Pirmą sykį į Luganską atvykau prieš metus. Gimtojo Vilniaus, sostinės Kijevo ir beveik europietiško Charkovo, kuriame dabar gyvenu, fone – Luganskas – niekuo išoriškai neišsiskiriantis, pilkas ir nuobodus.
Aš ilgai galvojau apie tai, kad jo gyventojai nėra išlepinti megapolių, modernių miestų teikiamais malonumais ir tuo pačiu gyvena, nejausdami, kad kažkas būtų iš jų atimta. Mano žmona tai aiškina savaip: „Kur gimei, ten negerai“ («Где родился, там и сгодился».)
Stepių klimatas Donbase – nepakenčiamai karštos vasaros ir žiema, apie kurią taip ir nesusidariau nuomonės, nes oras keitėsi kas dieną. Rugpjūtį karštis įkaista iki raudonumo. Asfaltas atspindi saulės spindulius, dvigubai sustiprindamas karščio smūgius. Naujametinių švenčių proga gamta vietiniams dovanoja lietaus, sniego kokteilius, šlapdribą ir nuolat šokinėjančią oro temperatūrą.
Niekada ypatingos meilės Luganskui nejautusi žmona dabar vakarais su nostalgija ir liūdesiu prasitaria: „Noriu į Luganską …“. Žiūri vienintelį, iš ten atsivežtą kompaktą su filmais apie įžymius luganskiečius ir pasakoja man apie tą kraštą ir jo žmones… Apie tą pačią „Jaunąją gvardiją“, kurią šlovino visoje Tarybų Sąjungoje. Apie tai, kad 1972 metais Lugansko „Žara“ tapo TSRS futbolo čempionais. Apie pasaulinio garso lengvaatletį- rekordininką Sergejų Bubko… Apie neoficialaus Maskvos himno „Pamaskvės vakarai“ («Подмосковных вечеров») autorių Michailą Matusovskį … apie nepamirštamą muitininką Vereščiaginą filme „Baltosios dykumos saulė“ – aktorių Pavlą Luspekajevą… Apie daugelį aš nė nenutuokiau.
Tiesą pasakius, kai susipažinau su žmona, aš nė nežinojau, kur šio miesto ieškoti žemėlapyje. Dabar Luganskas liūdnai išgarsėjo – nėra žmogaus, kuris būtų apie jį negirdėjęs. O aš jame gyvenau ir savo akimis galėjau matyti, kaip vystėsi įvykiai.
Taip jau atsitiko, kad aš papuoliau į Kijevo Euromaidaną pačioje jo pradžioje ir gale – jau po mėnesio, kai ten jau buvo susidariusi įtempta padėtis. Nuotaikos Luganske ir Kijeve labai skyrėsi. Atrodė, kad Kijevas, verždamasi per kraštus, verda, o Luganskas tyliai „užkaitinėja“. Tik „luganskietiško viralo“ niekas nekaitino – iš rusiškos žiniasklaidos nebuvo jokio spaudimo.
Vienodomis sąlygomis turėjau galimybę gauti infomaciją tiek iš rusiškų, tiek iš ukrainietiškų šaltinių. Tokią galimybę – rinktis, ką klausyti ir žiūrėti, – Luganske turėjo visi, išskyrus senutes, kurios neturėjo kabelinės televizijos – jos tenkinosi ukrainietiškai kanalais. Ir to, galėčiau pasakyti, pakako, kad augtų jų pasipiktinimas ta chaotiška betvarke, kuri apėmė Kijevą. Ir tik gerokai vėliau, kai pradėjo dinginėti ukrainietiški kanalai, tos pačios senutės žiūrėjo tai, ką rodė Rusija.
O, štai, Charkove nėra nei Pirmojo, nei Rusijos, nei NTV kanalų. Mes su žmona visada pirmenybę teikėme internetinei televizijai ir esame įsitikinę, kad tie, kurie ieško informacijos, nelauks, kol kas nors ją sukramtytą atneštų ant lėkštutės ir jėga verstų praryti.
Teko bendrauti su Anatolijumi Šarijumi, kurį daugelis pažįsta iš jo trumpų ir įžvalgių video komentarų Youtube. Nesaldus žurnalisto kelias… Mano žmona buvo jo sekėja, susirašinėjome keletą kartų- jį domino informacija apie tai, kas vyksta Luganske. Anatolijus anksčiau dažnai būdavo Ukrainos TV ekrane, bet, pasikeitus valdžios struktūroms, jis nusisuko nuo jų ir teisingai padarė… Persekiojamas, ne kartą kėsintąsi, paieškoje. Anatolijus – vienintelis ukrainiečių žurnalistas, Europos Sąjungoje gavęs pabėgėlio statusą.
Žmogus pats privalo ieškoti, analizuoti ir daryti išvadas. Apie skalūnines dujas, kurias daugelis laiko kaip vieną iš to, kas vyksta Donbase, priežasčių, ukrainos TV praktiškai neužsimena nė žodžiu. Žmonės prastai gaudosi, apie ką kalba, kur esmė.
Beje, lygiai tas pats buvo su Eurointegracija, niekas nieko žmonėms neaiškino. Tarsi pats savaime įvyko viršūnių susitikimas Vilniuje ir tada viskas pajudėjo…
Šiai dienai Luganske europietiško pasirinkimo, skalūninių dujų klausimai nenagrinėjami. Aktualiausi išgyvenimo klausimai – ką valgyti, ką gerti, kada turės elektrą ir kaip išvažiuoti iš miesto.
Kai kas pasakys, kad luganskiečiai pasirinko patys. Bet štai turiu klausimą: kaip Lugansko išvaduotojai nusprendžia, ką išlaisvinti, ką nubausti? Karinės pajėgos neskirsto gyventojų pagal įsitikinimus. Jie lygiai taip pat apšaudo tiek Ukrainos patrioto, tiek Lugansko liaudies respublikos namus.
Situacija labai sudėtinga. Aš manau, kad karas tęsis ilgai. Jis rinks savo pasėlius, kol tas, kuris, sugalvojo šį baisų žaidimą, nepasieks SAVO rezultato.
Apie nugalėtojus negali būti jokios kalbos, nes Donbase kovoja interesai, o žmonės – tik smėlis, slystantis Didžiojo žaidėjo rankomis…
Henrikas ir Oksana, Luganskas
