Rugsėjo 22 dieną Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinė mokykla svetingai priėmė tarptautinės konferencijos svečius. Renginys buvo skirtas žymaus žydų režisieriaus ir aktoriaus, vaidinusio jidiš kalba, Benjamino Zuskino atminimui.
Kaip šios mokyklos šeimininkas direktorius Tautvydas Anilionis pirmasis pasveikino susirinkusius. Atsiprašydama, kad ilgai negalės dalyvauti, kreipėsi maloniai skambančiu balsu lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rita Stonienė. Savo dalyvavimu visus nudžiugino JAV ambasadorės pavaduotoja ponia Anne Holl, pasveikindama dalyvius linkėjimais pačios JAV ambasadorės. Taip pat kalbėjo Izraelio ambasados Latvijoje ir Lietuvoje atstovė Kultūros ir visuomeniniams klausimams ponia Marika Pinke.
Apie „Žydų pėdsakus Lietuvoje“ labai nuoširdžiai prabilo Tarptautinės komisijos Nacių ir Sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdantysis direktorius Ronaldas Račinskas.
„Garsaus litvako pėdsakus Panevėžyje“ apibūdino mokyklos istorijos mokytojas metodininkas Vytautas Matulionis, parodant skaidres apie to meto Panevėžį.
Iš JAV atvykęs profesorius, jidiš instituto žinovas Dovid Katz išsamiai nušvietė Benjamino vaidmenį žydų kultūros istorijoje.
Įdomiai kalbėjo istorijos tyrinėtojas Oskaras Paltanavičius tema: „Inkvizicija ir žydai“. Kaip visuomet, kan. doc dr. Robertas Pukenis priminė žydų nuopelnus Lietuvos valstybingumui, pacituodamas diplomato P. Klimo prisiminimus dėl kovų už Vilniaus susigražinimą. Žydai leisdavo spausdinti lietuvių diplomatų straipsnius Europoje savo valdomuose laikraščiuose. O tas liūdniausias okupacijų laikotarpis atskyrė asmenybes nuo niekšų, kurie pakėlė ranką, sutepdami sąžinę nekaltų žmonių krauju, o asmenybės gelbėjo. Tenebus jokio pateisinimo tiems, kurie kolaboravo su naciais.
Lietuva davė daug įžymių litvakų, kurie nusipelnė Izraelio valstybės atkūrimui. Ir šiandien ypatingai reikalingas ne tik lietuvių tautos, bet ir viso pasaulio geros valios žmonių solidarumas su Izraeliu, išsaugojant jo saugumą, kuris neįmanomas be šiandieninio teritorinio integralumo.
Konferencijos pabaigoje LŽB vykdantysis direktorius Simonas Gurevičius kreipėsi į jaunimą gyvu palyginimu apie širdies simbolį, kad jaunimas išliktų visose situacijose humaniškas.
Visi pranešėjai, kalbėję trumpai ir įvairia tematika, pagyvino Konferenciją, kuri tęsėsi beveik dvi valandas. O tada visi patraukė į Birutės gatvę atidengti memorialinę lentelę B Zuskinui.
Trumpu žodžiu pasveikino susirinkusius Panevėžio miesto vicemeras G. Šileikis. Gaila, kad atvykusi „Panevėžio balso“ gerb. žurnalistė Raimonda Mikučionytė savo straipsnyje net nepaminėjo garbių svečių diplomatų, o įdėta nuotrauka ne bendra, o, atrodo, tarsi atsitiktinai sustojusių žmonelių. Juk jie, atvykdami į Panevėžį, pagerbė mus visus. Taigi straipsnis nepateikė jokios informacijos skaitytojui.
Įdomu ir tai, kad memorialinė lentelė, meniškai sukurta skulptoriaus Talat Kelpšos, yra apmokėta bendruomenės ir garbingų rėmėjų lėšomis. Nebuvo jokio „Atminties dieną – nesutarimų šešėlio“, kaip pavadino savo straipsnį. O jeigu kas pasidavė suskaldymui, tai gal reikia paieškoti priežasties, kas parašė už akių naujos žydų paramos bendrijos įstatus, ar ne Savivaldybės darbuotoja D. Meškauskenė? Kam kištis į mūsų vidaus reikalus? O mes ir šį renginį suruošėme savo lėšomis. Taigi, nieko nenuskriaudėme. O kai kas už pasėdėjimą ir kalbas Petkevičaitės Bitės bibliotekoje gaus gerus honorarus, nes Kultūros Ministerija dosniai parėmė net 3 000 Lt suma.
Nuoširdi padėka LR Kultūros darbuotojams, kurie yra jautrūs bendruomenių reikalams. Niekam neįdomi buvo neteisinga Miesto Tarybos nario R. Pankevičiaus nuomonė, kurią garsino žurnalistė: „O Berijos aplinkos žmogui atminimo lentos atidengti tikrai negalima.“ Labai įžeidžianti ir neteisinga pareikšta ir dar netgi konservatoriaus deputato nuomonė. O ką turėjo tada daryti žydai, kai Europoje viešpatavo Hitleris? Todėl, kas galėjo ir bėgo nuo koncentracijos stovyklų į Rytus, o paskui gyventi tai reikėjo. Ir B. Zuskinas netgi Stalino represinėje sistemoje, prisidengdamas žydų antifašistinio komiteto valdybos etikete, bandė išsaugoti žydų kultūrinį paveldą. Todėl teatre vaidino jidiš kalba. O kad jis turėjo Stalino apdovanojimų, tai daug ir Lietuvoje talentingų aktorių, kompozitorių turi apdovanojimus, bet jų muzika skamba, kūriniai yra vertinami.
Taigi, Stalino agentai suprato, kad B Zuskinas atstovauja tautiniams žydų interesams ir jį 1948 m. gruodžio mėn. areštavo. B. Zuskinas beveik keturis metus buvo kalinamas, kankinamas ir marinamas Lubiankos kalėjime. 1952 m. liepos 18 d. nuteistas mirties bausme už „antivalstybinę“ veiklą ir rugpjūčio 12 d. sušaudytas Maskvoje. Vėliau B. Zuskinas, kaip ir kiti žydų antifašistinio komiteto nariai, buvo reabilituotas. Katalikų Bažnyčioje tokie žmonės, kurie yra nukankinami už tikėjimą, vadinami oficialiai kankiniais. O mes negalime pagerbti to, kuris čia gimė, gyveno 16 metų ir tragiškai žuvo?
Taip, visus turime prisiminti, kurie turi sąryšį su Lietuva, su miestu ir kurie žmoniją praturtino savo talentu, kūryba. Tokiu būdu stiprėja ir tautų draugystė. O patriotizmą, ponai, reikia įrodyti nuoširdžiu darbu tiek savivaldybėje, žiniasklaidoje, tiek bendravime su žmonėmis.
Tuo renginys nepasibaigė. Po pietų išvykome į Karganavos mišką nusilenkti žydų aukoms. Dėkojame mokytojai Genutei Želytei, kuri taip gražiai paruošė su vaikais meninę programą. Skambėjo žodžiai: „Daugiau niekada“. O miškas šlamėjo mūsų bendrą sielvartą ir liūdesį… Anot kunigo Roberto: „O žeme, kokia gili tavo duobė. Kiek daug čia palaidota skausmo ir meilės, motinos ašarų. Čia sušaudyta dalis Lietuvos. Aš tikiu, kas šis jaunimas yra šviesi ateitis mūsų bendros valstybės“.
Žydų bendruomenės ir pono Alperavičiaus vardu dėkojame visiems, kurie dalyvavo šiame renginyje, pagerbiant ir B. Zuskino atminimą, ir Holokausto aukas.
Jurijus Smirnovas-Raak
