Tikrai negaliu suprasti vienos partijos fenomeno. Koks turėtų būti žmogus, kad leistų, jog į jį valytųsi kojas, žemintų, tyčiotųsi? Sakykite, ar, pavyzdžiui, štai jūs, leistumėte, kad jus išsikviestų kažkoks a la suvirintojas, „matais“ (ir dar prie liudininkų) sulygintų jus (pvz., dar einantį kokias atsakingas pareigas Seime) su žeme, o galiausiai numestų kokį „ruloniuką“ dolerių: „še!“?
Ir jūs ten važiuotumėte? Ir jūs neapsisuktumėte, jeigu ant jūsų „matais“ pradėtų rėkti? Ir po viso šito pažeminimo ir išsityčiojimo spektaklio paimtumėte tuos doleriukus? Nemanau. Nes jūs turite savigarbą. Ir niekad neleistumėte, kad kažkoks chamas jus tryptų ir ant jūsų aš kerziniais batais kazačioką šoktų.
O, štai, pasirodo, yra tokių, kurie nuolankiai, sukandę dantis, keikdamiesi (aišku, mintyse, ir garsiai, kai Ponas negirdi), bet krenta ant kelių ir patampa tais „kilimėliais“, ant kurių pasilipdamas ir daro politiką tas, kas mano (o ir vadovaujasi tokia taisykle), kad nieko nenuperkamo šioje Lietuvoje nėra.
Bet jeigu tie „kilimėliai“ turėtų nors kiek savigarbos, nesileistų žeminami, trypiami ir panaudojami, jeigu jie pagaliau pradėtų gerbti save, tai, esu įsitikinusi, – ir mūsų politika būtų kur kas šviesesnėmis spalvomis nudažyta.
Beje, kalbant apie taisykles, tai, pasirodo, ne vieną politiką būtų galima pavadinti „Hitlerio anūku“ (anksčiau būdavo auginami „Lenino anūkai“, o dabar, kaip susidaro įspūdis, – „Hitlerio“), mat jie vadovaujasi „auksinėmis“ Adolfo Hitlerio taisyklėmis.
Štai ką rašė Hitleris savo autobiografijoje:
„Priemonės neturi reikšmės, svarbu yra tiktai tikslas. Jei tau pasiseka, viskas, ką darei, buvo teisinga, o jei tau nepasiseka, viskas, ką darei, buvo klaidinga.
Tu meluoji, bet jei tai garantuoja sėkmę, šis melas tampa tiesa.
Daryk bet ką, tik atmink, kad pabaigą turi vainikuoti sėkmė. Tada atgalinis sėkmės poveikis viską pavers į tiesą. O pralaimėjimas… gali viską daryti tinkamai, tačiau pralaimėjimas įrodo, kad viskas buvo klaidinga“.
Štai kas, Hitlerio manymu, yra tikroji politika.
Na, o dabar, kai šitai perskaitėte, sakykite: ar tokie metodai, kokius aprašo Hitleris, kartais nėra nematyti (nesutikti) ir Lietuvoje? Ir ar ne tokius metodus taiko tie, kurie modeliuoja politiką? „Pavyzdingi mokiniai“, – būtų galima apie kai ką pasakyti.
Tuo tarpu apie mūsų „specialiąsias“ tarnybas to negalėčiau pasakyti. O ikiteisminį tyrimą, kas „nutekino“ informaciją „Lietuvos rytui“ apie planuojamas kratas pas „Snoro“ savininkus (kurie buvo ir „Lietuvos ryto“ imperijos savininkai) kitaip, nei sapnas (turiu omenyje žiniasklaidoje paviešintą versiją), negalėčiau pavadinti.
Juokiausi iki nukritimo, kai perskaičiau tokią esą STT tiriamą versiją: kad generalinis prokuroras Darius Valys, siekdamas, kad „Lietuvos ryto“ žurnalistas jo savo straipsniuose nekritikuotų, nusiuntė pas tą žurnalistą tarpininką – advokatą, ir mainais už tai pasiūlė žurnalistui „vertingos informacijos“. Ir viena iš tos „vertingos informacijos“ esą ir buvo informacija apie tai, kad bus „krečiami „Snoro“ savininkai“. Tačiau to dabar esą negalima patikrinti, nes tas advokatas, kuris lankėsi pas žurnalistą atseit „nuo Valio“, jau miręs.
Taigi, čia jau net ne sapnas (nes sapnai kartais išsipildo) – čia jau tokia pasaka, kad, kaip sakoma, griūk negyvas iš juoko!
Jūs tikite, kad generalinis prokuroras dėl kažkokio kritinio straipsnio siųstų kažkokį advokatą „nutekinėti“ svarbiausią informaciją byloje, turinčioje tarptautinį atgarsį? Byloje banko, į kurį po nacionalizavimo atskrido net tuometinis Hilary Clinton pavaduotojas, ir už kurio kyšo Rotšildų ir kitokie grandioziniai interesai? Aš manau, kad tomis dienomis generalinis prokuroras net savo šešėlio bijojo, o ką jau bekalbėti apie tokius žingsnius: „a girdž, po kelių dienų „Snoro“ savininkus „semsime“?! Taip kad…
Beje, įdomiausia šitoje istorijoje ne pati versija – o tai, kad iš tarnybų toliau teka informacija.
Kuo, sakykite, STT geresnė už kitą tarnybą, jeigu STT atliekamo tyrimo versijas galima pasiskaityti žiniasklaidoje? Ir ar šitoje vietoje STT nežaidžia su kai kuriomis politinėmis jėgomis ir kai kuriais oligarchais žaidimo: „Visi susivienykime prieš Darių Valį, kad rudenį bendromis pastangomis galėtume jį nuversti?“
Nors, tiesą sakant, nesuprantu, kodėl tas Valys neįtinka kai kuriems oligarchams: juk ir rimti ikiteisminiai tyrimai jų atžvilgiu „vietų“ prokuratūrose ramiai „nugesinami“, ir kažkokie rimti tyrimai jų atžvilgiu nevykdomi… Tai kas čia, sakykit, yra?
Baimė… Sako, baimė… Tiesiog žinojimas, kad ir kitiems kai kuriems vieną gražią dieną, kaip kokiems „Snoro“ savininkams ar V.Romanovui, gali tekti „patepti slides“ iš Lietuvos. Nes argi toks R.Baranauskas su V.Antonovu, arba V.Romanovas galėjo bent pagalvoti, kad juos, toooookius milijonierius, išdrįs paliesti tokia „nupiepusi“, „perkama ir nuperkama“ Lietuvos teisėsauga? Neee… Tai va!
Štai todėl ir, sako, vardan ramaus kai kieno miegelio ir reikėtų, kad to Valio šitame generalinio prokuroro poste ne-bū-tų…
Bet palaukit, palaukit, kažko vis vien aš čia nelabai suprantu: jeigu milijonai sukrauti sąžiningai, jeigu dirbi sąžiningai, jeigu valstybei mokesčius moki sąžiningai, o tavo kupros neslegia verslo partnerių įtartinų mirčių našta, tai… ko tada bijot ir ko neramiai miegot, kad juodojo kubo devintame aukšte viešpatauja kažkoks Valys?
Kaip ten bebūtų, man tas Valys visai netrukdo. Ir „prie Valio“ aš miegu visai ramiai. O visi tie kriminaliniai oligarchai…
Ir Sadamas Huseinas netikėjo, kad bus taip gėdingai ir taip „ant viso pasaulio“ viešai pakartas. O tai reiškia, kad gyvenimas – gana reliatyvus: kas vakar buvo viskas, rytoj gali tapti niekuo. Ir atvirkščiai: kas šiandien yra „niekas“, rytoj gali tapti „viskuo“…
