Dar neaišku, koks išauš tas rytas mums – geras, ar toks, po kurio dar ilgai miegodami krūpčiosim…
Atkreipkite dėmesį į nuotrauką viršuje. Antrojo pasaulinio karo metais nacistiniuose konclageriuose „eksperimentavęs“ jo didenybė „daktaras“ Jozefas Mengelė. Jei tiksliau – iškrypėlis su stipriu polinkiu į sadizmą. Be narkozės „operuodamas“ vaikus, „tyrė“ žmogaus atsparumą skausmui. Siautėjusiems okupuotose teritorijose, sužeistiems esesininkams tiekė „bevardį kraują“, jį tiesiog išpumpuodamas iš lageryje „gydomų“ vaikų.
O dabar sąžiningai pagalvoję,mintyse padėkite šalia dar vieną nuotrauką, o tarp jų lygybės ženklą. Kas, jūsų nuomone, vertas „garbės“ puikuotis šalia Jozefo Mengelės po Garliavoje bandyto vykdyti „teisingumo“? Ar matytas vaizdas neprimena Osvencimo..?
Ginkluotų tautinių esesininkų koridorius, paradiniu žingsniu pro duris įkaukšintis antstolių kontoros „feldfebelis“, komanda „fas“ ir po tylaus šuolio kaukėto „aviganio“ nasruose klykiančios garbaus amžiaus močiutė ir aštuonmetė mergytė.
– Ką dirbi, šlykštyne tu..?!
Ar tai jums panašu į „stiprų ryšį“ tarp vaiko ir „motinos“? Ar nors kiek protaujantis žmogus pajėgs nutylėti nupirktų „psichologų“ ciniškai skleidžiamą melą? Vaiko rėkte išrėktas per jo trumpą gyvenimėlį sukauptas pyktis kai kuriems teisės korifėjams staiga pavirsta itin kruopščiai ruoštu „Venckienės planu“.
– Aš turiu dokumentus, bendravimas vyksta normaliai,- tiesioginiam labai žinomos televizijos eteryje drebia „neginčijamą faktą“, matyt ,vietinės reikšmės „gebelso“ rolę vaidinanti persona. Drėbė ir tuo pačiu paradiniu žingsniu nukaukšėjo savais reikalais. O juk daug kam norėjosi paklausti, ar be tų triskart prakeiktų „dokumentų“ tamsta bent iš arti matei tą, kurios likimas tavo rankose? Ar nors kartą pasielgei kaip tamstos pavaldinė, kuri savimi dengė vaiką nuo sugyvulėjusio „angelo sargo“? Kažin… Visa tamstos „kova“ prasideda ir baigiasi šiltam, valdiškam kabinete, besilankstant didesniems už save ir traiškant silpnesnius. „Aš turiu dokumentus“ ir šventa. O jei ir užsimetė kur tarp popierių gyvas vaikelis – ką gi… Būna, kad kariaujant ir „gyvą nušauna“. Negi gadinsies sau nuotaiką dėl kažkokio, kuriam privaloma, kad „blogiausia motina būtų geresnė už geriausią globėją“… Juo labiau, tektų labai arti prieiti prie „minios“. Br-r-r-r, kur jau čia elitui…
– Daug maloniau sėdėti dirbtinėm ašarom ašarojančios „nuskriaustosios“ pašonėje ir žiūrint mėgėjišką, liudininko nufilmuotą filmuką diskutuoti, kas, ką ir kada pastūmė? Va čia būtų klausimėlis ir laaabai žinomos televizijos klapčiukams. Nežinojote, ar sąmoningai nepanaudojote TV3 žinių tarnybos profesionaliai nufilmuotos medžiagos? Išsigandote, kad toks „vaizdelis“ į smulkias skiedras sumals vos ne Kristaus kančias vaidinančios „žvaigždės“ melą?
Deja… Už pinigus ir velnias „kazoką“ šoka – sakydavo mano senelis. Trypia „kazačioką“ krauju ir ašarom besitaškydami teismai, nuo jų neatsilieka „juodojo kubo“ klapčiukai, vaiko teisių tarnyba, „angelai sargai“ žaliomis uniformomis…
Ein-zwei, ein-zwei, aidi tautinio esesininko žingsniai…
-Raus!- skamba komanda vaikiškom rankutėm bandančiai nuo grindų kelti močiutę aštuonmetei mergaitei.
Rinkitės, gerbiamieji, kieno veidą klijuosim šalia „daktaro“ Jozefo Mengelės?
Stiprybės Jums, ponia Neringa. Stiprybės ir ramybės Jums, Drąsiaus tėveliai. Ačiū, kad davėt pavyzdį,kokia vieninga turi būti lietuviška šeima, o kartu ir Tauta.
Atsisveikinsiu, deja,taip, kaip priimta ne mums, o tiems, kurie vaiko ašarų sąskaita bando išsukti savo uodegas.
HEIL KONDRATJEF !
Remigijus Paciukonis
02.11 val. nakties
