Visi esame sujaudinti ir sušiurpinti to, kas dedasi Klonio gatvėje. Komentaruose žmonės išsako savo jausmus. Kažkas primygtinai nori Klonio gatvėje matyti ir autorę…
Ne, manęs ten niekas nepamatys dėl daugelio rimtų individualių priežasčių. Tačiau tikrai nesu baili. Priežastys šiuo metu mane sulaikančios sėslesnėje būklėje yra labai žemiškos, paprastos, su jomis gali susidurti kiekvienas ir jos nepriklauso nuo manęs nė kiek. O viena iš jų – nuostata, kad kiekvienas geriausiai gali įdėti savo indėlį į bendrą tikslą darydamas tai, ką jis geriausiai moka. Yra žmonės – gynėjai, fizinės užtvaros, jie moka ir gali tą daryti. Yra žmonės – gailestingi maitintojai, – jie sausio 13 naktį nešė iš namų arbatą, sumuštinius ir maitino bei girdė karšta arbata budinčius prie Parlamento. Yra žmonės tokie kaip aš šiuo metu – jie gali mąstyti, turi patirtį analizuoti, išgyvena širdimi, projektuoja procesus į ateitį, lygina ir skelbia, ką sumąstę.
Rašytojai dažniausiai ir dirba – širdimi, protu ir plunksna, ir negalima sakyti, kad jų darbas nekuria gėrio. Pasaulinis Gamtos apsaugos judėjimas atsirado po vieno talentingai parašyto straipsnio. Rašytojai duoda vardus žmonių jausmams, jie įvardija reiškinius ir skaitydamas žmogus išsisako taip pat. Jis pajunta, kad galvojo ir suprato labai panašiai arba visiškai vienodai, kaip parašyta, tik štai kažkodėl negalėjo suformuluoti savo minties. Tai todėl, kad daugelis žmonių dirba tose sferose, kur nereikalingas apibendrinimas, istorinis ar filosofinis požiūris ir jie tiesiog neišsiugdė tokios patirties. O ji ir nebuvo labai reikalinga. Tie, kurie dirba mentalinėje sferoje, dažnai sujungia žmones, įkvepia jiems kažką, kas tikrai yra dvasios ar proto erdvėje, nors dažnai būna nesuprasti arba suprantami neteisingai.
Aš irgi gaunu pageidavimų rašyti trumpais sakiniais, trumpas informacija. Ne, bičiuliai, aš nerašau žmonėms, kurie nesugeba suprasti sakinio iš dvylikos žodžių, o supranta tik iš dviejų ar trijų. Taip pat nerašau žmonėms, kurie negali perskaityti straipsnio iki galo. Ir visai rašau ne tam, kad mane skaitytų kuo daugiau žmonių. O rašau tam, kad perskaitytų kas nors, kam to straipsnio reikia ir kas po to straipsnio ar kūrinio tampa truputėlį kitoks, negu prieš jį. Kartais net nesinori, kad mane skaitytų bet kas,- esu išranki. Mano nujaučiamas skaitytojas man labai brangus, labai jį gerbiu, vertinu, nes be jo, nebūtų manęs. Jis – augantis savo dvasia. Jis – ieškantis kelio. Jis – bendrakeleivis, bendramokslis, bet – jau baigęs pagrindinę mokyklą, nebe pradinukas. Aš rašau, kviesdama drauge mąstyti, eiti, augti, tobulėti. Ir dėkoju visiems, kas tą daro. Nes man kūryba – tiek meninė, tiek publicistinė – yra tarsi laiškas be adresato. Aš rašau laiškus ir žinau, kad jie atranda dėžutes, kurios yra atvertos. Aš taip dirbu. Toks yra mano darbas. Labai gerai suprantu, kiek jis reikšmingas – daug ar mažai. Kada nors, kai ši skausminga gyvenimo epopėja bus pasibaigusi, mes pakalbėsime apie tai. Nes tai irgi bus mano darbas. O žodis yra rašytojo įrankis ir medžiaga.
Kartais žodis gali prikelti pragariškas jėgas, o kartais gali jas ir sustabdyti. Žodis gali prišaukti ir viesulus, ir angelus… Mano žodžiai apmąstyti, suvokti ir sąmoningi. Jie mūsų bendram tikslui labiau naudingi, negu mano atvažiavimas į |Klonio gatvę. Ir Neringa žino, kad mano žodžiai visada bus su ja ir su mergaite.
Šio straipsnelio tikslas buvo – pamąstyti drauge, paspręsti šiek tiek vieną uždavinį: kas vis tik yra tų žiaurių, nežmoniškų įvykių Garliavoje moderatorius. Juk viskas labai puikiai koordinuojama, jaučiasi šios nežmoniškos niekšystės vadybininko ranka. Ir ta ranka labai gerai, prityrusiai veikia teisinėse sferose. Beveik visose…
Ir štai vieno iš jūsų komentaras lyg ir parodė gana tikroviškai atrodančius pėdsakus. Tai nebuvo pirmieji pėdsakai, mes su „Karštu komentaru” juos jau keletą kartų pastebėjome anksčiau… Tai buvo komentaras apie tai, kaip Prezidentės patarėja Solveiga Cirtautienė prisėdo kažkokioje kavinėje prie staliuko su buvusiu Gen. prokuroru Valantinu. Komentaras kovo 25 d., cituoju: „maždaug aišku, kodėl prezidentė tyli. Ketvirtadienį, kovo 16 d., teko su drauge pietauti vienoje sostinės kavinių prekybos centre, kur ganėtinai didelės kainos ir uždara aplinka. Ten vyko toks pasitarimas grupės žmonių. Gaila, neatėjo į galvą nufotografuot, pagalvojau, dėl FNTT tariasi, į tą stalą po vieną atžingsniavo ponas Valantinas, ponia Solveiga, kažkaip nepridaviau didelės reikšmės, bet, matyt, galimai tas pasitarimas buvo dėl šių įvykių.”
Stop! Stop kadras!
Komentaras rašytas sekmadienį, kovo 25 d. Komentare aprašomas pasitarimas – buvo kovo 16 d. – savaitė iki Kondratjevo teismo sprendimo dėl prievartinio mergaitės paėmimo.
Pradėkime galvoti…
Gal reikia ne Markevičiaus atsistatydinimo reikalauti, o šios ponios? Juk dabar, kai baisioji antstolė per labai trumpą laiką dar kartą iškvotė Kondratjevą, kaip vis tik “šalinti tas kliūtis” paimant mergaitę, kai vaikui atsirado grėsmė iš naujo būti vilkte išvilktai iš jaukių namų į nežinią… Kai, šaltinių duomenimis, buvo tartasi su policijos pajėgomis, kad vienam asmeniui “blokuoti” būtų skirtas vienas policininkas, o kas iš policininkų bus viršaus – griebs mergaitę… Ir tai planuojama dabar. Dabar! Kada visa Lietuva verda iš pasipiktinimo. Kada pradėtas tyrimas dėl policijos veiksmų, dėl mergaitės fizinio sužalojimo. Kada pasirodė konservatorių pareiškimas, smerkiantis tokį elgesį su žmogumi, su vaiku, kada panašų pareiškimą paskelbė “Tvarkos ir Teisingumo” partija, kada panašiai pasisakė ir Čapliko bendrapartiečiai, kada Vyriausybės posėdyje buvo svarstomas klausimas ir buvo laikomasi išmintingo nuosaikumo, – negali būti, kad viena antstolė kaip kokia pasiutligės aprieta hiena, viena pati daro tokią baisią antitvarką… Nebodama net nuobaudų už procesinius pažeidimus, už savo galių viršijimą… Kad išdrįsta komentuoti per TV ir atvirai grasinti, kad “sekantis kartas bus lemiamas”…
Na, paprastai taip nebūna…
Akivaizdu, kad antstolė turi „stogą“. Antraip ji niekaip neišdrįstų pareikšti, kad „sekantis kartas bus lemiamas”. Kyla įtarimų, kad taip gali būti elgiamasi tik už labai didelius pinigus, kai nebesvarbios net būsimos nuobaudos.
Tačiau kas galėtų būti tas „stogas“?
Pakankamai įtakingas, turintis galių, gerai suderinantis laiką, – kada kas kur, kokia seka… Kada Prezidentės nėra Lietuvoje…Taip sakant – valdantis situaciją…
Pirmas puolimas – prieš mitingą, kuris, pasisekus akcijai, galėjo būti visiškai kitoks ir savo gausa ir reikalavimais. Dabar – kai nėra Prezidentės, kai ji derasi Korėjoje energetinio saugumo klausimais. ..
Ar nėra šis vadovavimas iš Prezidentūros, iš patarėjos teisės klausimais Solveigos Cirtautienės kabineto? Aš tik klausiu…
Juk ji pasiūlė Prezidentei Kryževičių, kuris dėl mergaitės Kondratjevui viešai pasakė: pirmyn! Juk ji bendrauja su Prokurorais, puikiai valdo santykius su Antstolių rūmais ir, atrodo, labai gerai sutaria su rūmų vyriausiąja… Gal dėl to paties dirigento taip lėtai groja ir Prokuratūros orkestras ir su tokiu įnirtimu važiuoja teisėtvarkos tankas per mergaitę?
Ponia patarėja Solveiga Cirtautiene, mūsų, visuomenės, įtarimų nusikratysite tik tokiu atveju, jei dabar, kai valstybėje nėra Prezidentės, užtikrinsite, kad nebebus didesnės sumaišties negu buvo ir nepadarysite Prezidentei nebeatšaukiamo ir sunkiai atitaisomo akibrokšto. Turite užtikrinti, kad niekas nesiveržtų į mergaitės namus be Vaiko teisių apsaugos darbuotojų, kurios praėjusį kartą vienintelės sustabdė beširdišką vaiko egzekuciją, vykdomą kelių suaugusių žmonių akyse, kad prieš mergaitę nebūtų pavartota prievarta ir kad užtarimą turinti antstolė nesijaustų visagalė.
Jei tos tvarkos neužtikrinsite, pagal mūsų tam tikras nuojautas, kurios pagrįstos realiais faktais, sunku bus atsikratyti šio įtarimo. Todėl labai prašome… Norime tikėti, kad Prezidentūroje nesislepia asmuo, dirbantis prieš Prezidentę ir prieš Valstybę.
Melo demaskavimas
