Mūsų valstybė jau daugiau nei per 20 Nepriklausomybės metų prarado kone milijoną gyventojų, aktyvių ir darbingų piliečių, kurie galėjo daug ką gero nuveikti savo Tėvynei. Apmaudu, kad emigracijos banga toliau grėsmingai tęsiasi, o nežabotą valdžią gavęs besotiškai lobstantis biurokratijos klanas, užkėlęs sunkiai pakeliamus mokesčius, verčia bent kiek labiau mąstančius tėvynainius sprukti iš Lietuvos. Likusieji savo šalyje stebėtinai išlieka ramūs. Kantriai sukandę dantis jie tyli, matyt vis dar naiviai viliasi, kad įsigalėjusios valdininkijos voratinklis, apraizgęs visą Lietuvą, vieną gražią dieną suirs…
Grėsminga biurokratų armija
Deja, lietuviai – ne graikai ir ne prancūzai. Pastarosios tautos jau daugelį metų pasižymi pilietiniu sąmoningumu ir kovingumu. Ištikus valdžios krizei arba paaiškėjus, jog valdininkija priima sprendimus, žlugdančius tautos bei valstybės interesus, dauguma tų šalių gyventojų išeina į gatves ir aktyviai protestuoja, gina savo pilietines teises.
Paradoksalu, jog Lietuvoje, mažėjant gyventojų skaičiui, kaip ant mielių toliau tebeauga valdininkų skaičius. Valdžioje esantys biurokratai, kaip žinia, slampinėdami iš kabineto į kabinetą, jokio pridėtinės vertės produkto nesukuria. Net ir aklam žmogui aišku, kad valstybei išlaikyti biurokratų armiją – itin brangiai kainuoja. Jų išlaikymui valstybė lėšas surenka iš dirbančiųjų verslininkų ir paprastų gyventojų. Ne vienas turbūt girdėjome, kaip pristigus pinigų valdžios išlaikymui, už finansus atsakingos institucijos iš bankų paėmė paskolas, kurios siekia 6 proc. metinių palūkanų. O dėl to per porą metų skolos valstybei išaugo net virš 20 milijardų litų! Ir ta grėsminga skolos našta pakibo ne ant kieno kito, o ant verslininkų, eilinių šalies piliečių pečių…
Devyni vilkai vieną musę pjauna
Pasižvalgius po sparčiai augančios ir įžūlėjančios biurokratijos luomą, į akis krenta vienos iš labiausiai korumpuotos valstybės institucijos – Aplinkos ministerijos aparatas. Jame dirba gerokai daugiau nei 5 tūkst. biurokratų. Brangiausiai išlaikomos institucijos aparate aptiksime nemažai tokių skyrių ar departamentų, kurie nieko naudinga ar reikalinga valstybei neatlieka. Pavyzdžiui, Aplinkos apsaugos departamentas. Jam yra pavaldžios taip vadinamos aplinkos apsaugos agentūros, veikiančios visuose šalies rajonuose. Paprastam piliečiui ne be pagrindo kyla klausimas – o kam jos reikalingos? Juk jų veiklą dubliuoja aplinkos inspekcija (vėlgi prie Aplinkos ministerijos!), taip pat rajonuose veikiančios savivaldybių ekologų institucijos. Kaip matome, šitokia gausi biurokratų armija veikia Lietuvoje, o tvarkos mūsų gamtoje – nė su žiburiu nerasi. Kaip toje liaudies patarlėje sakoma „Devyni vilkai vieną musę pjauna“…
Tarp tokių „pjovėjų“ būtų galima paminėti ir Širvintų krašte liūdnai pagarsėjusį šio rajono aplinkos apsaugos agentūros vadą Romualdą Sližauską. Su aplinkosauga anksčiau nieko bendra neturėjęs buvęs kapinių sargas jau daugelį metų vadovauja prie ministerijos įkurtai Valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių tarybai. Tokios institucijos atstovas, tiesiogiai pavaldus ministrui, galimai turėtų daryti tam tikrą įtaką priimant atsakingus sprendimus.
Valdininkų „pilaitės“ Širvintų krašte
Tiek rajono, tiek respublikinė spauda jau ne vienerius metus yra rašiusi apie šio į skandalingus ryšius ne kartą įsivėlusio veikėjo darbelius, tačiau abejingoje, valdžios bei mafijos klanų apraizgytoje Lietuvoje – jokio atgarsio ir atsako!
Širvintų miesto prestižinėje vietoje ne taip seniai išdygo R.Sližausko galimai milijoninės vertės pilaitė (už 3000 litų algą?). Iki jo namo nuo pagrindinės gatvės nugrįstas keliukas, nors tos žemės savininkė Pumputienė iki šiol negali atgauti savo nuosavybės.
Ne mažiau prašmatnų rūmą šalia pat iš savo „kuklios“ algelės spėjo susiręsti ir p.Sližausko pavaduotojas K.Urbonavičius.
Baudėjiško vėzdo „skonis“
Galima susidaryti įspūdį, kad R.Sližauskas yra kritikos nepakenčiantis vyriausiasis aplinkoaugininkas. Jo baudėjišką vėzdą pajutęs ilgametis Širvintų krašto verslininkas ir kultūrinių renginių aistringas organizatorius Arvydas Jankauskas prieš metus buvo priverstas užbaigti prasmingą veiklą.
Pilietiškai mąstantys tautiečiai ne be pagrindo kalba, kad šioje valstybės institucijoje reikalingos esminės permainos ir kardinali kadrų kaita, priešingu atveju nepajudinsime iš vietos to sustabarėjusio biurokratijos vežimo.
Taigi, galima susidaryti prielaidą, kad valdžioje ir toliau likę sližauskai ir juos uoliai patronuojantys masilevičiai, su savo nenuilstančiu Aplinkos ministerijos „pilkuoju kardinolu“, nevaržomai savivaliaus ir trupins mūsų valstybės pamatus.
Rapolas Skipaitis
