Lietuvos karalių Mindaugą istorikai vertina labai nevienareikšmiškai. „Po Mindaugo „valdymo“ Lietuvą teko gaivinti beveik 200 metų“, – savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė istorikas Aivaras Lileika.
„Mindaugas – viena iš trumparegiškiausių ir daugiausia žalos padariusių asmenybių Lietuvos istorinėje padangėje. Kita panaši „figūra”, gal net lygiavertė jam – A. Smetona.
Viena iš baisiausių politinių klaidų buvo krikščionybės priėmimas ir Romos katalikų bažnyčios vienuolynams teisinio pagrindo suteikimas okupuoti ne tik Kuršą, bet ir Žemaitiją, Prūsiją.
Kiekvienas politologas turėtų suprasti, kokią reikšmę turėjo Mindaugo parašu patvirtinti žemių dovanojimo-perdavimo aktai Šventosios Romos sostui ir karinės jėgos panaudojimas šalinant konkurentus, o ne interventus Prūsijoje, Kurše, Žemaitijoje…
Tokio trumparegiškumo, asmeninės naudos vaikymosi pasekmė – visiškai sunaikinti kuršiai ir prūsai, slaviškajai asimiliacijai pasmerkti jotvingiai. O tarp Lietuvos didikų stiprėjant stačiatikystei (būtent Mindaugo giminėje) susikūrė Baltoji Gudija, vėliau pervardinta į Baltarusiją.
Tiesa, paskutiniais savo gyvenimo metais Mindaugas dar bandė taisyti padarytas klaidas, bet buvo per vėlu, nepadėjo ir popiežiaus karūnos išmetimas „sąvartynan”. Juk turbūt visi žinojote, kad Mindaugas apie 1260 metus atsisakė tos nelemtos katalikiškos karūnos, tačiau klaidų ištaisyti nebepajėgė, kad ir kaip stengėsi“, – paskelbė istorikas Aivaras Lileika.
Pasak jo, po Mindaugo „valdymo“ Lietuvą teko gaivinti beveik 200 metų: „Vytenis pradėjo, Gediminas baigė taisyti didžiausią dalį Mindaugo klaidų, o Vytautas su Jogaila Žalgirio mūšyje baigė Mindaugo pradėtas klaidas… sunaikindami lietuvišką valstybę ir įjungdami ją į Šv. Romos Imperiją“.
Anot A.Lileikos, teigiamiausi ir pragmatiškiausi to laikmečio žmonės buvo prūsas Herkus Mantminas (Mantas), aukštaitis Daumantas ir žemaičių kunigaikštis Treniota.
Istorikas A.Lileika taip pat pažymi, kad Lietuva buvo ir iki Mindaugo – ir ne šiaip Lietuva, o galinga Lietuva. „Netikite? Dar kartą skaitykite Haličo-Volynės sutartį ir, pasiėmę žemėlapį, susiraskite ją“, – siūlo istorikas A.Lileika.
Jo įsitikinimu, Mindaugas ne suvienijo, o suskaldė baltų valstybę: „Jei ne Mindaugas, Vidurio Europoje turėtume unikalią baltišką, tiksliau, sarmatišką valstybę, susidedančią ne tik iš nadruvių, prūsų, kuršių ir jotvingių, bet ir išlaikiusią vieną iš seniausių pasaulėžiūrų pasaulyje.“
„Tiek man, tiek visiems padoriems istorikams Mindaugas yra viena iš niekingiausių/juodžiausių asmenybių mūsų, Sarmatiškoje-Lietuviškoje, istorijoje“, – rašo istorikas Aivaras Lileika.
Anot jo, pasaulio istorija, ko gero, laukia savo „perrašymo”: visa civilizacija – ne iš Egipto.
„Visa vadinamoji indoeuropiečių kultūra gimė Sarmatijos žemėse tarp Uksinės (Juodosios) jūros ir Sarmatų (Baltijos jūra) vandenyno.
Būtent šiose žemėse apie 6000-5600 pr. Kr. užgimusi M. Gimbutienės vadinama amforų kultūra ir yra tapati istorinė Sarmatija.
Žymiai vėliau (maždaug po 3000 metų) dėl jos pasaulėžiūros ir mokslinių-technologinių pasiekimų išaugo Egipto, šumerų, graikų ir net Romos civilizacijos“, – pažymėjo istorikas Aivaras Lileika.
Matyt, tą turėjo omenyje ir didysis filosofas Imanuelis Kantas, kuris skelbė, kad „…lietuvių tauta privalo būti išsaugota, nes joje slypi raktas visoms mįslėms – ne tik filologijos, bet ir istorijos – įminti“.
KK inf.
