Lijana Kairienė
Gyventi permainų laikotarpiu nenori niekas, išskyrus tuos, kuriems tai nėra bausmė. Yra žmonių, kurie negali gyventi be visokiausių naujovių – jiems neužtenka naujų įvykių, jiems reikia, kad pasaulis nuolat keistųsi. Kiti žmonės, priešingai, bijo to, kad įprasta gyvenimo tėkmė pasikeis ir teks pratintis prie naujų sąlygų. Galėtume kalbėti ne tik apie pokyčius ekonomikoje, politikoje, laikas nuo laiko iškylančias konfliktines situacijas šalyje ir pasaulyje. Taip buvo anksčiau ir, matyt, taip bus visada. Šįkart pakalbėkime apie žmogiškosios būties pamatinius principus, kuriais remdamiesi gyvenome dešimtmečiais, o šiandien jų atsisakome kaip nereikalingų, atgyvenusių ar nepažangių.
Atviras pokalbis Antazavės vaikų globos namuose su vaikais ir darbuotojais pasėjo abejonę dėl institucinės globos pertvarkos, kurios tikslas – užtikrinti darnią aplinką ir sąlygas kiekvienam (ir neįgaliam) vaikui augti biologinėje šeimoje, o likusiems be tėvų globos vaikams – globėjų, įtėvių šeimose ar šeimynose. Tikslas kilnus, nėra abejonių, tačiau ar esame pajėgūs šį tikslą įgyvendinti. Domėjausi, kaip tokia pertvarka buvo vykdoma maždaug prieš 30 metų Austrijoje. Pasirodo, pertvarkomos buvo internatinės mokyklos, kur vaikai gyveno ir mokėsi. Vieno vaiko išlaikymui „savarankiško gyvenimo namuose“ dabar Austrijos vyriausybė per mėnesį skiria apie 10 000 eurų. Socialinėms reikmėms vyriausybė kasmet skiria 25 proc. biudžeto arba 3 procentus BVP. Ar mes esame pasirengę tokiam savo šalies biudžeto perskirstymui?
Socialinės globos įstaigų pertvarkos vykdytojai kaip svariausią argumentą tokių įstaigų darbuotojams meta priekaištą, esą šie nemyli vaikų, o vaikai turi augti meilėje ir tokią meilę jie gali gauti tik savo biologinėse šeimose, globėjų ar įtėvių šeimose, šeimynose. Pagrindinis pertvarkos tikslas valdiškuose dokumentuose taip ir skamba: siekti užtikrinti darnią aplinką ir sąlygas kiekvienam vaikui augti savo šeimoje, o likusiems be tėvų globos vaikams augti globėjų, įtėvių šeimoje ar šeimynoje ir gauti pagalbą bendruomenėje. Viena iš tikslinių pertvarkos grupių yra likę be tėvų vaikai (įskaitant kūdikius), patiriantys riziką vaikai bei jų šeimos.
Pabandykime panagrinėti šios tikslinės grupės, gyvenančios vaikų globos namuose, etiologiją. Kaip vaikai atsidūrė globos įstaigoje? Juos čia apgyvendino vaikų teisių apsaugos tarnybų specialistai, remdamiesi įstatymais ir savo darbo instrukcijomis, vedini labai kilnaus tikslo, kuris nė kiek neprieštarauja pertvarkos tikslui – suteikti vaikams iš socialinės rizikos šeimų saugias gyvenimo ir ugdymosi sąlygas ir darnią aplinką. Svarbu, kad būtų apginti vaiko interesai ir jo teisės.
Socialinės rizikos grupei priklauso ne tik asocialūs, nuo alkoholio ar narkotinių bei psichotropinių mežiagų priklausantys asmenys, bet ir tie tėvai, kurie gyvena tvarkingai, bet labai skurdžiai, kadangi negali niekur įsidarbinti (pvz., kai rajone nėra laisvų darbo vietų, o kaimo vietovėse darbo vietų nėra iš viso). Tokiose šeimose vaikai taip pat negali augti nors ir yra mylimi, nes jiems ten nėra tinkamų sąlygų, todėl jie taip pat patenka į vaikų globos namus. Taigi meilę vaikams mes suprantame daug plačiau – jų priežiūra, rūpinimasis, kultūrinis ir dorovinis lavinimas. Socialinės globos įstaigose vaikai visa tai turi. Ir staiga mes susizgrimbame, kad tėvai (kokie jie bebūtų) savo vaikus myli ir vaikai taip pat myli savo tėvus (kokie jie bebūtų). Todėl išsikeliame tikslą vaikus grąžinti į biologines šeimas, o tuos, kur teismo sprendimu tėvystės teisės yra apribotos, perkelti į globėjų šeimas.
Na, lyg viskas ir teisinga, tik ne visai taip. Grąžinti vaikus į biologinę šeimą vien tam, kad būtų matoma, jog reforma vykdoma, nepakankamas motyvas. Juk nei tėvas, nei mama neįsidarbino, nenustojo girtuokliauti, buitinių sąlygų vaikams nepagerino, niekas jų gyvenime nepasikeitė, bet pertvarką kažkaip reikia vykdyti. Nesvarbu, kad po kelių mėnesių vėl visi vaikai grąžinami į globos namus, bet statistika rajoninėje tarnyboje jau „pagerinta“.
Visas geras idėjas galima sužlugdyti, jeigu požiūris į problemą „valdiškas“, jeigu pertvarka pradedama vykdyti ne nuo to galo. Juk namą pradedame statyti nuo pamatų, o ne nuo stogo. Todėl pirmiausiai reikia sudaryti galimybes pasikeisti tėvams, juos socializuoti, sukurti darbo vietas, priimti įstatymus, kurie apsaugotų ne tik šias, bet visas šeimas nuo bedarbystės. Kurti saugią visuomenę, kurioje vaikai augtų mylimi, patirtų gerumą šeimoje, mokykloje, bendruomenėje, patys tą gerumą ir šilumą dalintų aplinkiniams. Juk nesaugumo jausmas gimdo nepasitikėjimą ir agresiją, deja, pastarųjų mūsų visuomenėje tik daugėja.
Gyvenimas globėjų šeimose lyg ir turėtų išspręsti kai kurias problemas, tačiau ar iš tiesų vaikus paims globoti tik tie žmonės, kurie mylės juos beatodairiškai lyg savuosius. Ar tikrai iš už filantropinės kaukės nekyšos merkantiliniai interesai? Dar visai neseniai globėju galėjo būti tik tas asmuo, kurio mėnesinės pajamos buvo ne mažesnės nei už globojamą vaiką valstybės skiriama suma – šiek tiek daugiau nei 500 litų (ne eurų). Dabar globėjams tokia sąlyga kažkodėl nekeliama.
Na, tarkime, visi globėjai bus nuoširdūs ir tikrai vaikus globos ne dėl finansinės naudos. Tačiau reikia nepamiršti, kad yra ir antroji „sandorio“ puse – vaikai (juk svarbiausi yra būtent jų interesai?). Mūsiškė pertvarka nėra unikali, ji parengta remiantis kitų Europos šalių patirtimi, todėl ir mūsų tikslas nėra ilgalaikė, o tik laikina globa. Globėjai su globotiniais – svetimi žmonės, vadinasi jiems reikės išmokti gyventi kartu, o tai nėra lengva net ir kartu pradedantiems gyventi sutuoktiniams, kurie tikrų tikriausiai myli vienas kitą. Reikia „prisitrinti“ vienam prie kito, nušlifuoti visus kampus ir nelygumus, nusistatyti bendro gyvenimo taisykles ir jų laikytis. Čia neaptarinėsime seksualinio, fizinio ir psichologinio smurto pavyzdžių.
Taigi turime dvi problemas: vienoje šeimoje globojamas vaikas gyvena trumpai nes arba globėjai pripažįsta neapskaičiavę savo jėgų ir atsisako toliau globoti vaiką, arba vaikas neapsikenčia ir pradeda maištauti prieš primetamas jam nusistovėjusias toje šeimoje gyvenimo taisykles ir galiausiai pabėga. Abiem atvejais vaikas patiria labai stiprią emocinę traumą, nuo kurios mes jį gelbėjame naikindami vaikų globos namus.
Šioje vietoje būtina pacituoti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklalapyje skelbiamą informaciją „Kas yra institucinės globos įstaiga ir jos žala visuomenei?”:
„Institucinės globos įstaigoje:
gyventojai izoliuojami nuo plačiosios bendruomenės ir (arba) yra priversti gyventi kartu;
gyventojai neturi pakankamai galimybių tvarkyti savo gyvenimo ir daryti įtaką juos paveikiantiems sprendimams;
pačios organizacijos reikalavimai dominuoja gyventojų individualių poreikių atžvilgiu.
Institucinė vaikų globa daro poveikį ir visai visuomenei.
Institucionalizacijos kaštai visuomenei yra tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai.
Tiesioginius kaštus mes lengvai įsisąmoniname ir suprantame – tai išlaidos, kiek valstybė skiria vienam globos namų gyventojui per metus. Lygindami tai su kaštais, kai vaikas auga <…> savo šeimoje, su globėjais ar savarankiškai bendruomenėje, galime teigti, jog institucinė globa valstybei kainuoja daugiau nei porą kartų.
Kalbant apie netiesioginius kaštus, galime kalbėti apie tokius gyvenimo institucijoje paliktus pėdsakus kaip ilgalaikės traumos ir negalios, psichologinės problemos, nekokybiškas išsilavinimas ir prastesnis darbo našumas.
<…> iš globos institucijų „atsineštos“ suaugusio žmogaus problemos dažnai pareikalauja brangiai kainuojančių valstybės intervencijų. Todėl galima apibendrinti, jog asmenys, vaikystę praleidę globos institucijoje, žymiai dažniau tampa priklausomi nuo valstybės ir kitų paslaugų teikėjų, užuot savarankiškai rūpinęsi savo išlikimu ir gerove. Atsižvelgus į santykinius kaštus, tampa akivaizdu, jog institucinė globa, lyginant su kitomis alternatyvomis, yra pati neekonomiškiausia sistema.“
Iš šios citatos išskirčiau du teiginius – apie nekokybišką išsilavinimą gyvenant globos namuose ir apie institucinės globos neekonomiškumą.
Kodėl šeimoje gyvenantis vaikas gauna kokybišką išsilavinimą, o globos namuose gyvenantis vaikas – nekokybišką, nors abu lanko tą pačią mokyklą?
Apie kokį ekonomiškumą galima kalbėti, jeigu Bendruomeninių paslaugų infrastruktūros kūrimo planuose yra numatyta „Globa bendruomeniniuose VGN (iki 8 vaikų apgyvendinant butuose, atskiruose namuose)“? Argi įsigyti šiuos butus ir pastatyti namus, o esamus vaikų globos namų pastatus palikti vaiduokliauti yra ekonomiška? Juk dar iki šiol našlaičių ar likusių be tėvų globos ir sulaukusių pilnametystės eilės socialiniam būstui gauti nemažėja. Visiškai neaišku, ar tie vaikai, gyvensiantys butuose ar namuose po aštuonis, sulaukę pilnametystės turės iš ten išsinešdinti. Kiek tokių namų ir butų reikės? Kiek tai kainuos?
Pirmasis pertvarkos etapas prasidėjo dar pernai. Iki 2017 metų pertvarką vykdančios institucijos turi sukurti Lietuvoje tvarų perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygas: įvertinti kiekvieno gyventojo individualius poreikius; nustatyti įstaigos darbuotojų motyvaciją, naujų žinių ir įgūdžių poreikį; parengti planus (individualūs gyventojų planai, įstaigos perėjimo planai, paslaugų ir infrastruktūros regionuose plėtros planai); sukurti naujų formų paslaugų metodinį pagrindą: paslaugų metodiniai dokumentai, teisės aktai ir pan.; informuoti ir šviesti visuomenę; teikti paslaugas, didinti esamų bendruomeninių paslaugų prieinamumą.
Antrame pertvarkos etape numatyta remiantis regioniniais paslaugų ir infrastruktūros plėtros planais, teikti tikslinėms grupėms jų poreikius atitinkančias naujų formų bendruomenines paslaugas ir išplėtoti bendruomeninių paslaugų teikimui reikalingą infrastruktūrą. Pertvarka turi būti baigta 2020 metais, tačiau iki šiol visuomenė nėra informuojama, nei kiek ta pertvarka kainuos valstybei, nei koks yra laukiams rezultatas konkrečiais skaičiais, nei, pagaliau, kas atsakys, jeigu taip vykdoma pertvarka pasirodys ne tik neekonomiška, bet ir nesėkminga, nes namas pradedamas statyti ne nuo pamatų.
Antazavės vaikų globos namai 20160717 išvikymas iš Žolinėlio kavinės (foto)
