Kai negali perimti įmonės valdymo akcininkų susirinkimo sprendimu, tuomet lieka kitas kelias – teisėjo nutartis: nušalinti nuo įmonės vadovų teisėtą jos vadovą ir „laikinai“ paskirti ką reikia. Ir tas „laikinai“ gali tęstis be galo, be krašto – nes būtent teisėjo rankose yra įmonės likimas ir būtent teisėjas (pvz., rašytinio proceso tvarka) pats vienas nusprendžia, kad įmonės akcininkų susirinkimo paskirtas vadovas negali daugiau vadovauti įmonei, o įmonę turi valdyti tas, kas pageidauja ją valdyti.
Būtent tokioje situacijoje atsidūrė ilgametis mėsos perdirbimo įmonės „Samsonas“ vadovas ir akcininkas Alfredas Rimidis: Kauno apygardos teismo teisėjas R.Buzelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kito UAB „Samsonas“ akcininko H.Urbštos prašymą, savo nutartimi (dar nurodęs, kad nutartis turi būti vykdoma „skubiai“ – o tai reiškia, kad paėmus ją tiesiai iš teismo raštinės važiuoji į bendrovę, išlauži vadovo kabineto duris ir perimi įmonės valdymą) ėmė ir nušalino A.Rimidį nuo UAB „Samsonas“ prezidento pareigų. Tai yra vienas teisėjas įsikišo į privačios bendrovės valdymą ir būtent vieno teisėjo rankose atsidūrė nuo nepriklausomybės pradžios įkurtos ir veikiančios mėsos perdirbimo įmonės likimas. Ne tik tai – rašytinio proceso tvarka priimta nutartimi teisėjas R.Buzelis apskritai nuo bendrovės valdymo nušalino įmonės steigėją, akcininką, jos kūrėją ir ilgametį vadovą A.Rimidį.
Dar didesnį šešėlį šioje istorijoje meta faktas, kad teisėjo R.Buzelio nutartis pasitarnavo interesams asmens, kurio interesus pas R.Buzelį atstovavo buvusio R.Buzelio viršininko (buvusio Kauno apygardos teismo pirmininko) advokatų kontoros advokatas, kuris – buvęs Kauno apygardos teismo kancleris.
Kauno apygardos teismo teisėjo R.Buzelio nutartis – kaip gelbėjimo ratas skęstančiajam, mat kitaip R.Buzelio buvusių bendradarbių atstovaujamasis H.Urbšta neturėjo galimybių perimti įmonės valdymo: Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A.Rimidis – nukentėjusysis, o H.Urbšta – kaltinamasis, kuris, kaip įtariama, per suklastotas akcijų įsigijimo sutartis siekė perimti įmonės valdymą.
Tačiau Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla kol kas negali pajudėti iš vietos: nukentėjusysis A.Rimidis pareiškė prokurorei A.Markvaldienei nušalinimą, o dėl jos kompetencijos bei šališkumo kreipėsi ir į Generalinę prokurorą. Mat nukentėjusysis įtaria, kad prokurorė sušvelnino kaltinimus įtariamajam.
Stebuklai baudžiamojoje byloje: kur dingo BK 182 str. 1 d.?
Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje Alfredas Rimidis, vadovaujantis 2015 m. gegužės 4 d. Kauno AVPK KP ENTV vyriausiosios tyrėjos Jūratės Maksimavičienės nutarimu, tiriant nusikalstamas veikas pagal LR BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. (sukčiavimo ir dokumentų klastojimo), buvo pripažintas nukentėjusiuoju.
Ikiteisminio tyrimo kontrolę vykdė bei valstybinį kaltinimą teisme palaiko Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Alma Markvaldienė.
„Viso ikiteisminio tyrimo metu aš pilnai pasitikėjau teisėsaugos pareigūnų, atliekančių ikiteisminį tyrimą darbu, tačiau dabartinėje situacijoje esu priverstas prašyti atkreipti dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu, tiriant pil. Henriko Urbštos nusikalstamas veikas pagal LR BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. (sukčiavimas ir dokumentų klastojimas), aš, Alfredas Rimidis, buvau pripažintas nukentėjusiuoju ir man nekilo jokių abejonių, jog pagal šiuos inkriminuojamus nusikaltimus byla ir bus perduota teismui. Tyrėjos priimtame nutarime buvo nurodoma, kad: „ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad A.Rimidis dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinę žalą“, – rašoma A.Rimidžio pareiškime teismui ir GP dėl prokurorės nušalinimo ir kompetencijos.
Tačiau teismo procese paaiškėjo, kad prokurorė A. Markvaldienė baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavė teismui inkriminavusi kaltininkui H. Urbštai tik vieną nusikaltimą, numatytą LR BK 300 str. 1 d., ir be procesinio nutarimo atsisakė pateikti jam kaltinimą pagal LR BK 182 str. 1 d.
„Esant tokiam prokurorės Almos Markvaldienės procesiniam sprendimui, šiuo metu esu nukentėjusiuoju tik dėl kaltinamojo Henriko Urbštos padarytojo dokumentų klastojimo, mano supratimu, įžūliai dėl tiesioginio suinteresuotumo arba esminio profesinės kvalifikacijos ir kompetencijos trūkumo, nepaisant baudžiamojo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos reikalavimų dėl nusikaltimų daugeto kvalifikavimo taisyklių, ypač tuo atveju, kuomet dokumentų klastojimas tebuvo akivaizdžiu sukčiavimo būdu akcijoms užvaldyti, kaltinamajam tiesiogiai siekiant įgyvendinti savo nusikalstamus tikslus mano, o ne kitų asmenų atžvilgiu“, – rašo A.Rimidis savo pareiškime.
Pasak A.Rimidžio, jam iškilo daugiau nei pagrįsta ir nepaneigiama abejonė, ar ikiteisminį tyrimą organizavusi ir valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikančios prokurorės veiksmai atitinka Įstatymų ir Etikos kodekso keliamus jai reikalavimus, bei ar šitokie jos veiksmai teismo baudžiamajame procese apskritai gali būti toleruojami ar galėtų būti toleruotini?
Įtaria prokurorę švelninus kaltinamojo padėtį
„Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo 20- ame straipsnyje (Kitos prokurorų pareigos ir teisės) nurodoma, kad prokurorai privalo būti ištikimi Lietuvos valstybei ir Lietuvos
Respublikos konstitucinei santvarkai, gerbti ir ginti asmens teises ir laisves, nešališkai atlikti savo funkcijas, tinkamai ir laiku atlikti užduotis ar pavedimus, laikytis Lietuvos prokurorų Etikos kodekso.
Prokuratūros įstatyme pagrįstai yra išskiriamas reikalavimas prokurorui profesionaliai, kvalifikuotai ir nešališkai atlikti savo funkcijas, ko, mano giliu įsitikinimu, prokurorė A.Markvaldienė savalaikiai nepadarė ir net dabar užsispyrusiai nedaro.
Pažymėtina, kad prokurorė ikiteisminio tyrimo metu nepriėmė ir bylos medžiagoje nėra procesinio nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d., o taip pat byloje nėra procesinių nutarimų nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl pasikėsinimo apgaulės būdu įgyti kaltinamojo Henriko Urbštos naudai didelės vertės svetimą turtą ar turtinę naudą (LR BK 22 str. ir 182 str. 2 d.) bei dokumentų klastojimo, padariusio man didelę turtinę žalą (LR BK 300 str. 3 d.).
Šiuo aspektu neįmanoma nepastebėti, jog kaltinamasis aktas yra surašytas ydingai, kas, mano supratimu, teisiniu – procesiniu požiūriu yra įmanoma padaryti turint tik vieną tikslą – neteisėtai ir nepagrįstai sušvelninti kaltinamojo procesinę teisinę padėtį.
Kaltinamajame akte reiškiamo kaltinimo turinys ir jame išdėstytos faktinės aplinkybės, bei faktiniai duomenys, kaip žinia, privalo būti lygiaverčiai ir tapatūs galutinio pranešimo apie pareikštąjį įtarimą turiniui, jame nurodytoms faktinėms aplinkybėms ir faktiniams duomenims, siekiant išvengti nukentėjusiojo asmens teisių bei teisėtų interesų apsaugos pažeidimų, o tuo pačiu ir kaltinamojo asmens teisių į gynybą pažeidimo, kaip formalaus pagrindo, trukdančio teismui objektyviai ir teisingai išnagrinėti bylą, bei priimti teisingą baigiamąjį procesinį sprendimą.
Būtent dėl šios priežasties, manyčiau, atkreiptinas dėmesys į galutinę t.y. 2015-11-20 pranešimo apie įtarimą pil. Henrikui Urbštai redakciją, kurioje pareikštas jam įtarimas dėl akcininkės L.Karbonskienės akcijų dovanojimo sutarties datos suklastojimo, pakeičiant ją iš 2014 m. į 2012 metus, tačiau pažymėtinai atkreiptinas dėmesys, jog kaltinamajame akte šios kaltinimo dalies nėra, o bylos medžiagoje nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl L.Karbonskienės akcijų dovanojimo sutarties datos suklastojimo taip pat nėra.
2015-12-04 Kaltinamajame akte prokurorės Almos Markvaldienės teigiama, jog kaltinamasis Henrikas Urbšta „savo veiksmais teisinėje apyvartoje įtvirtino apgaulę J.Sadauskienės, G.Andriejūnienės, S.Jankauskienės, D.Raugalienės, R.Kaškelienės, V.Alkevičienės, I.Macijauskienės, D.Stankevičienės, A.Kožemekaitienės, G.Bilunskienės, O.Nausėdienės, G.Orinienės atžvilgiu“ tuo tarpu nutarimų pripažinti šiuos asmenis nukentėjusiomis byloje nėra.
Tuo tarpu apie tai, kad savo veiksmais kaltinamasis, pažeisdamas esminius Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus, įvykdė sukčiavimą būtent mano, t.y. UAB „Samsonas“ akcininko Alfredo Rimidžio, o ne kieno nors kito atžvilgiu, bei apie kaltinamojo pil. H.Urbštos nusikalstamais veiksmais asmeniškai man padarytąją turtinę ir neturtinę žalą, kaltinamajame akte net neužsimenama“, – teigiama A.Rimidžio rašte.
Ko nenorėjo matyti prokurorė
A.Rimidžio teigimu, jis dėl kaltinamojo padarytos veikos prarado Lietuvos Respublikos Akcinių Bendrovių įstatyme akcininkui garantuojamą turtinę teisę pirmumo tvarka įsigyti akcijas, proporcingai jų nuosavybėje esamai akcijų procentinei daliai.
„Tai yra kaltinamasis H.Urbšta, suklastodamas dokumentus, apgaulės t.y. sukčiavimo būdu savo naudai įsigijo svetimą, pagal mano 2014-06-19 d. momentui valomų 50,00 % bendrovės akcijų teisėtai priklausančią tenkančią dalį dėl jų skaičiaus lemiamos reikšmės, o būtent, didelės vertės turtinę teisę į 575 vnt. akcijas. Apie tai kaltinamajame akte net neužsiminta.
Kaltinamasis H.Urbšta, suklastodamas 12 akcijų dovanojimo sutarčių, padarė man, nukentėjusiajam A.Rimidžiui, didelę turtinę žalą, atimdamas man pirmumo teisę įgyti proporcinę 50% dydžio dalį akcijų iš smulkiųjų bendrovės akcininkų, ir pasikėsino padaryti nemažiau kaip į 5 000 000 EUR (penkių milijonų eurų) vertės turtinę žalą.
Procesinių nutarimų dėl šių kaltinamojo H.Urbšto veikų faktinio pagrįstumo, jų kvalifikavimo ir teisinio įvertinimo iš prokurorės A.Markvaldienės pusės byloje nėra pateikta.
Visa tai sukėlė pagrįstų abejonių valstybinį kaltinimą palaikančios prokurorės profesinės kompetencijos pakankamumu ir jos nešališkumu“, – teismui ir Generalinei prokuratūrai parašė A.Rimidis.
Tarsi nujausdama prokurorė į posėdį neatvyko
„Aš ir mano teisėtus interesus teismo procese atstovaujantys advokatai, suvokdami, jog tokioje situacijoje, kuomet akivaizdžiai, vadovaujantis Lietuvos baudžiamojo kodekso ir teismų praktikos reikalavimais, ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės LR BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, o taip pat yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, trukdančių nagrinėti bylą teismo procese, privalome savalaikiai atkreipti į tai teismo dėmesį, 2016-03-21 pateikėme bylą nagrinėjančiam Kauno apylinkės teismui (teisėjas gerb. p. Rimantas Sipavičius), prašymą „Dėl nusikalstamos veikos netinkamo kvalifikavimo ir ikiteisminio tyrimo trūkumų pašalinimo iki pradedant nagrinėti bylą iš esmės teisiamajame posėdyje“.
Iš anksto žinodama apie tokį prašymą, prokurorė A.Markvaldienė į 2016-03-21 teismo posėdį dėl nežinomų priežasčių neatvyko. Vietoje jos dalyvavo kitas, su bylos medžiaga nesusipažinęs ir teisme nagrinėjamų nusikalstamų veikų aplinkybių nežinantis prokuroras Ovidijus Vasiliauskas.
Pastebėtina, kad iš esmės šalims pasisakant apie nukentėjusiojo pateiktą teismui prašymą, prokuroras O.Vasilauskas, nebūdamas susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir joje sukauptais faktiniais duomenimis ir mūsų prašyme išdėstytais argumentų faktiniais bei teisiniais pagrindais, jau šio prašymo pareikimo stadijoje prieštaravo prašymo tenkinimui, tačiau išreiškė nuomonę, kad „gal būt ateityje, vadovaujantis BPK 256 str. reikalavimais, šis mūsų prašymas bei kiti nukentėjusiojo prašymai galėtų būti svarstomi ir dėl kaltinimo pakeitimo kaltinamajam pagal LR BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 3 dalį, kadangi kaltinamasis galimai padarė nukentėjusiajam, t.y. man, didelę turtinę žalą.“
Į kitą, t.y. 2016-04-11 teismo posėdį, prokurorė A.Markvaldienė atvyko, ir iš esmės, aiškiai ignoruodama Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso nuostatų reikalavimus, kategoriškai užprotestavo savo kolegos prokuroro O.Vasiliausko prieš tai vykusiame teismo posėdyje išsakytąją nuomonę, bei pareikalavo teismo pilnumoje atmesti mūsų prašymus, ir net nesvarstyti galimybės dėl kaltinimo H.Urbštai perkvalifikavimo, sutinkamai su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jas patvirtinančiais faktiniais duomenimis, pagal LR BK 182 str. 2 d. ir 300 straipsnio 3 dalį.
Mano įsitikinimu, visa tai akivaizdžiai rodo, kad prokurorė yra šališka ir veikia pažeisdama prokurorų Etikos kodeksą“, – savo rašte teismui ir GP teigia A.Rimidis.
Prokurorė – nusistačiusi prieš nukentėjusįjį?
„Šio kodekso 5- ame punkte nurodoma, kad prokuroras, kaip valstybės pareigūnas, privalo būti nepriekaištingos reputacijos ir privalo padėti teismui vykdyti teisingumą, privalo ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, privalo laikytis šiame kodekse nustatytų normų ir profesinės etikos principų, o būtent – teisingumo, padorumo, nešališkumo, nepiktnaudžiavimo, pagarbos įstatymui ir atsakomybės principų.
Iš bylos medžiagoje sukauptų duomenų, kaltinamajam pareikšto kaltinimo turinio bei esmės, o taip pat teismo proceso šioje byloje eigos ypatumų, yra daugiau nei akivaizdu, kad prokurorė A.Markvaldienė nesilaiko prokurorų Etikos 5.1.3. punkte nustatytos pareigos, o būtent, „be išankstinio nusistatymo vadovautis tik teisės aktų normomis ir priimti sprendimus, susijusius su įtariamųjų, kaltinamųjų ar nukentėjusiųjų teisėmis ir teisėtais interesais.“
Be to, pastebėtina ir atkreiptinas dėmesys, kad minima prokurorė, pažeisdama Etikos kodekso 5.3.2. punkto nuostatą, su šio teisinio proceso dalyviais elgiasi nesantūriai, t.y. nevengia demonstratyvaus familiarumo kaltinamajam ir jo gynėjui, o mano, nukentėjusiojo, ir mano atstovų atžvilgiu – nepagrįsto priešiškumo, pasireiškiančio agresyviu, pakeltu bendravimo tonu ir neslepiama panieka.
Lygiai taip pat panašus prokurorės elgesys pastebėtas ir teismo posėdyje dalyvavusių žiniasklaidos atstovų atžvilgiu po teismo posėdžio.
Tai patvirtina įvykių eiga po 2016-04-11 įvykusio teismo posėdžio, viešoje vietoje, Kauno apylinkės teismo koridoriuje pribloškė prokurorės Almos Markvaldienės neslepiamai atviras, familiarus, neprocesinis bendravimas mano ir mano vieno iš atstovų akivaizdoje su kaltinamojo advokatu buvusiu prokuroru Aidu Mažeika, posėdžio metu reikalavusiu teismo nelaikyti manęs šioje byloje nukentėjusiuoju.
Tai, mano įsitikinimu, tik patvirtina prokurorės A. Markvaldienės nešališkumo principo pažeidimą, kuris numatytas prokurorų Etikos kodekso 5.3. punkte“, – savo prašyme dėl prokurorės nušalinimo dėstė A.Rimidis.
Mano, kad prokurorė turėjo nusišalinti pati
Jo nuomone, akivaizdu, kad šioje situacijoje yra pažeista ne vien procesinis nešališkumas, turintis esminės reikšmės bei įtakos teisingam teismo procesui baudžiamojoje byloje, bet ir psichologinė pusiausvyra, todėl remiantis Etikos kodekso 5.3.3. punktu, mano, kad prokurorė A.Markvaldienė privalėtų nusišalinti arba būti nušalinta nuo kaltinimo palaikymo šioje byloje dėl akivaizdaus neprofesionalumo ir demonstratyvaus šališkumo.
A.Rimidžio prašymus dėl prokurorės A.Markvaldienės etikos ir kompetencijos nagrinės Prokurorų etikos komisija, Kauno apygardos Vyriausiasis prokuroras, o prokurorės nušalinimo klausimą Generalinė prokuratūra paliko spręsti Kauno apylinkės teismui.
