Po to, kai viešojoje erdvėje buvo pristatyta tariama problema, jog Kauno centro gyventojai negali rasti ramybės dėl iki vėlyvos nakties veikiančių kavinių (buvo gvildenama „Džempub‘o“, įsikūrusio Laisvės alėjoje, „problema“ – pristatytas ir itin aktyvus kaimynas, besistengiantis įrodyti, jog šioje kavinėje vykstantys koncertai iš tiesų tėra „priedanga“ veiklai), nusprendėme pasidomėti, ar triukšmas centre ir senamiestyje – tikra problema, ar iš tiesų kiekviena kavinė turi po vieną „pagerintą kaimyną“, kuris stengiasi įrodyti, jog kavinės miestų centruose nereikalingos.
Vienos centro butuose net nebuvo virtuvių
Neseniai Šiaulių universitete vykusioje tarptautinėje interdisciplininėje mokslinėje konferencijoje „Kavinės fenomenas kultūroje“ buvo gvildenamos įvairios temos, susijusios su įvairiausių tipų, paskirčių kavinėmis. Kaip nurodė doc. dr. Arūnas Gumuliauskas, naujausi archeologiniai duomenys, atlikus tyrimus Vienos (Austrija) centro pastatuose, parodė, jog centro butuose XIX amžiuje nebuvo virtuvių – centre gyvenantys žmonės nusileisdavo valgyti į apačioje veikiančias kavines. Taigi, gyventi centre reiškė įsilieti į miesto centro pulsą – bet ne jam trukdyti.
Vienos centro gyventojai ir dabar pasižymi aukšta miesto kultūra. Netgi jaunimas, įvairaus amžiaus studentai turi savo mėgstamą kavinę, kur ateina gerti nepigios kavos – tačiau sėdėti kavinėje su kavos puodeliu ir skaityti laikraštį seniai laikoma neatsiejama miesto kultūros dalimi. Austrijos socialiai orientuoti įstatymai net nustato butų nuomų „lubas“ miesto centre studentams – kad jie turėtų progą gyventi visavertį miesto žmogaus gyvenimą, nebūtų nustumti į miesto pakraštį arba taip vadinamąjį „getto“.
Vilniuje, nors ir iš lėto, formuojasi kavinių kultūra, atsiranda nuo ankstyvo ryto veikiančios kavinės, kur laukiami lankytojai karštam kavos puodeliui, bandelei ir rytiniam laikraščiui. Yra ir specialių kavinių, pritaikytų mėgstantiems pusryčiauti ne namie, o mieste (pavyzdžiui, Vilniaus gatvėje įsikūrusi socialinė kavinė „Mano guru“ (veikia socialinės integracijos į darbo rinką mažiau galimybių turintiems žmonėms programa) siūlo specialų pusryčių meniu).
Kaune nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro veikiančių kavinių nėra daug. Tačiau jos visos, kaip pasirodė, turi savo „kaimyną“, kuris siekia įrodyti, jog miesto centre ar senamiestyje kavinei – ne vieta.
Kavinė „Gyvas“ – senamiesčio šerdyje įsikūrusi miniatiūrinė kavinė
Nors kavinė „Gyvas“, įsikūrusi Kauno senamiestyje prie pat Rotušės aikštės, veikia tik pusantrų metų, šiai kavinei jau teko patirti ir šilta, ir šalta. Kadangi kavinės patalpos labai mažos – yra tik dvi mažytės patalpos, kuriose telpa vos po keletą staliukų, tai lankytojai laukia pavasario, kai atsiranda galimybė sėdėti lauke, tiesiog ant šaligatvio sustatytoje lauko kavinėje.
Nors virš kavinės nėra buto, vos atsidarius lauko kavinės sezonui, buvo prasidėjusios bėdos dar praėjusiais metais. Kaimynui trukdė garsios kalbos ir kvapai. Nors kavinė įsikūrusi tiesiog prie Rotušės aikštės, kur nuolat vyksta kokie nors griausmingi renginiai, akivaizdu, jog šis kaimynas tik pernai suprato, jog jam trūksta ramybės.
Nors senamiesčio pastatų sienos yra storos, ir viduje sėdinčiųjų balsai tikrai neaidi per visą pastatą, kavinė turėjo derintis prie kaimyno ir prašyti jo supratimo, kad būtų galima lankytojams sėdėti lauke.
„Kiekviena kavinė, susidaro įspūdis, turi savo „super kaimyną,“- nusijuokė vienas kavinės „Irish Pub Fortas“, įsikūrusios netoli Laisvės alėjos, gretimoje Donelaičio gatvėje, valdytojų Tadas. “Visiems kaimynams aišku, jog čia buvo kavinė, ir ji vėl veikia, ir niekas nekelia jokių problemų. Tačiau viena kaimynė atėjusi aiškino, jog reikėjo jai nepasirašyti sutikimo kavinės veiklai – įdomiausia, jog nieko panašaus ji ir nesirašė, nes kavinės adresas yra atskiras nuo gyvenamojo namo“, – nusistebėjo Tadas.
„Centre iš viso neturėtų gyventi žmonės, kurie nesuvokia miesto centro gyvenimo specifikos. Miesto centras skirtas pramogoms, laisvalaikiui, triukšmui“,- savo poziciją dėsto Tadas. „Irish Pub Forte“, pavyzdžiui, vyksta futbolo, krepšinio rungtynių peržiūros – ypač dabar, kai rodomos Europos futbolo čempionato kovos iš Lenkijos, ir kavinėje dažnai verda aistros, ir sirgaliai „serga“ už savo mėgstamą komandą.
Kavinėje „Gyvas“ taip pat nuo pat jos atsidarymo yra aistringai palaikomos futbolo, krepšinio komandos, čia renkasi karjerą baigę sporto profesionalai. Palankumas sportui šioje kavinėje ne atsitiktinis – barmenu dirba ilgus metus futbolui save atidavęs, buvęs futbolo sporto profesionalas, Lietuvos ir Vokietijos žaidėjas Rimantas Cepovas, kuris nuoširdžiai serga kartu su lankytojais per sporto rungtynes, suranda įdomesnių rungtynių ir pasiūlo jas pažiūrėti. Kai vyksta pasaulio ar Europos čempionatai – nesvarbu, ar tai būtų futbolas, ar krepšinis – kavinė pavirsta sirgalių „zona“.
Kavinė dėl mažumo ir jaukumo yra ir proto mankštą mėgstančių kauniečių, ir miesto svečių sutikimo vieta – pernai nuo pat kavinės atidarymo vyko organizuotos „Proto mūšių“ kovos, dabar pasitenkinama stalo žaidimais, ir, kaip tipinėje miesto kavinėje, vartoma spauda, diskutuojama apie sportą, politiką ir kultūrą.
Šią kavinę dėl jos kaimiško, etnokultūrinio pobūdžio pamėgę sunkiosios ir folkloro muzikos klausytojai, kurie neretai susirenka po metalo, folkloro muzikos festivalių, aptaria patirtus įspūdžius ir netgi sudainuoja kokią nors patikusią dainą. Kad kavinė tikrai yra orientuota į etninę kultūrą, liudija padėkos raštai kavinei iš įvairių amatų dienų ir etninės kultūros švenčių.
Jau pusantrų metų veikiančios kavinės valdytojas Ramūnas tiki, jog Lietuvoje galima visko pasiekti sunkiu, nuosekliu darbu. Jog nebūtina visiems išvažiuoti iš Lietuvos, kad būtų kuriama kitų šalių ateitis. „Kiekvienas lankytojas čia ras tai, kas jam miela širdžiai. Kavinėje stovi patefonas, ir lankytojai sunešė savo plokštelių – ir gali pasiklausyti savo mėgiamos muzikos. Turime sukaupę įvairios muzikos kolekciją, ir pritaikome pagal lankytojų pageidavimus – čia neskamba tik vieno stiliaus muzika“,- teigia Ramūnas.
Pernai, dalyvaudami tarptautinėje folkloro šventėje, į kavinę užklydo baltarusiai su dūdmaišiais ir surengė tikrą folkloro koncertą. Ne vienas lankytojas džiaugėsi tokia spontaniška švente kavinėje.
Kavinės kuriasi pačios, ir nieko joms nepadarysi
Kaip parodė Šiauliuose vykusios konferencijos rezultatai, kavinių yra ir buvo Lietuvoje daug ir labai įvairių. Ir visos kavinės turėjo tam tikrą spontaniškumo, gaivališkumo gyslelę – kad ir kaip valdytojai ar kaimynai bandydavo paveikti kavinės raidą, ji vis tiek kurdavosi ir persikurdavo pati.
Viename pranešime būtent ir buvo gvildenama aktuali kaimiškų kavinių miestų centruose tema – buvo atskleista, jog žmonėms atėjo poreikis tokioms kavinėms, nes neįmanoma vien dėl poreikio patirti kaimišką kultūrą kiekvieną kartą specialiai važiuoti į provinciją.
Vilniuje kaimiško stiliaus kavinė yra kavinių tinklas „Šnekutis“, kur galima kaip ir kavinėje „Gyvas“ skanauti tikrais lietuviškais patiekalais ir užkandžiais. Pakalbinti lankytojai „Šnekutyje“ teigia pasiilgstantys miesto kultūroje ko nors „gyvo ir gryno“.
Kauno senamiestyje įsikūrusios kavinės „Gyvas“ tikslas irgi labai artimas „Šnekučio“ tikslui – priartinti miesto gyventoją prie kaimiškos kultūros, išlaikant jį miesto kultūros įtakoje. Todėl interjeras kavinėje „Gyvas“ yra miestiškas, o asortimentas – „kaimiškas“. Galima paskanauti tokių delikatesų, kaip džiovintų vištų kepenėlių traškučiai, – skonis keistas, miesto gyventojui nepriimtinas, tačiau šis užkandis yra vienas iš populiariausių. Vytinta jautiena taip pat gali būti nepriimtina miestiečiui – tačiau kavinės „Gyvas“ lankytojai siekia išbandyti viską, kas susiję su etnokultūros paveldu.
Kavinė – tai ne tik konkreti lokali erdvė, tai ir fenomenas, kuris save atskleidžia per įvairius renginius ir miesto šventes. Kavinė „Gyvas“ jau nuo pat įsikūrimo prisijungia prie įvairių miestų švenčių, o, pavyzdžiui, minėtos kavinės „Irish Pub Fortas“ kolektyvas šiais metais nusprendė išbandyti savo jėgas gaminant maistą folkloro ir alternatyvios muzikos festivalyje „Margos pievos“, kuris pirmą kartą vyks Rumšiškėse liepos 21 d. Akivaizdu, jog „super kaimynai“ turi progų pailsėti bent retkarčiais, kai centrų kavinių kolektyvai kartu su dalimi lankytojų dalyvauja išvažiuojamuose renginiuose.
Kavinė „Gyvas“ ištuštėja per metalo ir folkloro muzikos festivalius – tačiau atgyja iš karto po jų, o baikeriška dvasia alsuojanti kavinė „Irish Pub Fortas“ apmiršta per baikerių fiestas. Todėl teigti, jog dėl kavinių kaimynystės neįmanoma „ramiai gyventi ištisus metus“ yra kiek netikslu.
Ir kas galėtų paneigti, jog patiems atkakliausiems kavinių kaimynams nepasidaro liūdna, kai garsai kavinėse nurimsta? Juk miesto šurmulys yra tarsi muzika, be kurios miestas netektų didelės dalies savo žavesio ir traukos!
Kristina Apanavičiūtė
