Lietuvos aukštųjų mokyklų profsąjungos kreipimasis į LR Prezidentę
Š.m. kovo mėnesio pabaigoje visuomenę, profsąjungas pasiekė informacija apie vadinamąjį naująjį „Socialinį modelį“. Tai yra LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakytas ir vadinamosios mokslininkų grupės parengtas įstatymų projektų paketas, kurio branduolį sudaro naujas darbo kodeksas, kiti svarbūs socialinės apsaugos įstatymų projektai. Suprantame, jog valstybės ir visuomenės gerovė priklauso nuo savalaikiai, demokratiškai ir kompetentingai priimamų įstatymų. Niekas neneigia būtinybės Lietuvoje tobulinti darbo santykių ir socialinės apsaugos teisinį reguliavimą. Darbo santykiai mūsų šalyje iš tiesų sukaustyti, atsilieka nuo gyvenimo, o socialinė apsauga dažnai yra netaikli, nemotyvuoja gyventojus dirbti, neatitinka ribotų šalies ekonominių finansinių galimybių.
Visgi pateikta informacija apie naująjį būsimą darbo kodeksą (socialinio modelio atsiradimo aplinkybes apskritai) visuomenei, profsąjungoms, pagrįstai kelia daug nerimo ir abejonių. Vaizdžiai tariant, danties skausmą užsimota išgydyti nupjaunant galvą. Savo abejones dėl naujo socialinio modelio toliau norėtume suformuluoti konkrečių kritinių argumentų pavidalu.
1. Dėl neleistino teisėkūros procedūros skubotumo
Naujo darbo kodekso svarstymas ir patvirtinimas – išskirtinės svarbos įvykis valstybėje. Tai palies kiekvieną dirbantįjį, kiekvieną darbo organizaciją, visus pramonės, ūkio ir paslaugų sektorius. Mes nemanome, kad tokį įstatymų paketą būtinai reikėtų priiminėti referendumu, tačiau tokią principinę galimybę numato LR Konstitucijos 9 straipsnis: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“.
Išdėstytų samprotavimų šviesoje kai kurių interesų grupių viešai išsakyti raginimai jau š.m. gegužę teikti socialinį modelį Seimui, nuskamba kaip pasityčiojimas iš demokratijos ir yra visuomeniškai pavojinga provokacija. Tik š.m. kovo pabaigoje socialinio modelio dokumentai buvo pradėti labai neįprastai – dalimis – viešinti, o jau gegužę raginama juos teikti įstatymų leidėjui? Trisdešimties dienų terminas būtų nepakankamas net šunų laikymo taisyklėms viešai apsvarstyti…
Išskirtinės reikšmės, didelės apimties ir sudėtingumo įstatymų projektų paketo viešam svarstymui privalo būti suteikti pakankami laiko rėmai, tenkinantys tiek protingumo, tiek ir pagarbos demokratinei teisėkūrai kriterijus. Pilnaverčiams viešiems debatams, demokratinei idėjų kovai, galimų alternatyvų išdiskutavimui reikia laiko. Demokratinėje visuomenėje labai svarbu, kad piliečiai, ūkio subjektai neabejotų naujų įstatymų teisingumu bei nauda, juos gerbtų. Neleistinas, nesveikas skubotumas čia reiškia demokratijos principų ir piliečių paniekinimą, didėja rizika padaryti grubias teisėkūros klaidas, pakenkti visuomenei, valstybei.
LR Teisėkūros pagrindų įstatymo (2012) 7 str. įpareigoja įstatymo iniciatorius atlikti konsultavimąsi su visuomene: „Konsultavimosi su visuomene tikslas – užtikrinti teisėkūros atvirumą, skaidrumą, sužinoti visuomenės nuomonę apie teisinio reguliavimo problemas ir jų sprendimo būdus, sudaryti visuomenei galimybę daryti įtaką teisės akto projekto turiniui, geriau įvertinti numatomo teisinio reguliavimo teigiamas ir neigiamas pasekmes, jo įgyvendinimo sąnaudas, teikti pasiūlymus… Su visuomene turi būti konsultuojamasi laiku ir dėl esminių klausimų (konsultavimosi efektyvumas), taip pat tiek, kiek yra būtina (konsultavimosi proporcingumas).“
Mūsų nuomone, minimalus laikotarpis, skirtas naujo Socialinio modelio viešam svarstymui turėtų būti ne mažiau 12-18 mėnesių. Mūsų nuomone, per tą laiką LR Seime turėtų įvykti bent 3-4 atviros konferencijos, apskritieji stalai, kurie apibendrintų skirtingus socialinio modelio svarstymo etapus, fiksuotų pasiektą interesų grupių konsensusą.
2. Dėl teisėkūros skaidrumo stokos ir šešėlinio lobizmo apraiškų
Atvirumas ir skaidrumas – esminiai demokratinės teisėkūros principai. LR teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str. numato, kad „teisėkūra turi būti vieša, su bendraisiais interesais susiję teisėkūros sprendimai negali būti priimami visuomenei nežinant ir neturint galimybių dalyvauti, valstybės politikos tikslai, teisinio reguliavimo poreikis ir teisėkūroje dalyvaujantys subjektai turi būti žinomi, visuomenei ir interesų grupėms sudarytos sąlygos teikti pasiūlymus dėl teisinio reguliavimo visose teisėkūros stadijose, taip pat turi būti žinomi teisės aktų projektų rengimą inicijavę, teisės aktų projektus parengę, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą atlikę subjektai…“
Tuo atveju, kai įstatymą inicijuoja lobistas, Teisėkūros pagrindų įstatymo 5 straipsnio 3 skirsnis vienareikšmiškai įpareigoja apie lobistą, nesvarbu – juridinį ar fizinį asmenį, paviešinti išsamią informaciją.
Turint galvoje naujojo Socialinio modelio svarbą, visuomenė per mažai žino apie atitinkamos iniciatyvos (modelio) rengėjus. Vartojama keista pusiau anoniminė „mokslininkų grupės“ sąvoka. Visuomenei iki šiol žinoma tik mokslininkų grupės vadovo T. Davulio tapatybė. Berods, dar vienas-kitas modelio bendraautorius netiesiogiai savo tapatybę atskleidė dalyvaudamas televizijos laidoje ar duodamas interviu žiniasklaidai. Kodėl nuo visuomenės slepiama modelio rengėjų ir ekspertų personalinė sudėtis?
Kaip visuomenei jau paaiškėjo, neadekvatus, keliantis rimtų abejonių buvo ir įstatymų paketo, pavadinto socialiniu modeliu, parengimo finansavimas. Apie jį visuomenė kažkodėl taipogi sužinojo ne tiek iš viešai prieinamos informacijos, o iš principingo ir kritiško LR Prezidentės D. Grybauskaitės viešo pasisakymo.
Svarbiausioji naujai siūlomo darbo kodekso idėja – kraštutinai supaprastintas darbuotojo atleidimas, darbdavio įsipareigojimų atleidžiamam darbuotojui radikalus mažinimas ir tų įsipareigojimų permetimas ir taip perkrautai valstybinei socialinės pagalbos sistemai. Darbuotojas nustojamas traktuoti kaip pridėtinės vertės kūrimo proceso socialinis dalininkas, kuomet vienodai svarbūs yra ir investicijos, ir darbo jėga. Dešimtmečius lojalaus buvusio darbuotojo įnašas į konkretaus verslo ir jo sėkmės plėtrą anuliuojamas, redukuojamas į vieno mėnesio dydžio išmoką. Svarbiausioji naujo kodekso idėja nesunkiai leidžia atpažinti grynai lobistinę stumiamo įstatymų paketo kilmę ir jo labai aiškią ideologinę-politinę platformą – neoliberalizmą. Toks kodeksas ir toks socialinis modelis yra naudingas visų pirma darbdaviams, investitoriams. Darbuotojo ir valstybės interesai pastumiami į šalį. Šitoji be galo ryški asimetrija į investitorių interesų gynimo pusę persveria ir nubraukia tai, kas socialiniame modelyje yra (arba galėtų būti) pozityvaus.
Viena iš svarbiausių modernios demokratinės valstybės funkcijų yra santykių tarp darbo ir kapitalo, tarp darbdavio ir darbuotojų arbitražas. Ši modernios ir demokratinės valstybės funkcija, kaip rodo istorinė patirtis, yra esminis instrumentas užkardyti klasinius konfliktus, palaikyti visuomenėje socialinę taiką. Tokia politika ir atitinkamas egzistencinis siekis yra būdingi bet kuriai moderniai valstybei, tačiau minėta misija ir funkcija ypač giliai išplėtota ES, kurios branduolį sudaro gerovės valstybės. Naujas neoliberalistinis darbo kodeksas pastumia mūsų valstybę iš nešališko arbitro pozicijų ir primeta jai velnio advokato (advokatus diaboli), ciniškai tarnaujančio vien investitorių interesams, vaidmenį. Tuo kėsinamasi bent į kelis LR Konstitucijos straipsnius, kuriuose pabrėžiama, jog „Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika“ (1 str.), jog „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei „(46 str.).
Šiandien darosi aišku, kodėl pati Socialinės apsaugos ir darbo ministerija diplomatiškai nepanoro būti vieninteliu įstatymo paketo iniciatoriumi, kaip tatai Lietuvoje įprasta, ir kodėl jai prireikė dengtis laisvai pasamdytos „mokslininkų grupės“ ir mokslo autoritetu. Lobistinė socialinio modelio kilmė, akivaizdus jo ideologinis doktriniškumas, tarnavimas siaurai interesų grupei ganėtinai iššaukiančiai susipriešina tiek su europinės valstybės funkcijomis, tiek su minėtos ministerijos misija. Pastaroji taikliai atspindėta jos pavadinime – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kas kita, jei bet kada galima pasiteisinti: „modelį parengė mokslininkai, jis išplaukia iš naujausių mokslo tyrimų ir mokslinės tiesos. Mokslas – pažangos variklis, privalome tvarkytis pagal mokslo rekomendacijas. Kas prieš mokslą, tas prieš pažangą ir visų gerovę“.
Patys būdami Lietuvos aukštųjų mokyklų profsąjungos nariais ir mokslininkais, norime priminti akivaizdžią tiesą – tikras mokslas ir tikri mokslininkai niekada netarnauja jokioms ideologinėms ar partinės politikos doktrinoms. Lietuvos mokslininkai kaip demokratinės visuomenės piliečiai individualiai išpažįsta pačias įvairiausias ideologines vertybines doktrinas, yra skirtingų partijų rinkėjai. Lietuvos mokslas ir mokslininkai nėra ir neprivalo būti konkrečios ideologinės doktrinos – neoliberalizmo – tarnai.
Naujo socialinio modelio neskaidrios parengimo aplinkybės yra žyminis viešosios politikos įvykis, kuris liudija bandymus demokratinėje Lietuvos teisėkūroje taikyti juodąsias technologijas.
Įstatymų paketas akivaizdžiai lobistinis, tačiau joks lobistas oficialiai neužsiregistravęs, šakinė ministerija iš dalies nusišalinusi, tačiau atsiranda pusiau slapta mokslininkų grupė, kuriai už abejotino modelio parengimo paslaugą atsilyginama nerealaus, Lietuvos masteliais vertinant, dydžio honorarais …
Akivaizdi socialinio modelio parengimo skaidrumo stoka, taip pat kai kurių interesų grupių vieši raginimai paskubomis prastūminėti įstatymų paketą kelia įtampą visuomenėje, skatina nepasitikėjimą valdžia, nusivylimą demokratine teisėkūra, kursto sąmokslo teorijas.
3. Dėl socialinio modelio, kaip teisės akto, koncepcijos ydingumo ir kolizijos su teisine sistema
Joks teisės aktas negali sueiti į koliziją su esama teisės sistema ir kitais teisės aktais. Pasak LR Teisėkūros pagrindų įstatymo bet kuri nauja teisinio reguliavimo iniciatyva turi pasitarnauti tam, kad sukurti „vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą“… „Teisės normos turi derėti tarpusavyje“. Juolab joks naujas teisės aktas negali kirstis su Konstitucija. LR teisėkūros pagrindų įstatymas imperatyviai įpareigoja parengti kiekvieno naujai rengiamo teisės akto koncepciją. Privalo būti detaliai įvertintos „galimos teigiamos ir neigiamos numatomo teisinio reguliavimo pasekmės“. Tuo tikslu „privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Šio vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms“.
Norėtume išreikšti viltį, kad visuomenė, profsąjungos, nepriklausomi ekspertai turės galimybę visapusiškai įvertinti socialinio modelio privalumus ir trūkumus. Tenka apgailestauti, kad įstatymo rengėjai labai atsainiai pasižiūrėjo į įpareigojimą atlikti teisinio reguliavimo poveikio vertinimą. Kai kurios socialiniame modelyje įtvirtintos teisės normos akivaizdžiai prieštarauja LR Konstitucijai, kėsinasi griauti kitas mūsų valstybės teisinės sistemos ir valstybinės sąrangos dalis.
Naujame darbo kodekse bandoma apriboti profesinių sąjungų funkcijas, pvz. galimybes patekti profsąjungų nariams ir vadovams į vadinamąsias darbo tarybas ir kt. Keistam naujadarui – darbo taryboms – bandoma perduoti kai kurias tipines profsąjungų funkcijas, tuo pat metu pačių profsąjungų funkcijas iš dalies apribojant. LR Konstitucijos 50 str. teigia: „Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises.” Apie kokias nors darbo tarybas LR Konstitucijoje nekalbama.
Kas davė teisę darbo kodekso rengėjams riboti tradiciškai susiformavusias ir istoriškai išbandytas profesinių sąjungų funkcijas, beje, įtvirtintas LR Konstitucijoje? Kaip toks išpuolis atestuoja kodekso rengėjų komandos teisinę ir politinę kompetenciją, pilietinę moralę? Galima tik spėti, jog toks išpuolis yra paremtas egoizmu persmelkta primityvia lobistine motyvacija bei neoliberalistinės ideologijos fetišizmu, kuomet profsąjungos traktuojamos, kaip ekonomikos stabdys ir verslo pančiai. Klaidingai manoma, kad visuomenės gerovę pirmyn stumia tik ir tik investicijos bei darbo vietų kūrimas. Ignoruojama triviali tiesa, kad profesinės sąjungos, nuosekliai kovodamos už didesnius dirbančiųjų atlyginimus, siekdamos didesnio gėrybių perskirstymo gerokai išplečia masių perkamąją galią, atveria joms vartojimo galimybes ir tokiu būdu esmingai prisideda prie ekonomikos skatinimo, visuotinės gerovės, socialinio teisingumo, visuomeninės taikos. Stiprios, įtakingos Vokietijos, Prancūzijos profsąjungos niekaip netrukdo plėtotis konkurencingoms minėtų šalių ekonomikoms, priešingai, jos tas ekonomikas tik stiprina. Profesinių sąjungų veikla modernioje valstybėje tiek svarbi, kad bandymas riboti ar trukdyti profsąjungos ar netgi pavienio jos nario veiklą yra persekiojamas baudžiamosios teisės priemonėmis. Atitinkama baudžiamosios teisės norma ir sankcija už jos pažeidimą, remiantis demokratinių kraštų pavyzdžiu, figūruoja ir LR baudžiamajame kodekse (žr. 177 str.). Kam ir kodėl Lietuvoje prireikė trypti tiek Konstitucijos, tiek baudžiamosios teisės normas, kuriomis siekiama apsaugoti profsąjungas, kam prireikė stabdyti vidaus vartojimą ir ekonomikos augimą? Kam ir kodėl kyla pagunda destabilizuoti socialinę taiką?
Matyt naiviai tikimasi sukurti itin patrauklią verslo aikštelę užsienio investitoriams, ignoruojant galimo socialinio teisingumo pažeidimų ir galimo socialinio konflikto riziką. Kuo tada kai kurie lobistai, stumiantys antikonstitucinį darbo kodeksą, skiriasi nuo Afrikos karaliukų, kurie prieš gerus du šimtus metų viliojo anuometinius investitorius gilyn į žemyną, rūpinosi kuo daugiau savo gentainių baltiesiems vergų pirkliams parduoti?
Naujasis kodeksas suteikia darbdaviui bemaž neribotas teises. Remdamasis momentiniais ekonominiais interesais, galima pasiūlyti darbuotojui sumažinti atlyginimą, o nesutikus, nedelsiant teisėtai jį atleisti. Visai neapmąstytas platesnis teisinio reguliavimo poveikis, pvz., kaip visa tai veiks biudžetiniame sektoriuje, valstybės tarnyboje, švietime, aukštajame moksle? Ten egzistuoja sąlyginai ilgalaikės darbo vietos ir karjeros, pareigybių hierarchija, kvalifikacinės kategorijos ir skirtingi jų apmokėjimo tarifai. Atitinkamos hierarchinės ir tarifų pakopos viešajame sektoriuje tradiciškai egzistuoja visose moderniose valstybėse. Tai yra galingas ir išbandytas motyvavimo karjerai instrumentas, skatinantis biudžetininką, valdininką tobulėti, kaupti asmeninę ir organizacinę kompetenciją, būti lojaliam, ištikimai tarnauti valstybei, įstatymui, konkrečiam sektoriui, organizacijai, paslaugos vartotojui, piliečiui. Ypatinga patirtimi ir pasiekimais šioje srityje tradiciškai pasižymi Vokietija. Valstybės tarnyba šioje federalinėje šalyje yra viena efektyviausių Pasaulyje. Naujame kodekse visai nenumatyta jokia teisinė subordinacija su didžiuliais biudžetiniais sektoriais ir juos reglamentuojančiais įstatymais, pvz., Valstybės tarnybos, Mokslo ir studijų, Švietimo, Profsąjungų ir kitais įstatymais.
Jei darbo kodeksas susikerta su kitais įstatymais, paprastai, viršenybę įgyja būtent darbo kodeksas, juolab, kai kalbama apie darbo santykius. Atsiranda rizika, kad aukštesnių kategorijų darbuotojai dėl visagalių ekonominių motyvų taps per brangūs. Taigi, natūraliai kils pagunda juos masiškai stumti iš darbo vietų, apkarpyti atlyginimus, bus masiškai daromos kliūtys įgyti aukštesnę kvalifikacinę kategoriją. Kam reikalingas profesorius, jei bakalaurui, kurio „galvai“ ateina finansavimo krepšelis, gali dėstyti jaunas mokslų daktaras? Kam reikalingas mokytojas ekspertas, jei vietoje jo gali darbuotis dvigubai mažiau apmokamas pradedantis mokytojas? Kam reikalingas 14-tą kategoriją turintis valstybės tarnautojas, jei atitinkamoms funkcijoms lyg ir užtektų turinčio 11 kategoriją?
Lietuvoje politinio pasitikėjimo ir karjeros tarnautojų statusai bent jau formaliai lyg ir atskirti, tačiau reorganizacijų ir atleidimų skandalai ir skandalėliai masiškai vyksta po kiekvienų rinkimų. Nesunku prognozuoti, kokia piktnaudžiavimų ir brutalaus protekcionizmo kavalkada prasidės, kuomet po eilinių rinkimų į ministerijų ir savivaldybių administracijas įžengs (ir faktiškai taps darbdaviu) kokia nors nelabai brandi ir atsakinga politinė jėga…
Naujas darbo kodeksas buvo kuriamas labai reduktyviai, rengėjams galvojant iš esmės vien tik apie investicijas ir verslą. Toks, matyt, ir buvo šešėlinių lobistų užsakymas. Logika čia rūsti ir paprasta: pasitvarkykime greitai verslo interesų lauką, o visa kita tegul prasmenga, juk valstybė vėliau kaip nors išsikuops… Nesunku prognozuoti, kokia įtampa, destrukcija, gilus skirtingų generacijų ir statusų konfliktas masiškai nubanguos per visą viešąjį sektorių… Destrukcijos ir žalos visuomenei bei organizacijoms mastas galėtų būti palyginamas nebent su 1940 m. Lietuvos aneksija ir V. Dekanozovo paskubomis pravestais socialistiniais pertvarkymais…
4. Dėl neramumų rizikos šalies viduje, esant didelei geopolitinei įtampai
Socialinio modelio rengimo procesui pristigo skaidrumo. Itin svarbių įstatymų paketą bandoma prastumti neleistinai skubant. Interesų atstovavimo požiūriu įstatymų paketas labai išbalansuotas, pasireiškia šešėlinio, vadinasi, nusikalstamo lobizmo požymiai. Maža to, yra požymių, kad galimai kėsinamasi pažeisti LR Konstituciją, kad pažeidžiami LR teisėkūros pagrindų ir kiti įstatymai, demokratijos normos. Anksčiau ar vėliau plačioji visuomenė, dirbantieji susivoks, kokia yra diegiamo socialinio modelio esmė, kokias pasekmes jis iššauks, kaip neskaidriai jis atsirado.
Akivaizdu, jog kuriamos prielaidos socialiniam konfliktui, atsiranda reali rizika socialiniams neramumams kilti. Įtemptos geopolitinės padėties sąlygomis bet koks socialinio konflikto paaštrėjimas, bet kokios piliečių nepasitenkinimo Lietuvos valdžia apraiškos – netgi teisėtas socialinis protestas – piketai, mitingai, streikai, nekalbant jau apie kriminalizuotas riaušes, taps dovana priešo propagandai. Ja tikrai bus pasinaudota, plačiai paskleidžiant paprastą, bet propagandiškai efektyvią žinutę: „lietuviai taip veržėsi į ES, į NATO, o ką gavo? Žiūrėkite, dabar maištauja…?“
Verta dėmesio esminė aplinkybė: neskaidrų socialinio modelio atsiradimą „globoja“ konkreti ministerija, konkretūs valdininkai. Akivaizdžiai pažeisti demokratinės teisėkūros principai, atsiranda pagrindas įtarti, jog kai kurie aukštas pareigas užimantys valstybės tarnautojai dengia neteisėtą šešėlinį lobizmą, paskubomis išleido į viešą svarstymą teisinį pusfabrikatį, kuriame galima įžvelgti kėsinimosi į LR Konstituciją bei daugelį kitų mūsų valstybės įstatymų požymius. Visa tai į viešosios politikos darbotvarkę kuo aštriausiai iškelia konkrečių aukštųjų valdininkų atsakomybės klausimą.
Norime atkreipti Lietuvos Respublikos Prezidentės ir kitų mūsų šalies vadovų dėmesį į keletą esminių aplinkybių. Visą kylančią riziką ir žalą visuomenei dar galima minimizuoti ar net visiškai užkardyti, tiesiog užtenka sugrąžinti socialinio modelio rengimą į LR Konstitucijos ir demokratinės teisėkūros erdvę. Kėsinimasis į LR Konstitucinę santvarką, teisinę sąrangą, ketinimai pažeisti konkrečius įstatymus yra anaiptol ne politinė ar teisės normų aiškinimo klaida, bet galimai sunkus nusikaltimas. Visai nesvarbu kokie yra to nusikaltimo motyvai ir vykdymo mechanizmai (pvz., nekompetentinga, destruktyvi teisėkūra, kraštutinai egoistiškas lobizmas ir pan.).
Prašome pasinaudoti savo teisėtomis galiomis ir užtikrinti, kad būtų laikomasi LR Konstitucijos, LR Teisėkūros pagrindų įstatymo, pamatinių demokratijos normų. Prašome sugrąžinti socialinio modelio rengimą į teisinės ir politinės kompetencijos rėmus, prašome užtikrinti teisėkūros skaidrumą.
Parengė prof.habil.dr. Gediminas Merkys
