Ši tarša mus veikia skirtingais kanalais- ir per regą, ir per klausą, o kartais gali paveikti ir jūsų pasąmonę taip, kad net nesuprasite esantys paveikti. Po tokios įžangos jau įsivaizduoju skeptiškas skaitytojų, belaukiančių kokios „velniavos“, šypsenas. Tad iš karto nuvilsiu – žemiau nerasite nieko nei apie „paslaptingas bangas“, nei apie konspirologų pamėgtą „psichotroninį ginklą“, nei apie lėktuvus, neva kažką purškiančius ant mūsų galvų. Tačiau nerimą būtent ir kelia tai, kad žmonės mieliau tiki išgalvotais baubais, nei pastebi realias problemas.
Pats informacinės taršos terminas naudojamas ganėtinai plačiai ir skirtingai suprantamas. Žurnalistai, IT specialistai, psichologai, politologai, marketingo specialistai ar ekologai, paklausti apie tai, kaip jie supranta informacinę taršą, greičiausiai pateiks visiškai skirtingus paaiškinimus ir bus teisūs. Fiziologiškai žmogus yra sutvertas taip, kad jam geriausiai sekasi atlikti užduotį, jei jis tam skiria visą dėmesį, koncentruojasi ir mobilizuoja savo organizmo resursus. Jei būtų kitaip, tuomet iki šių dienų nebūtume išgyvenę, nes medžiojant primityviais ginklais reikėjo ne tik fizinės ištvermės, bet ir tinkamo informacijos apdorojimo. Ilgą laiką, o tiksliau dešimtis tūkstančių metų, žmogui toks elgesio modelis buvo vienintelis. Kelių skirtingų užduočių vykdymas vienu metu jam būtų buvęs neracionalus jėgų švaistymas ir rizika netekti gyvybės, be to, po užduoties įvykdymo sekė poilsio stadija, nes kitaip nebūtų likę jėgų kitai sunkiai užduočiai.
Civilizacijos raida ir vis sudėtingesnis socialinis gyvenimas iš lėto vertė žmogų vienu metu atlikti kelis tarpusavyje nesusijusius darbus. Na, o tam reikėjo vienu metu apdoroti skirtingus informacijos srautus. Tai tapo esminiu skirtumu tarp mūsų ir kitų gyvūnų, kartu ir žmonių privalumu. Dar ilgai toks „multifunkcinis“ žmogus neviršijo savo fiziologinių galimybių ribos.
Kanadiečių psichologų atlikto eksperimento metu (aprašytas žurnale „Neuron“) taip pat nustatyta, kad gebėjimą daryti kelis darbus „vienu metu“ galima treniruoti. Tačiau, kaip jau, ko gero, supratote, kuo didesnis krūvis, tuo didesni organizmo resursai reikalingi jam atlaikyti ir tuo ilgesnis turi būti poilsio laikas įgyvendinus tas kelias užduotis iš karto.
Ir štai dabar šviežiai pažvelkime į paauglį, kuris vienu metu „čiatina“ išmaniuoju telefonu, žaisdamas kompiuterinį žaidimą, kurį kartais nutraukia tam, kad atsakytų į žinutes socialiniame tinkle ir visa tai daro akies krašteliu dirsteldamas į televizorių. Kiek skirtingų užduočių suskaičiavote? Štai jums ir Cezaris su Napoleonu viename asmenyje. Galite pasakyti – anokia čia problema. Tegu treniruoja tokius savo gebėjimus. Tačiau atsakykite į klausimą: ar tikrai kiekvienas, bėgiojantis rytais, gali nubėgti maratoną? Ne, tam reikia pasiruošimo, ir ruošiamąsi ilgą laiką po truputį didinant krūvį. Tai kodėl mūsų vaikai vos pramokę naudotis komunikacijos priemonėmis tampa savotiško „maratono“ dalyviais?
Gyvename ketvirtosios informacinės revoliucijos laikotarpiu, kuomet mus pasiekiančių informacinių dirgiklių kiekis padidėjo tiek, kad iš esmės jau peržengė saugią ribą. Maža to, medijas tyrinėjantys specialistai vieningai sutaria, kad efektyviausiai mus pasiekianti informacijos dalis yra neigiamo pobūdžio. Tai turi paaiškinimą – neigiama informacija, o tiksliau informacija apie galimus pavojus, mus traukia biologiškai. Jei urvinis žmogus vienu metu pamatydavo skanų vaisių (teigiama informacija), bet krūmuose išgirsdavo lokio urzgimą (informacija apie pavojų), jis koncentruodavosi būtent į antrąją, nes vaisių galima ir vėliau nusiskinti, o jei tapsi pats pietumis, tai vaisių jau ir nebereikės.
Šiuo metu po truputį bandoma tyrinėti, kaip veikia skirtinga neigiama informacija. Pavyzdžiui, daroma prielaida, kad didelis neigiamos ekonominės informacijos kiekis didina infarktų ir insultų rizika, o tuo tarpu informacijos, susijusios su psichosocialiniais faktoriais – savižudybių ir psichikos sutrikimų.
Plačiau – laidoje „Iš savo varpinės“
