Socialiniame tinkle „Facebook“ didelio susidomėjimo sulaukė neįgalų vaiką auginusios moters atviras laiškas E. Kručinskienei.
„Ilgai analizavau viską, kas nutiko su Jūsų šeima, stebėjau Jūsų pasisakymus viešoje erdvėje. Lyginau Jus su kitomis mamomis, auginančiomis vaikus, pasidarė liūdna ir skaudu“, – savo atvirą laišką pradėjo Erika Palšauskaitė Švenčionienė, keturių vaikų mama.
Anot jos, ji – paprasta eilinė lietuvė, niekuo neišsiskirianti iš visų.
„Kaip ir visos šeimos, taip mūsų kartas nuo karto susiduria su sunkumais, nepatogumais, išbandymais. Prieš beveik keturiolika metų mūsų šeimoje gimė jauniausioji dukrytė, atsinešusi su savimi ypatingą dalią. Dukrytė gimė su sunkia negalia. Nepasakosiu, kaip jautėmės, kaip gyvenome tuos keturiolika metų, ką išgyvenome, taip lėmė likimas. Bet noriu parašyti Jums apie tai, kas skiria Jūsų ir mūsų šeimas“, – savo atvirame laiške E. Kručinskienei parašė E. Palšauskaitė Švenčionienė.
„Gimus neįgaliai dukrai, visas savo pajamas, turėtą turtą, paveldėtą žemę pardavėme tam, kad galėtume pagelbėti jauniausiai dukrytei. Teko išsikraustyti iš Kauno, pinigėlių būsto nuomai negalėjome leisti, jie buvo reikalingi dukros gydymui. Todėl stojome į eilę socialiniam būstui Kaune ir apsigyvenome atokiau nuo miesto – ten, kur leido mūsų tuometinės galimybės, nors labiausiai mums reikėjo tų paslaugų, kurios teikiamos Kaune – tai ir nuolatinė gydytojų priežiūra, konsultacijos, reabilitacinės paslaugos, nesibaigiantys beveik kasdieniniai vizitai – mankštos, masažai ir t.t.
Padėtis buvo sunki, bet man niekada nekilo mintis, kad turiu reikalauti sau išskirtinių privilegijų, būsto be eilės, kiemelio, nors, manau jis mums labiau reikalingesnis ir naudingesnis būtų, nei Jums. Nekilo tokia mintis, nes stovėjome eilėje, mes ir visi kiti, turintys bėdelių, panašaus likimo, ten esantys laukėme taip reikalingos valstybės pagalbos. Jos sulaukėme lygiai po 10 metų, kaip ir dauguma kitų, sąžiningų žmonių.
Pasakykit, kodėl Jūs turėjote tapti išskirtiniais, o gal tiesiog ,,naglesniais“, kaip liaudyje sakoma? Kodėl Jūs pamynėte kitas, gal būt daug sudėtingesnėse sąlygose esančias šeimas? Kodėl manote, kad tam turėjote ar turite teisę?
Dar keisčiau atrodė Jūsų noras atstovauti tautai Seime. Ką Jūs, gerbiamoji, atstovausite? Mano šeimą, kitas šeimas, kurias Jūs pamynėte savo itin akiplėšišku elgesiu? Ar mes galime, turime Jumis pasitikėti, ir iš viso – ko galime tikėtis iš Jūsų? Nežinau, ar turėsite drąsos pokalbiui su manimi, bet aš turiu ko Jūsų paklausti, žvelgdama Jums į akis“, – savo atvirame laiške parašė E. Švenčionienė.
