Vitalijus Balkus: JAV Prezidento Trump š.m. balandžio 6 d. užsakytos sparnuotojų raketų atakos prieš Sirijos oro bazę, jo kieta linija Šiaurės Korėjos atžvilgiu bei JAV pareigūnų aštrus tonas pokalbiuose su Rusijos vadovybe daug kam atrodė netikėti reiškiniai. Juk šį savaitgalį pasklido įvairiausi spėliojimai, kad gresia net karas dėl Šiaurės Korėjos branduolinių ginklų programos. Kai kas nurodo, kad JAV lėktuvnešio “Carl Vinson” eskadrilės prisiartinimas prie šios šalies krantų gali reikšti, kad JAV ruošiasi kariniam smūgiui prieš Šiaurės Korėjos branduolinių ginklų kompleksus.
Rinkiminės kampanijos metu dabartinis Prezidentas juk kalbėjo, kad vardan JAV ekonomikos atsigavimo reikia sumažinti karines intervencijas Vidurio Rytuose ir kitur ir, kad jis sieks artimesnių ryšių su Putino režimu. O dabar Putino valdžia skundžiasi, kad Rusijos ir JAV santykiai eina vis blogyn.
Ar visa tai reiškia, kad Trump jau nutarė iš esmės tęsti tą pačią JAV užsienio politiką, kurią vykdė buvę prezidentai Obama, Bush ir Clinton?
Algis Avižienis: Iš tikrųjų Trump užsienio politika, o ypač jo kariniai veiksmai prieš Sirijos oro bazę jau sukėlė nemažai abejonių jo rėmėjų tarpe. Tai atsispindi jo rėmėjų Interneto svetainių komentaruose, tokių kaip Infowars, Breitbart ir Drudge Report. Apie jo rėmėjų nerimą vis dažniau rašo jam oponuojanti didžioji spauda kaip, pavyzdžiui, Washington Post ir New York Times. Jo artimas bendradarbis, anglų Brexit tėvas, Nigel Farage pareiškė nesuprantąs tokių sparnuotojų raketų atakų prasmės ir priminė, kad praeityje karinės intervencijos Vidurio Rytuose tik pablogindavo padėtį tose šalyse. Panašiai reagavo ir Prancūzijos Nacionalinio Fronto kandidatė į prezidentus, Marine Le Pen. Įdomu pastebėti, kad nacionalistu laikomas Steven Bannon buvo pašalintas iš Trump Nacionalinės saugumo tarybos vos dieną prieš Sirijos atakas. Tiesa, Bannon kol kas lieka Trump Vyriausiuoju strategu ir Baltųjų rūmų patarėju.
Kas atsitiko? Mes žinome, kad jau nuo pat Trump prezidentavimo pradžios jo kiekviena iniciatyva sulaukdavo milžiniško pasipriešinimo iš didžiosios spaudos, opozicinės Demokratų partijos, pačių įvairiausių visuomeninių judėjimų, savivaldybių, Vašingtono biurokratijos, JAV teisėjų. Matėme kaip teisėjai blokavo jo kelionių apribojimus piliečiams iš septynių Vidurio Rytų šalių, kuriose manoma, kad terorizmo grėsmė buvo pati didžiausia.
Ypač nuožmaus spaudimo Trump ir jo aplinka sulaukė dėl menamų neleistinų ryšių su Rusijos pareigūnais ir ypač su Rusijos ambasadoriumi Vašingtone Sergei Kisliak. Trump oponentai Kongrese ir JAV saugumo biurokratijoje suruošė visą eilę tyrimų dėl jo aplinkos tariamai netinkamų santykių su Rusijos valdžia. Štai garsiausia tokių įtarinėjimų auka tapo Trump Nacionalinės saugumo tarybos vadas Generolas Michael Flynn, kuris vasario mėnesį buvo priverstas atsistatydinti vos po mėnesio nuo jo vadovavimo pradžios. Didžioji JAV spauda net pradėjo spekuliuoti, kad Trump politiniai ir menami verslo ryšiai ankščiau ar vėliau leis pradėti apkaltos procesą prieš jį.
Gana greitai susidarė įspūdis, kad Trump nevaldo padėties ir jo administracijai gresia pavojus paskęsti nesibaigiančiame politiniame chaose. Žinoma, Trump oponentai to ir siekia. Jei politinė kova tęstųsi kiek ilgiau, pribręstų laikas ir prezidentinei apkaltai.
Taigi, Prezidentas Trump griebėsi karinių priemonių prieš Siriją ir nusiuntė lėktuvnešio eskadrilę link Šiaurės Korėjos, kad pademonstruotų savo ryžtą panaudoti karines priemones. Trumpo priešininkai neokonservatoriai jau gana seniai siekia būtent to – masinės karinės intervencijos Sirijoje. Po Trumpo karinių smūgių iš karto aprimo didžiosios spaudos ir Kongreso oponentų kritiką jo atžvilgiu. Pasipylė net ir sveikinimai iš visai netikėtų opozicijos šaltinių. Žinoma, tie pasveikinimai buvo išsakyti kartu su pageidavimais, kad Trump neapsiribos vien tokiomis vienkartinėmis atakomis, bet pradės daug „ryžtingesius“ veiksmus eventualiai nuverčiant nemėgstamą Bašaro al-Asado režimą.
Tad matome, kad Prezidentas Trump laikinai sumažino neokonservatorių spaudimą jam. Taip pat ir bent kelioms dienoms nutilo puolimai dėl Trumpo aplinkos netinkamų ryšių su rusais.
V. Balkus: Kitaip sakant, naujam Prezidentui laikinai pavyko neutralizuoti spaudimą iš savo priešininkų, perimant jų metodus, kuriuos kandidatas į prezidentus Trump kritikavo rinkiminės kampanijos metu. Ar čia bus tik laikinas reveransas neokonservatoriams ar reikia manyti, kad ilgam grįžta senoji Obamos, Busho ir Clintono užsienio politiką?
A.Avižienis: Ankstesnėse mūsų „Iš savo varpinės“ laidose mes spėliojome, kad Trump sieks sumažinti karinių intervencijų skaičių, nes nesibaigiantys karai Vidurio Rytų regione baigia nustumti JAV į milžiniškų skolų liūną. Jo rinkiminės kalbos leido mums taip samprotauti. Tai būtų logiška politika JAV milžiniškų ekonominių bėdų atžvilgiu. Tačiau tuomet abejojau dėl Trump tikrų ketinimų Irano atžvilgiu. Rinkiminės kampanijos metu, Trump dažnai kritikavo Prezidento Obamos sutartį su Iranu, kuri leido nuimti ekonomines sankcijas tai šaliai ir ženkliai sumažino įtampą Vidurio Rytų regione. Trump sūnus Eric Trump viename JAV spaudos interviu net prasitarė, kad jo tėvas iš viso ryžosi kandidatuoti į prezidentus, kai susipažino su šia sutartimi ir dėl jos nepaprastai pergyveno, nes Irano sutartis esą padarys didelę žalą JAV ir Izraeliui.
Praeitos savaitės karinis smūgis Sirijai yra dar tuo reikšmingas, kad ši šalis yra Irano sąjungininkė. Tad Sirijos silpninimas neigiamai atsilieptų ir nemėgstamam Irano režimui. Be to, dar praeitą savaitę skaitėme apie didžiulės 10 tonų JAV bombos numetimą ant Afganistano sukilėlių tunelių komplekso. Kai kurie užsienio politikos stebėtojai nurodė, kad tokios bombos numetimas gali būti ir suprantamas kaip įspėjimas ne tik Šiaurės Korėjai, bet ir Iranui, kurių abiejų branduoliniai kompleksai yra paslėpti giliai po žemę, kur įprastinės bombos mažai ką galėtų sužaloti. Štai ši 10 tonų bomba kaip tik yra pritaikyta tokiems giliai paslėptiems taikiniams.
Ar reikia manyti, kad Trump sąmoningai vairuoja JAV link karinio susidūrimo su Iranu, nežiūrint jo taikingų rinkiminių kalbų? Viena vertus, yra teoretiškai įmanoma priversti Iraną atsisakyti savo branduolinės energijos programos diplomatiniu spaudimu, sakykime ir gąsdinimo politika. Norisi tikėti, kad būtent tokiu sąlyginai taikesniu keliu dabar eina Prezidentas Trump.
Kita vertus, Amerikos piliečiai jau pavargo dėl nesibaigiančių karų ir vargu ar ramiai sutiktų pradėti dar vieną karą su tokia gana stambia karine galia kokia yra Irano valstybė. Net ir vienkartiniai smūgiai į Irano branduolinės energijos kompleksus galėtų išprovokuoti pragaištingą regioninį karą, nes Iranas tuomet tikriausiai norėtų atkeršyti JAV, puolant Amerikos sąjungininkus Saudo Arabijoje ir Emyratuose.
Trump artimieji rėmėjai, pavyzdžiui, Baltųjų rūmų padėjėjas Sebastian Gorka, buvęs rinkiminės kampanijos šefas Roger Stone, neseniai kalbėdami per JAV televizijos tinklus, pabrėžė, kad anksčiau minėtos intervencijos buvo vienkartinės. Į jas esą nereikia žiūrėti kaip masinės Sirijos invazijos pradžią arba karinio konflikto su Šiaurės Korėja preliudiją.
Taigi, gal šiam kartui patikėkime šia optimistine hipoteze: Trump norėtų vienkartinėmis atakomis pagąsdinti Siriją, Iraną, Šiaurės Korėją, bet kartu ir Kiniją bei Rusiją. Tikėkimes, kad jis tuo nori parodyti, kad nežiūrint jo iš esmės neintervencinės užsienio politikos, JAV nenusilpo ir neprarado ryžto kariauti, jeigu reikės. Patikėkime šiam kartui, kad tokiomis gąsdinančiomis priemonėmis Trump siekia nuolaidų iš Irano ir Šiaurės Korėjos, kad jos pakoreguotų savo atomines programas pagal Vašingtono pageidavimus. Tuo pačiu, tęsiant šios hipotezės logiką, Trump kietus veiksmus galima suprasti kaip išeities tašką kietoms deryboms su Putinu. Palaukime dar kelis mėnesius ir dar neskubėkime pasmerkti Trump.
V.Balkus: Dėl užsienio politikos tai galime grįžti prie šios temos po kelių mėnesių ir gal tada tikrieji Trump ketinimai taps aiškesni. Bet mes dar neaptarėme kitas jo veiklos sritis, pavyzdžiui, tarptautinės prekybos politiką, JAV vidaus ekonomikos politiką, masinės imigracijos problemas, kovą su nusikalstamumu. Ar čia esama požymių, kad Trump laikosi savo rinkiminių pažadų?
A.Avižienis: Norėčiau atsakymą padalinti į dvi dalis: į užsienio ir vidaus ekonominius reikalus iš vienos pusės ir masinės imigracijos bei kriminogeninės padėties iš kitos pusės. Taigi, iš tų teigiamų dalykų, kuriuos galima kalbėti apie Trump pirmiausia yra jo griežtesnė imigracijos politika. Nors jo administracija padarė daug klaidų įvedant kelionių apribojimus septynioms Vidurio Rytų šalims, visgi masinės imigracijos srautai, ypač nelegalios, ėmė ženkliai mažėti. Per pusę sumažėjo nelegalų peržengimas per Meksikos sieną ir 50 procentų daugiau nelegalų buvo areštuotų imigracijos kontrolės agentų, kurių veikla dabar darosi vis apčiuopiamesnė. Naujasis JAV Prezidentas pasamdė 10 000 papildomų imigracijos kontrolės agentų, kad pastarieji aktyviau kovotų prieš nelegalios imigracijos reiškinį.
Trump paskyrė aiškiai konservatyvių pažiūrų Generalinį prokurorą, Jeff Sessions, kuris jau dabar uždėjo žymiai griežtesnius akcentus imigracijos kontrolės bei kovos su nusikalstamumu srityse. Prie Prezidento Obama JAV policijos pareigūnai buvo priversti labai atsargiai naudoti fizinę jėgą nes bijojo kaltinimų, kad fizinė jėga yra neproporcingai naudojama prieš JAV rasines mažumas. Dabar akcentas perkeliamas į policijos teises ginti save tais atvejais, kai įtariamieji nusikaltėliai atrodo gali panaudoti smurtą prieš teisėsaugos pareigūnus.
V. Balkus: O kaip dėl tos Trump paskelbtos kovos prieš globalizaciją? Juk Trump, ką tik įžengęs į Baltuosius rūmus pasirašė įsaką nutraukti derybas dėl Ramiojo vandenyno partnerystės (TPP) sutarties. Jo pozicija prieš regionines laisvosios prekybos sutartis kaip NAFTA yra toliau aiškiai išreikštos.
A.Avižienis: Taip, galima triukšmingai nutraukti derybas dėl Ramiojo vandenyno partnerystės ir smerkti Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartį, bet dar reikės pažiūrėti, kuo jas pakeis. Galima paruošto kitokio pavadinimo sutartis, bet turinį palikti iš esmės tą patį. Man nerimą kelia Trump polinkis samdyti vis daugiau buvusius Wall Street finansininkus ir skirti juos į įtakingas pozicijas. Štai paskutiniu metu labai auga buvusio Goldman Sachs banko prezidento Gary Cohn autoritetas Baltuose rūmuose. Cohn buvo paskirtas Nacionalinės ekonomikos tarybos direktoriumi. Tai patariamasis organas, nubrėžiantis pagrindines JAV Prezidento veiklos gaires ekonominėje srityje. Negana to, Cohn neseniai pasamdė 18 padėjėjų korpusą, kuris baigia ruošti Trump strategiją ir veiksmus, kuriuos jau dabar Trump rėmėjai nerimauja, kad jų patarimai nukreips valstybės vairą atgal globalizacijos link. Pasak spaudos pranešimų, patarėjo Cohn įtaka Trump didėja tuo pačiu metu kaip nacionalistų atstovo Steve Bannon galia matomai traukiasi. Prie Cohn įtakos dar prisijungia Trump žento Jared Kushner ir jo žmonos Ivanka Trump autoritetas. Kushner ir jo žmona (Trump duktė) taip pat yra laikomas globalizacijos šalininkais. Trump žentas, būdamas vos 36 metų, jau spėjo tapti milijardieriumi. Prieš 10 metų Kushner nusipirko patį brangiausią tuo metu Manhattan pastatą už 1,8 milijardų JAV dol.
Sunku patikėti, kad vienas iš pagrindinių globalizacijos ramsčių, galingasis Goldman Sachs bankas, galėtų Trump administracijai padovanoti aršius globalizacijos priešininkus. Kita įtakinga Trump patarėja, Dina Powell, taip pat buvusi Goldman Sachs partnerė. Trump Iždo sekretorius. Steven Mnuchin, du dešimtmečius tarnavo Goldman Sachs, o jo pavaduotojas, Jim Donovan, neseniai Trump paskirtas, irgi buvo pačio banko vadybininkas. Vertybinių popierių ir rinkų komisijos vadu neseniai paskirtas Jay Clayton – dar vienas minėto banko atstovas.
Šį sąrašą dar galima papildyti kitais finansininkais bei milijardieriais, susijusiais su įvairiais Wall Street bankais, kurie dabar užima aukštus Trump administracijos postus. Man atrodo, kad ankstesnėje laidoje mes teisingai svarstėmė Trump prezidentūros panašumus su Franklyn Roosevelt administracija Didžiosios depresijos (1933-1941) metais. Panašumai yra akivaizdūs. Abudu prezidentai yra kilę iš labai turtingų sluoksnių, abudu buvo priversti kaip nors reaguoti į smarkiai pablogėjusią JAV ekonominę padėtį ir augantį piliečių nepasitenkinimą esama santvarka. Tiek Roosevelt tiek Trump skyrė įtakingus finansininkus ir šiaip turtuolius į vadovaujančius postus ne tam, kad pašalintų egzistuojančią sistemą, bet ją tik kažkiek pakoreguotų. Roosevelt turėjo susidoroti su Didžiąja depresija, o Trump su nepaprastai išaugusiu paprastų piliečių nepasitenkinimu globalizacijos našta.
Reikia galvoti, kad globalizacija bus bent šiek tiek apribota Trump atveju. Bet yra aišku, kad laisvoji tarptautinė prekyba tikrai nepatirs radikalaus susitraukimo. Goldman Sachs ir kiti stambūs bankai yra per intymiai susiję su globalizacijos procesu, bei laisvąja prekyba ir užsienio investicijomis, kad pritartų tokiai įvykių eigai. Bet Trump privalės kažką apčiuopiamo parodyti, kad tikrai vykdo bent dalį savo rinkiminės kampanijos programos, jei norės būti perrinktu po keturių metų. Kol kas mes galime konstatuoti, kad masinės imigracijos kontrolės srityje ir teisėsaugoje, jis laikosi duotų pažadų. Visa kita – užsienio politika ir užsienio ekonominiai ryšiai kol kas lieka neaiškūs ir šiuo metu greičiau problematiški.
Visko dar gali būti. Pademonstravęs galią Sirijos, Irano, Š. Korėjus, Kinijos, Rusijos atžvilgiais, Trump gali staigiai ištiesti Putinui ir Kinijos vadovui taikos ranką. Ir jie, manau, nedvejodami priims ją. Panašiai elgėsi Prezidentai Nixon ir Reagan – du aršūs Šaltojo karo kovotojai, kurie abu netikėtai pasuko detantės keliu ne tik su Sovietų Sąjunga, bet ir su Raudonąja Kinija.
Galima įsivaizduoti ir mažiau optimistinį variantą. Įdomu paminėti, kad ir Prezidentas Roosevelt per savo rinkiminę kampaniją pakartotinai prisiekė, pabrėžtinai prižadėjo Amerikos piliečiams, kad JAV niekados neįtrauks į tuomet (1940 m.) siautėjantį Europos karą. Teisybė vėliau išryškėjo, kad būtent Roosevelt to ir siekė, ko prižadėjo nedaryti. Padėtis dabar yra geresnė tuo, kad karas tarp didžiųjų valstybių reikštų jų sunaikinimą dėl plačiai paplitusios branduolinės ginkluotės ir kitų masinio naikinimo ginklų. Todėl labai tikėtina, kad iki visuotino karo padėtis nepablogės. Didžiosios valstybės toliau konkuruos per savo sąjungininkes ir apsiribos paramos tiekimu savo išrinktiems draugams. Jos puls mažesnes šalis atokesniuose pasaulio kampuose. Karą pajus Vidurio Rytų šalys ir kitos valstybės toliau nuo stambiųjų galybių, o didžiosioms galybėms pavyks išvengti tiesioginio susidūrimo.
