Netinkamas elgesys su buitinėmis ar pramoninėmis atliekomis paverčia miestus šiukšlynais, o žmones – abejingais stebėtojais, kaip yra teršiama aplinka.
Lietuvos valdžia jau dvidešimt metų diskutuoja, kur dėti atliekas ir kaip iš jų uždirbti. Tačiau iniciatyvos taip ir likdavo iniciatyvomis arba buvo užgniaužtos vos pamėginus sumažinti atliekų kiekį ir tinkamai jas perdirbti, Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuvoje atliekos sukauptos dešimtyje sąvartynų, vėliau sulyginamos su žemėmis ir paliekamos ateities kartoms.
Kiekvieną dieną šimtais tonų plastiko ir kartono atliekomis atsikrato prekybos centrai, kurie yra užverčiami prekybininkų pakuotėmis.
Patenka į bendrą krūvą
Kiekviena prekė yra pakuojama į dėžes, kuriose – dar šimtai dėžučių, plastiko plėvelių. Dažniausiai atliekos keliauja ne perdirbėjams, o į bendrą sąvartyną, kur jų niekas nerūšiuoja ir palieka irti du šimtus metų.
Prieš kelerius metus Lietuva mėgino įgyvendinti pakuočių mažinimo programą, tačiau žlugo būtent dėl Vyriausybės neveiksnumo parengti teisės aktus, kurie užkirstų kelią kovai su atliekų vežėjais, aplinkos tvarkymo administratoriais ir perdirbėjais.
Dėl aršios konkurencijos sąvartynų Lietuvoje vis daugėja, buitinės ir pramoninės atliekos patenka į bendrą krūvą.
Už kiniškas prekes atsako importuotojai
Ten pat kol kas patenka ir gausiai į Lietuvą įvežamų kiniškų prekių, kurios yra kenksmingos. Jau nekalbant apie iš neaiškių medžiagų pagamintų pakuočių.
Pakuojamos ir prekės iš kitų šalių, kurios taip pat turėtų mažinti pakuočių kiekį, juk ES normos taikomos ne tik Lietuvoje. Tačiau kitos ES narės žino, kad susikaupusias atliekas atvešime į neturtingas šalis, kur jas su malonumu už nemažą atlygį perdirbs nepaisant, kad bus teršiama aplinka.
Norint atbaidyti importuotojus pirkti pavojingas prekes, valstybė skyrė mokestį. Pavyzdžiui, už kilogramą plastiko atliekų skiriamas 1,80 litų mokestis. Tiesa, nuo jų atleidžiami tie, kas žada perdirbti atliekas.
Tačiau kur ir kaip perdirbti plastiką, Lietuvoje nepasirūpinta, todėl atliekos kaupiamos sąvartynuose. Iš maždaug 70 tūkstančių tonų stiklinės ar plastiko taros panaudojama vos trečdalis, visa kita – išmetama.
Gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio
Aplinkos ministerijos viceministras Almantas Petkus žurnalistams žadėjo, kad įvykdžius atliekų perdirbimo programą, sąvartynai virs tik liūdnu prisiminimu. Tai žadama padaryti iki 2020 metų.
Tačiau net ir Aplinkos ministerijos direktyvose daugiau kalbama apie tvarkymą, o ne perdirbimą. Net Aplinkos apsaugos agentūros atstovai negalėjo atsakyti į klausimą, kiek Lietuvoje veikia perdirbimo įmonių. Matyt, Lietuvoje patogiausia tik kaupti atliekas.
Taikoma prevencijos programa
Viceministras A. Petkus teigė, kad šiuo metu šalyje įsibėgėja pakuočių prevencijos programa, kuri taikoma vietos gamintojams: „Ekonominė logika diktuoja gaminti ekonomiškas pakuotes, kurių būtų mažiau. Gamintojas ar prekių importuotojai atleidžiami nuo pakuotės mokesčio, jeigu pasirūpina atliekų perdirbimu“.
Anot A. Petkaus, Lietuva yra pirmaujanti valstybė pagal atliekų perdirbimą, yra sureglamentavusi nemažai teisės aktų. Tačiau esame vieni pirmųjų tik todėl, kad gyventojų perkamoji galia yra daug mažesnė nei kitų šalių, kur statistiškai kiekvienas pilietis pagamina 500 kilogramų atliekų. Lietuvos gyventojas – vos 400 kilogramų.
Taros bus mažiau
Kitais metais Lietuva mėgins įgyvendinti ir taros supirkimo programą, kokia jau kelerius metus veikia Estijoje. Ten prie kiekvieno prekybos centro įrengtas automatas, kuris priima skardines, plastiko ir stiklo tarą. Už kiekvieną pakuotę mokama nuo 28 iki 60 centų.
Matyt, todėl Estijos miesteliuose nepamatysi besimėtančių plastikinių, stiklinių butelių ar skardinių.
Lietuvoje tarą iš konteinerių ir pakelių surenka benamiai, tačiau jiems reikia surinkti kilogramą skardinių, plastikinių ar stiklo taros. Už tokį kiekį mokama nuo 10 centų iki 30 centų.
„Šiuo metu ketinama Seimui pateikti vienkartinės pakuotės depozito programą. Jeigu parlamentas palaimins iniciatyvą, Lietuvos gyventojai turės galimybę susigrąžinti depozitą ne tik už stiklo, bet ir plastiko tarą bei skardines“, – ateities perspektyvą nubraižė viceministras.
Rūšiuoti bus verta
Pašnekovo teigimu, gyventojams bus naudinga priduoti ne tik tarą, bet ir rūšiuoti atliekas: „Rūšiavimo konteinerių įrengimą kiemuose finansuoja gamintojai bei importuotojai. Į šią akciją investuota 20 milijonų litų iš Europos Sąjungos fondų, tačiau ketinama padidinti sumą iki 60 milijonų. Svarbu, kad atliekos būtų surenkamos ir perdirbamos“.
Viceministras pabrėžė, kad rūšiavimo konteineriai merdi tik Vilniuje: „Tai blogiausiais pavyzdys, kai nesutaria atliekų tvarkytojai ir jų vežėjai. Turi būti administratorius, kuris prižiūrėtų ir kontroliuotų atliekų rūšiavimą, išvežimą ir perdirbimą. Kol nebus vieno arbitro, atliekos ir toliau bus paliekamos likimo valiai“.
Pažangiausiai atliekas rūšiuoja Alytaus regionas.
Vilniuje – sumaištis dėl konteinerių
Šiuo metu sostinėje rūšiavimo konteineriai yra apgailėtinos būklės, apipaišyti, sudeginti. Iš daugelio benamiai išmedžiojo ten supiltas atliekas per savadarbes angas. Tačiau kitais metai ketinama priimti įstatymą, kuriuo bus paskirta viena įmonė, kuri administruotų, prižiūrėtų ir organizuotų atliekų išvežimą ir perdirbimą.
Sostinėje šiuo metu veikia kelios bendrovės, kurios yra pasidalinusios teritoriją ir net konteinerius. Neretai kieme stovintys konteineriai priklauso skirtingoms organizacijoms – todėl du išveža vienas vežėjas, kitus du – kitas.
Matyt, dėl šios priežasties Vilnius lieka nepatrauklus miestas. Net užsienio turistų gerokai sumažėjo. Nesimato autobusų iš Lenkijos, siauromis gatvelėmis nevaikštinėja japonai, nesigirdi rusų kalbos.
Kas kaltas dėl miesto įvaizdžio, reikia tik spėlioti. Tačiau ant sąvartynų statyti gyvenamuosius rajonus yra itin ekonomiška – žemė kainuoja nedaug, tačiau būstas beveik neįperkamas.
Beje, prie tokių prabangių namų vienintelė bendrovė „Anreka‘ įrengė požeminius šiukšlių konteinerius, kuriose specialiose maišuose telpa beveik tona atliekų. Tačiau ir jos sumetamos į vieną šiukšliavežį.
