„Į pasaulio čempionatus anais laikais buvo labai sunku pakliūti. Pirmas čempionatas buvo Irane ir reikėjo praeiti labai didelę atranką: laimėti turnyrus, Tarybų Sąjungos pirmenybes, ir dar tarp savų sportininkų, kad išvežtų į pasaulio čempionatą, – atrankines varžybas.
Kai į antrą pasaulio čempionatą reikėjo važiuoti – vėl iš Lietuvos, vėl buvo prigalvota eilė atrankinių turnyrų ir varžybų, kuriuos reikėjo laimėti, kad išvažiuočiau antrą kartą.
Trečią kartą – vėl reikėjo viską laimėti, kad išvažiuočiau. Tuo metu aš vienintelis iš tų „sovietinių“ buvau tris kartus pasaulio sambo imtynių čempionas.
Žiūrėjau šiandien tą filmą, kaip laimėjau pasaulio čempionatą, – skamba himnas Tarybų Sąjungos… Buvo taip. Tuo tarpu dabar nuoširdžiai džiaugiuosi už mūsų, Lietuvos, sportininkus, kuriems mūsų šalies himnas groja, keliasi mūsų šalies vėliava. Kad kuo daugiau būtų varžybų, laimėtų mūsų šalies sportininkų, ir garsintų mūsų šalį – Lietuvą!
Žinot, kai mes važiuodavom į tas tarptautines varžybas ir atstovaudavom Tarybų Sąjungai, tai, patikėkit, mūsų sporto šakoje labai gerai skirdavo – kad yra Tarybų Sąjunga, bet dar yra ir Lietuva: „Čempionas iš Tarybų Sąjungos? Iš kur? Iš Lietuvos?“ Aišku, užsieniečiai sumaišydavo: „Lietuva? A, Ryga!“
Į šį sportą atėjau praėjęs daug sporto šakų – ir lengvąją atletiką, ir futbolą, ir boksą. Mano pirmasis treneris – Laimis Račys, laisvosios imtynės. Aš ir laisvąsias imtynes treniravausi, ir klasikines. O sambo gavosi taip…
Kada buvo privalomas šaukimas į tarybinę kariuomenę, aš jau buvau sporto meistras laisvų imtynių. Tada sportininkus imdavo į oro desantą, kadangi sportininkai fiziškai gerai paruošti ir su tokiais būdavo mažiau darbo. Išmokindavo tik šokinėti su parašiutais: šuoliai, taktika. Ir ten buvo kovinis sambo, toks daugiau karinis. Taip aš kariuomenėje pradėjau užsiiminėti sambo.
1989 m., kada Lietuvoje tie įvykiai prasidėjo, kada mano tarnyba tarybinėje kariuomenėje buvo jau nesuderinama, aš paprašiau, kad mane išvestų iš tarybinės kariuomenės, ir 1990 metais pradėjome atkūrinėti Lietuvos kariuomenę.
Jeigu atkreipėte dėmesį, sakoma, kad pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kovinis vienetas buvo karinis-techninis klubas. Tai mes po ta priedanga 1990 metais kūrėme kovines formuotes. Mes pavadinom kariniu-techniniu klubu ir kūrėme kovines formuotes: nupirkom ginklus, turėjom uniformas ir turėjom septynis filialus Lietuvoje.
Noriu pasakyti, kad būtent sportas ir davė tokį norą kažką kurti, daryti, nepasiduoti. Ir mūsų atkurtos kariuomenės specialių dalinių kariai daugiausiai ir buvo sportininkai.
Šiuo metu situacija irgi yra labai sudėtinga – ir visame pasaulyje, ir Lietuvoje. Aš matau, kad kariuomenė vystosi tikrai labai gerai, tokia, kokia turi būti. Aišku, yra visokių problemų, bet aš manau, kad, jeigu Lietuvai vėl bus kažkokia situacija kritinė, vėl bus žmonės, kurie tikrai neleis, kad mūsų Lietuvėlę vėl mindžiotų kažkokie svetimi „čabatai“. Kad nebūtų daugiau taip, kaip buvo Rimui Bagdonui – kuris, kaip ir daugelis kitų, Sibire turėjo būti.
Už pirmas pasaulio pirmenybes 1973 metais mane vardiniu laikrodžiu apdovanojo tuometinis gynybos ministras Grečka. Ant laikrodžio taip ir užrašyta: „Praporščikui Jezerskui – gynybos ministras Grečka“, – Vilniaus karininkų ramovėje biržiečių klubo „Krivulė” organizuotame susitikime apie savo kelią į sporto olimpą pasakojo Česlovas Jezerskas.
Pagal laikraštį „Karštas komentaras”
