Dėl 2011 m. rugpjūčio 13 d. apžvalgos „Lietuvos ryto“ savaitė
Sandrauga Kitokia Lietuva klausia: kokių tikslų siekiama su tokia apžvalga? Pamėginkime išsiaiškinti.
Apžvalga baigiasi apžvalgininko klausimu: „Vis daugiau žmonių mūsų šalyje patinka gyventi kreivų veidrodžių karalystėje“?
Perskaičius šią antraštę, atrodytų, kad „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas straipsnyje palies klausimus apie tai, kad žmonėms sąmoningai brukama iškreipta informacija ir žmonės pratinami gyventi kreivų veidrodžių karalystėje, su kuo gerb. „Lietuvos rytas“ nesiruošia susitaikyti.
Perskaičius šią savaitės apžvalgą, pasijauti tikrosios kreivų veidrodžių karalystės gyventojas.
Todėl su apgailestavimu pareiškiame, kad vis daugiau žmonių mūsų šalyje, jų neatsiklausus. prievarta yra verčiami gyventi kreivų veidrodžių karalystėje. Taip pat su apgailestavimu tenka pareikšti, kad pastarojo meto „Lietuvos ryto“ apžvalgos skrupulingai vykdo tokį užsakymą, nes jos yra daromos žiūrint į kreivus, be to, pasenusius ir laiko sugadintus veidrodžius, jei taip galima išsireikšti. Netenka abejoti, kad „Lietuvos rytas“ tai daro sąmoningai. Štai konkretus pavyzdys iš apžvalgos:
„LTOK prezidentas atsisakė patarnauti Rusijai. Lietuvos išdavikė olimpiadoje nedalyvaus. Keistuolis tas A.Poviliūnas, kai pagalvoji. Kiti pasakytų – senamadiškas. Nepataikantis į taktą su dabartine S.Daukanto aikštės valdove. Nuolankiai patarnauti Rusijai ir Baltarusijai Lietuvoje jau tapo gero politinio tono ženklu“.
Leiskite paklausti, į kokį veidrodį reikia žiūrėti, kad sportininkę, išvažiavusią sportuoti į Rusiją, vadinti Lietuvos išdavike? Ir nematyti, kad masė sportininkų ir trenerių metų metais sportuoja ir dirba toje pačioje Rusijoje. Gal jie turi „Lietuvos ryto“ ar LTOK prezidento licencijas?
O nuolankiai patarnauti į taktą klanams Lietuvoje, prisidengus Rusija ir Baltarusija, gal pasakysite, kad tapo blogo politinio tono ženklu? Lyg tai ir ne?
O kaip pavadinti pagal jus, gerb. apžvalgininke, tuos tautiečius, kurie masiškai palieka Tėvynę? Turbūt sutiksite, kad tai žmonės, kurie bent jau šiuo metu nenori gyventi Lietuvoje. Kodėl? Atsakymą randame jūsų apžvalgoje.
Štai jūsų įžvalga:
„Apskritai kas ta Lietuvos valstybė? Kam ji rūpi, jei valdžia prieš kelerius metus oficialiai pakilo į kovą su valstybininkais, neleidusiais Maskvai ir Minskui tvarkytis Vilniaus valdžios koridoriuose kaip savo kieme“.
Tenka pripažinti, kad ši jūsų įžvalga yra labai daug ką pasakanti. Visų pirma jūs tik patvirtinote, kad iki pastarojo laiko Lietuvos valdžios koridoriuose netrukdomi, kaip savo kieme, tvarkėsi valstybininkai. Maskva ir Minskas čia tik širma, dėl ilgo ir intensyvaus naudojimo nutrinta ir nuskalbta, arba pritaikius Jūsų naudojamą terminą – propagandinė klišė.
Keli žodžiai apie tai, kas tie taip gailiai apverkiami valstybininkai ir iš kur jie atsirado? Mūsų nuomone, tai vyko sekančiai. Savo laiku, kai tam tikros krypties vėjai intensyviai pūtė ir į „Lietuvos ryto“ bures, palankia situacija buvo sėkmingai pasinaudota, tuomet ir buvo sukurta galinga ir įtakinga žiniasklaidos grupė, vėliau save sutapatinusi jau kaip valstybės žiniasklaidos valdove.
Palankia situacija pasinaudojo ne tik „Lietuvos rytas“, todėl atsirado ir daugiau galingų ir įtakingų verslo grupių, žmonėse vadinamų klanais. Jų įtaka valstybės valdymui nuolat didėjo, matomai taip ir atsirado naujadaras „valstybininkai“.
Einant laikui, savo aplinkoje valstybininkai, dėl turimos išskirtinės padėties, susitapatino su valdovais. Reikia pasakyti, kad jie tam turėjo pakankamai pagrindo, puikia iliustracija čia galėtų būti jų konkretūs veiksmai, o būtent plačiai išviešintas vieno ministro pirmininko paskyrimas.
Tokius valstybininkų veiksmus pavadinti rūpinimusi Lietuvos valstybe – tai jau ne kitaip, kaip iš cinizmo sampratos. Šiuo požiūriu geriau kaip jūs nepaklausi: „Apskritai kas ta Lietuvos valstybė“?
Tik tarp kitko – „Daukanto aikštės valdovė“ – tai jų kalbos stilius.
Keli žodžiai apie nepataikymą į taktą. Faktiškai tuos du dešimtmečius Lietuva buvo vedama jai primestu valstybininkų ritmu, kurie visi beveik visada ėjo į taktą, nes buvo dirbama savo kišenei, kaip tai ir pareikšta apžvalgoje.
Dėsninga, bet taip vedama Lietuva, tarytum nuožulniąja plokštuma žemyn, su vienokiu ar kitokiu pagreičiu ir atėjo ten, kur ji yra šiandien.
Tai akivaizdžiai patvirtina sekanti jūsų įžvalga: „Lietuvos viršūnėje dabar tie, kurie dirba ne savo valstybei, o tik savo kišenei, bet drauge yra iki kojų bučiavimo lojalūs valstybės vadovei arba bent konservatoriams“.
Iš dalies sutinkame su šia jūsų įžvalga, tik norime ją truputį papildyti . Iš sekančios pastraipos, jums leidus, paimsime tik vieną jūsų žodį, o būtent –kinkadrebys ir jį , pasinaudodami jūsų kalbos maniera, pakeisime žodžiu kišendrebys. Mūsų nuomone, jūsų įžvalga būtų dar išsamesnė, jei ji būtų sekančio turinio: „Lietuvos viršūnėje buvo ir dabar yra tie, kurie dirba ne savo valstybei, o tik savo kišenei – kišendrebiai. Iki pastarojo laiko jie drauge buvo iki kojų bučiavimo lojalūs valstybės vadovams arba bent esančioms valdžioje partijoms“.
Kaip sakoma, dirbo taktas į taktą. Na, o nepataikyta į Jūsų taktą buvo prieš du metus, t.y. 2009 metais. Tai buvo jums, gerbiamieji, skausmingas įvykis.
To nuslėpti net nebandote ir tai akivaizdu iš to ką parašėte: „Kai dauguma tautos lyderiu išsirenka žmogų iš laisvei priešingos barikadų pusės, lieka tik nudelbus akis klausytis sprangių propagandinių klišių apie tai, kaip tada „mes visi kovojome”.
Štai čia, gerbiamieji, ir buvo tas nepataikymas į taktą. Bet kas, išrinktas iš to kandidatų sąrašo, būtų vienaip ar kitaip tikrai pataikęs į Jūsų taktą, tik ne tas, kas buvo išrinktas. Matomai dėl šios priežasties jūs ir panaudojote propagandinę klišę, “laisvei priešinga barikadų pusė“.
Mes savo ruožtu pareiškiame, kad tokiai laisvei, kurios pagalba siekiama paversti korupciją Lietuvoje gyvenimo būdu, krautis turtus tautos ir valstybės sąskaita, skurdinti Lietuvą ir jos gyventojus, be abejo, yra didžiulė priešinga pusė. Bėda tai, kad ši didžioji tautos dalis kol kas yra priversta, Jūsų žodžiais, nudelbus akis diena iš dienos klausytis sprangių propagandinių klišių. Iš dalies dėl tokios nuožmios, rafinuotos propagandos, žmonės prarado norą pastovėti už save, bandyti pakeisti esamą padėtį. Pasirenkamas paprasčiausias modelis arba kantriai tylima, arba šalis paliekama.
Pabaigai dar visas jūsų propagandinių klišių rinkinys: „Greit minėsime dvidešimtąsias metines po pučo. Kodėl Lietuva taip greit grįžo prie to, nuo ko bėgo aukodama net žmonių gyvybę ir sveikatą? Apie tai rugpjūčio 19-ąją nebus kalbama. Lietuvoje istorijos jau niekas nebesieja su dabartimi. Niekas nebedrįsta klausti, kur vienas ar kitas veikėjas buvo Sausio 13-ąją ar pučo dienomis“.
Tenka pasakyti, gerbiamieji, kad Lietuva niekur negrįžo. Atsitiko tai, kad Lietuvos sąskaita prisikrovę turtų, palikę Lietuvą duobėje, nuo jos pabėgo tie, kurie taktas į taktą ją vedė tuos du dešimtmečius. Šiandien Lietuva praskolinta, apgauta ir apvogta. Vis dėlto pasikeitimas į gerą yra – Lietuva nustojo aklai sekti paskui jus, gerbiamieji valstybininkai. O tai padaryti kaip tik padėjo prieš du metus įvykę rinkimai. Jie ir sutrikdė jūsų primestą ritmą.
Jūsų klausimai kada, kur, kas buvo – tuščia klišė, kurioje kažkada buvo propagandos. Na, o savęs paklausti, kur jūs esate ir kuo tapote, tai būtų pats laikas. Nes tik nenumaldomo pykčio ir pagiežos apakinti gali leisti sau pasakyti: „Juk neįžeidinėsi kiekvienų metinių proga prezidentės“.
Gerbiamieji, šiandien jūs save įklampinote į tokį liūną, kad dienos negalite sulaukti be įžeidinėjimų, o ne metinių. Konkretus ir akivaizdus to pavyzdys – ši apžvalgininko „Lietuvos ryto“ savaitė.
Sandrauga Kitokia Lietuva apgailestauja dėl tokios taip pavadintos savaitės apžvalgos. Mūsų nuomone, šiuo sunkmečiu Lietuvai reikalingos apžvalgos, vienijančios Lietuvą, aptariančios Lietuvos atsigavimo kelius, priemones Lietuvos vystymui užtikrinti, įtvirtinti garbingą Lietuvos vietą pasaulyje ir pan.
Tai ir yra viena iš priežasčių, dėl kurios mes ir kreipėmės su šiuo pareiškimu.
Kita vertus, savo laiku garsusis W. Čerčilis yra pasakęs: „Tiesa yra tiek brangiai kainuojanti vertybė, kad ją neišvengiamai lydi melo eskortas“.
Sandraugos Kitokia Lietuva nuomone, negalima kantriai tylėti ir žiūrėti, kai vardan savanaudiškų tikslų , sąmoningai klaidinami žmonės.
Įvykęs prieš du metus Valstybės vadovo pasikeitimas, be jokios abejonės, įžiebė žmonėms viltį ir tikėjimą į galimybę normaliai gyventi Lietuvoje. Tarkime, kad tai po ilgų negandų buvo pagaliau šlakelis tiesos. Nuo mūsų visų priklauso, kad tie lūkesčiai išsipildytų.
Kęstutis Pūkas
Sandraugos Kitokia Lietuva prezidentas
