XX a. devintame dešimtmetyje prasidėjęs globalizavimas nukreipė žmonijos vystymąsi ten, kur ji vieną kartą savo civilizacijos apyaušryje jau buvo: į pasaulį be sienų (valstybių juk nebuvo) ir be tautų (klanai, giminės ir pan.).
Lietuvoje aktyvesnių diskusijų globalizmo, kosmopolitizmo ar multikultūriškumo temomis aiškiai nepakanka. O jeigu jos ir buvo, tai tik siauroms tikslinėms grupėms, o viešoje erdvėje – tyla. Ir tai mums, gyvenantiems tik šia diena ir dar užsikrėtusiems emigracijos virusu, nėra gerai.
Kosmopolitizmas – tai idėja, kad žmonija priklauso vienai moralinei bendrijai, kad globalizuotas pasaulis yra toks, kuriame nėra „kitų“ – „svetimų“. Jis iškelia ekonomiką kaip pagrindinę tarptautinių santykių varomąją jėgą. Tai erdvė, kurią sudaro daug kultūrinių kitoniškumų. Šia prasme globalistų siekis yra ne skirtingų kultūrų išsaugojimas, o jų skirtumų sunaikinimas, naujos – pasaulio kultūros ir pasaulio žmogaus – sukūrimas. Kosmopolitizmas turės pagimdyti pasaulio žmogų, pasaulio pilietį. Multikultūralizmo aplinkoje dominuojančios nacionalinės kultūros nelieka, ji atsistoja į vieną gretą su pačių įvairiausių mažumų (ir ne tik tautinių, bet ir, pavyzdžiui, seksualinių, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų) kultūromis. Tikrai smalsu, į ką pavirs tokios mūsų civilizacijos vertybės kaip tradicinė šeima, švietimas, dvasinis asmenybės tobulėjimas, tauta ir valstybė ar, pavyzdžiui, Olimpinės žaidynės? (Manau, jeigu jau lemta Lietuvai išnykti iš pasaulio žemėlapio, tai geriausia, jeigu tai įvyktų vienu metu ir kartu su didžiosiomis ES tautomis ir valstybėmis.) Juk elementarus bet kurios tautos savisaugos instinktas ir pati jų atsiradimo ir egzistavimo logika reikalauja išlikimo ir tąsos.
Reikia suvokti, kad ši ateities vizija minta ir šiems procesams gyvybingumą užtikrina kaip tik žmonių migracija: kuo greičiau vyks tautų maišymosi procesas, tuo greičiau ši ateitis ir ateis. O Lietuva, kaip žinoma, yra viena iš aktyviausių migracijos proceso dalyvių pasaulyje, ant globalizavimo aukuro dedanti (kyla klausimas – sąmoningai ar ne?) šešis ar net septynis kartus didesnes aukas negu kitos šalys.
Sutinku, teorinė pasaulio ateities vizija gali svaiginti. Tačiau kyla natūralus klausimas: ar visų pasaulio valstybių tautos, jų demokratiškai rinkti vadovai sutiks, kad atvykę iš kitų šalių ir skirtingų kultūrų ateiviai pas juos imtų šeimininkauti?
Pasaulinė kaita jau prasidėjo. Vieni stoja būsimos naujos globaliojo pasaulio tvarkos pusėn, kiti vykstantį procesą vertina atsargiau ir skeptiškiau, nes yra šventai įsitikinę, kad prieš sunaikinant valstybę, ją iš pradžių reikia dar sukurti. Taigi jau prasidėjo savotiškas informacinis „pasaulinis pilietinis karas“, kurio bruožus bene geriausiai atspindi mūsų „nepriklausomos“ žiniasklaidos pozicija. Nepastebimai, it burtų lazdele mostelėjus, tautos ir valstybės ateitimi susirūpinę piliečiai joje staiga tapo nacionalistais, neonaciais ar kitokiais neigiamą istorinį atspalvį turinčiais žmonėmis.
O štai globalizmo šalininkus, pagalbininkus ir net padlaižius žiniasklaida globoja, paslaugiai suteikdama jiems ir eterio laiko, ir spaudos lankų. Viešojoje erdvėje užsienio finansuojami globalizmo pasekėjai Lietuvoje „narsiai“ kaunasi, kad vienalytės santuokos taptų tikrąja lietuvių tautos vertybe, o po to ir tradicija… Jau nebestebina, kad valstybinių švenčių išvakarėse globalistų atstovai drįsta atvykti į kitą šalį ir isteriškai pamokyti vietinius „aborigenus“, kaip jiems dera švęsti šią dieną. Arba visiškai šviežias pavyzdys – tautinam jaunimui savivaldybė, o vėliau ir teismas uždraudžia švęsti valstybės Nepriklausomybės dieną sostinės širdyje, taip pastatydami jaunimą į vieną gretą su netradicinės seksualinės orientacijos mažumų atstovais. Kuo mažiau valstybės, tuo mažiau piliečių?
Kaip ten bebūtų, ši kova tik prasideda, nežiūrint, kad kol kas visi skirtingų įsitikinimų ir požiūrių atstovai turi ir tautybę, ir pilietybę, nors vieni šiuos institutus laiko dabartinės civilizacijos vertybėmis, o kiti su šiomis „atgyvenomis“ negailestingai kovoja… Tai kurie gi iš jų nuoseklūs? Gal tiksliau būtų tokį procesą vadinti ne multikultūriškumu, o tradicinių ir netradicinių kultūrų sankirta?
„Jei mes tęsime tokią politiką, tai po 40 metų mes išmirsime ir demografine, ir intelektualine prasme. Masinė imigracija iš Afrikos, Artimųjų Rytų ar Pietryčių Azijos su tolima mums kultūra nieko neišspręs, o kaip tik sukurs naujas problemas. … Svarbiausios šalies problemos bus – mažėjanti demografija bei dvasinį tautos potencialą gniuždanti imigracija, didėjantis tautų katilas, subujojęs neraštingumas, apačių liumpenizacija. … Tai kelia grėsmę ne tik šalies sėkmingam vystymuisi, bet ir … tautos išlikimui“...
Šios mintys ne mano ir ne kokio nors radikalo iš Vakarų Europos. Jų autorius – žinomas ir gerbiamas žmogus Vokietijoje Tilas Sarracinas – politikas, socialdemokratas, Vokietijos federalinio banko direktorių tarybos narys, parašęs knygą „Vokietijos susinaikinimas“. Jis išgyveno stiprų valdžios puolimą, tačiau pelnė visuomenės pripažinimą. Be šitos knygos Vokietijos kanclerė Angela Merkel nebūtų ištarusi savo garsiosios frazės: „multikultūralizmo politika žlugo“.
Juk neatsitiktinai Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir, galiausiai, Vokietijos vadovai beveik tuo pačiu metu išreiškė mintį dėl vykdytos multikultūriškumo politikos pasekmių jų šalyse. Tokia politikų pozicija patvirtina, kad imigrantus priimanti kultūra nestos į vieną gretą su atvykusiomis. Aiškiai pareiškiama: gali būti kitoks, bet valstybę, į kurią atvykai ir tautą, kurioje gyvensi, privalai gerbti. Tai reiškia, kad vietinė kultūra ir toliau liks dominuojanti. Senoji Europa pradėjo praktinę multikultūriškumo korekciją?
ES šalys, o ypač senosios, tikrai turi rimtų problemų: visuomenės senėja, trūksta darbo jėgos, kyla demografinių problemų. Tai bandoma spręsti pasitelkiant imigraciją, t.y. pasinaudojant kitose šalyse parengta ir nemokama darbo jėga bei žmogiškaisiais ištekliais. Ekspertai tvirtina, kad norėdama normaliai funkcionuoti, ES artimiausiu metu turės priimti apie 30 mln. gyventojų. Tačiau senųjų ES šalių vadovų reakcija į užsieniečių integraciją rodo, kad šios valstybės ir tautos nėra pasirengusios atsisakyti savo tapatybės.
Šiame kontekste Lietuva yra įklimpusi į migracijos procesų pelkę ne viena koja kaip ES (kur dominuoja imigracija), o abiem (ir emigracija, ir imigracija). Trečią dešimtmetį įpusėjanti emigracijos banga baigia iššluoti visus Lietuvos darbo rinkos rezervus ir ateityje sukels nematytą sausrą. Neišnaudojusi ir tuščiai praradusi tiek žmogiškuosius resursus, tiek investicijas į juos, Lietuva kaip ir senosios ES šalys, privalės naudotis atsivežtine darbo jėga, tik dar didesnėmis proporcijomis.
Klausimas, ar globalizacijos procese gali išlikti mažos tautos bei valstybė, yra visiškai vietoje ir laiku. Į taip pat formuluojamą esto žurnalisto klausimą Tilas Sarracinas atsako: „Vykstančiam globalizavimui šalies dydis yra nesvarbus. Ir tokių šalių įnašas į pasaulio ekonomiką – taip pat nesvarbus. Svarbu, kad tokios šalys turėtų išsilavinusius gyventojus, o jų vyriausybės mokėtų savo žmones motyvuoti užsibrėžtam tikslui siekti“. Jis mano, jog tokioms šalims nepaprastai svarbi yra kooperacija ir mokėjimas suvienyti tautą. Pasak T.Sarracino, rinkos šiandien gerokai didesnės už valstybes, todėl jos (vyriausybės) privalo padaryti viską, kad nacija tose rinkose būtų sėkminga. Prie šių minčių pridėkime dar didžiųjų Europos valstybių vadovų pasisakymus apie užsieniečių integraciją ir viskas pasirodys ne taip tragiškai. Tačiau turim suvokti – ir valstybės, ir tautos ateitis priklauso tik nuo savų politikų ir jų vykdomos politikos: ką išsirenkam, tą ir turim.
O Lietuvoje kol kas girdime tokius mūsų valstybės vadovų ir jų patarėjų pasisakymus: „išsikovojome teisę laisvai emigruoti iš Tėvynės“ (A.Kubilius), „…turime suprasti kitas kultūras, būti tolerantiški … , o ne koncentruotis , kaip išlaikyti lietuvybę ir savitas savybes, kurių iš tikrųjų nėra“ (M.Dargužaitė – buvusio premjero patarėja) ir t.t.
Manau, Lietuvai reikia tokio „kirpimo“ vadovų kaip T.Sarracinas. Kada tokius turėsime? Matyt, tada, kai mūsų žmonėms kils noras paklausti politikų: ar iki šiol nežabota ir valdžios skatinta emigracija, neatsakingas, su komjaunuolišku įkarščiu vykdytas įsijungimas į pasaulinius globalizavimo procesus atitinka tautos interesus?
Kai kas aikčioja: o kas atsitiktų, jeigu staiga imtų ir sugrįžtų visi arba dauguma emigravusių? Neabejoju, tuomet rinkimai į Seimą vyktų kasmet arba kas dveji, kaskart proporcingai didėjant ir partijų, ir politikų asmeninei atsakomybei. Ir tokie procesai vyktų tol, kol atsirastų politinė jėga, kuri tautai sugebėtų nubrėžti ne tik tinkamas šalies perspektyvas, bet ir užtikrinti tautos ir valstybės tęstinumą.
Sutikim: Lietuvos valstybę ir tautą siekti paversti muziejiniais arba – virtualiais eksponatais, gali tik savižudžiai.
Dainius Paukštė, migracijos klausimų ekspertas
