivaldybėse dažniausiai nėra profesionalių ekologų, trūksta metodinės patirties, bet užtai bus kaip kadaise. Kada tas kadaise? Dvidešimt metų atgal? O gal kaip iki šiol Indijoje ar Afrikoje, kur viską pila į artimiausią upę?
Turi Jonas ir pavyzdžių. Štai, kaip jis teigia, Panevėžyje, gimtuose Anykščiuose tvarkosi patys ir puikiu bizneliu džiaugiasi. Tik tiesa yra ta, kad ne savivaldybės ten tvarkosi, privatūs apsukruoliai pajuto galimybes filmų ir serialų prisižiūrėję.
Na, bet Jonui tai atrodo teisingiau, nei centralizuoti regioniniai atliekų tvarkymo dariniai, kuriuos, beje, savivaldybės ir valdo, tačiau – kolektyviai! O kai jau kolektyviai, tai tenka derintis su kitais, tartis, ieškoti pigiausių, patogiausių ir ekologiškiausių sprendimų. Nes tai yra niekada nesibaigiantys energetiniai šaltiniai, tai yra didžiuliai antrinių žaliavų resursai. Galų gale tai yra ir nemenkos pajamos, kurios ateidamos centralizuotai, pagal Europos modelį, grįžta žmonių gerbūviui, o ne į privačias smulkesnes ar stambesnes kišenes.“
Štai taip imliai ir aiškiai ministro patarėjas išreiškia savo asmeninę nuomonę. Ne vien jis pavargo nuo absurdo teatro. Pavargo ir turtuose „besimaudantys“ gamtosaugininkai, ir „politiškai nepakaustyti“ mokslininkai, ir „teisingo“ meno neišpažįstantys menininkai.
O dabar, mieli skaitytojai, žvilgtelėkime į detalesnę komiteto reakciją į šį „neleistiną“ straipsnį.
„Ministras negali eiti pareigų (…) Su Seimo nariais niekas nesiskaito, siūlau pareikalauti ministro atsistatydinimo“ – trečiadienį per Aplinkos apsaugos komiteto posėdį trečiadienį sakė Krikščionių partijos frakcijos narys Jonas Ramonas.“
Čia tas pats p.Ramonas, kuris neturi jokio turto, nes viską „pasiglemžė“ jo mylima žmona. Nežinau, ar ji yra „artima“ J.Ramono giminaitė, bet manau, kad taip. Kaip ir J.Šimėno sūnus, nors komiteto pirmininkas tuo ir suabejojo, kai buvo svarstomas svarbus sūnaus verslui Atsinaujinančių resursų įstatymas. Suabejojo, ar jo gimtas sūnus yra jam artimas giminaitis.
Trečiadienį komitetas svarstė A.Vaškevičiaus publikaciją viename naujienų portale, kur jis kritiškai ir sarkastiškai vertina J.Šimėno kaip Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko darbus. Pasak A.Salamakino, A.Vaškevičius pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo normą, kad valstybės tarnautojas turi gerbti valstybę ir jos institucijas.
Komiteto narių pasipiktinimą sukėlė, kad dėl pavaldinio elgesio į komiteto posėdį kviestas aplinkos ministras G.Kazlauskas vietoj savęs atsiuntė ministerijos kanclerį Robertą Klovą.
„Valytis kojas į komitetą negalima (…) Jeigu mes būtume valdžioje, tikrai kelčiau klausimą dėl ministro kompetencijos vien dėl jo atsakymo komitetui“, – sakė A.Salamakinas.
Anot jo, pakviestas į Seimo komiteto posėdį ministras „turi bėgte atbėgti“.
G.Kazlauskas parlamento komitetui atsiuntė atsakymą, kad, jo manymu, A.Vaškevičiaus publikacijos svarstymas nevertas būtų įtraukti į komiteto posėdžio darbotvarkę.“
Mano supratimu, čia jau neįmanoma nepritarti ministrui. Kada gamtosauginių problemų tikrai netrūksta, komitetas galėtų laiką leisti ženkliai produktyviau.
„Nėra net menkiausių priežasčių pagalvoti, kad individualus pasisakymas ir straipsnis galėtų būti bandomas suprasti reprezentuojančiu kokios nors įstaigos oficialias nuostatas. Netgi tokio rango pareigūno, kaip Seimo komiteto pirmininko laisvi, demokratiškai išreikšti lingvistiniai pasireiškimai jokiu būdu netraktuotini kaip oficiali Seimo pozicija. Ir, suprantama, ta pačia teise neabejotinai naudojasi visi Lietuvos piliečiai, nepriklausomai, jie Seimo nariai, ar ne. Niekas nei ministras, nei Seimo komiteto pirmininkas, nei kiti aukščiausi pareigūnai negali kvestionuoti demokratijos, nes Konstitucija sako: “Žmogaus teisės ir laisvės prigimtinės“, – rašė aplinkos ministras.
Citatos pateiktos iš naujienų agentūros BNS informacijos.
Ką gi, peršte peršasi išvada, kad komitetas, nubalsavęs (5-2) už politinės atsakomybės iš G.Kazlausko reikalavimą, dar kartą įtikinamai parodė, jog sovietmečio dvasia mūsuose gyva kaip niekad.
Algirdas Knystautas
