Ir toliau stiprėja įspūdis, kad spalio 31-ąją buvo suplanuota įvykių seka, kuri grandininės reakcijos principu turėjo išsivynioti į didžiulį skandalą (gal net kažką panašaus, kas įvyko lygiai prieš dešimt metų, beje, spalio 30 d. – kai tuometinis VSD vadovas M.Laurinkus atėjo pas tuometinį Seimo pirmininką Artūrą Paulauską).
Apie tai, kad VSD pažyma žiniasklaidoje pasirodė iš karto po Seimo laikinosios komisijos vadovo spaudos konferencijos Seime, jau rašiau. Kad VSD kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti, kas „nutekino“ informaciją, irgi rašiau. Tačiau tik vakar į viešumą iškilo naujas faktas: kad spalio 31 d., vidurnaktį, STT agentai atliko kratą vienos Seimo kanceliarijos darbuotojos namuose, o tai padaryti esą nurodęs generalinis prokuroras Darius Valys.
Iš vienos pusės būtų galima pamanyti, kad teisingai, struktūros turi dirbti, turi išsiaiškinti, kas į viešumą „nutekino“ slaptą informaciją. Tačiau nuoroda – tai juk ne tokia: matote, kokiais metodais veikia STT, kuriai nurodymus davė GP, kuriai vadovauja Darius Valys, kurį paskyrė kas?!
Kaip bepažiūrėsi, kurį veiksmą bepaimsi, visi skandalo sumanytojų keliai veda į vieną taikinį – ir jis yra Daukanto aikštėje.
Tuo tarpu grįžtant prie Generalinės prokuratūros pradėto ikiteisminio tyrimo, juk ne Seimo kanceliarijos darbuotoja vadovauja BNS? Akivaizdu, kad, be naujienų agentūros vadovo (vyr.redaktoriaus), slaptos VSD pažymos turinys nebūtų paleistas į eterį.
Tai gal tyrimą reikėjo pradėti nuo BNS atitinkamų darbuotojų kratų? Pasklido informacija, atėjai, paėmei kompiuterius, patikrinai elektroninius paštus, patikrinai atitinkamų agentūros darbuotojų mobiliųjų telefonų skambučių ir sms žinučių išklotines, pagal mobiliojo telefono vietą patikrinai atinkamų asmenų judėjimo taškus, su kokiais „mobiliaisiais telefonais“ jie buvo susitikę (juk VSD turima technika tą leidžia atsekti) – gal su Seimo darbuotoju, gal paties VSD darbuotoju ir pan. Tai yra informacijos „nutekinimo“ tyrimas turi pirmiausia prasidėti nuo to taško, iš kurio ji buvo paviešinta (kaip, pvz., L.Lavastes atveju, kai ji paskelbė interviu su tariamu teisėju apie korupciją teismų sistemoje; žurnalistė neišdavė savo šaltinio, laikėsi savo, tačiau galiausiai buvo atskleista, kad tas interviu buvo su nė jokiu teisėju, bet su buvusia advokate Daiva Guobiene, tik, kad dienraštyje atrodytų solidžiau, tai buvo įvardinta kaip „šaltinis teisėjas“). Tačiau ne – pradėta nuo kratų … Seimo kanceliarijos darbuotojos bute.
Atsiprašau, bet man tikrai susidaro įspūdis, kad mūsų GP tyrėjai nesupranta, kaip paprastai vyksta informacijos „nutekėjimas“: tikrai niekas nekopijuoja jokių slaptų pažymų, tačiau tiesiog reikiamu momentu ir reikiamu laiku pašnibžda į ausį.
O pasaulyje tikrai nerasime tokio profesionalo, kuris kratos būdu surastų tokį „pašnibždėjimą į ausį“, ar ne?
Sakote, pas žurnalistus kratų daryti negalima? Spaudos laisvė? Ir žurnalistai turi teisę neatskleisti šaltinio?
Baikit juokus! Aišku, taip buvo, kai Lietuva jau buvo nepriklausoma, tačiau dar ne pilnai demokratinė ir teisinė valstybė. Bet kai tapome jau tikrai demokratinė teisine valstybe, tuomet Seimas priėmė tokią Baudžiamojo Kodekso pataisą – kad žurnalistas, jei vyksta ikiteisminis tyrimas, privalo atskleisti informacijos šaltinį.
Taigi, kalbant apie tą BNS ir slaptos VSD pažymos paviešinimo atvejį, tereikia apklausti tą, kuris tą informaciją paviešino, nes, kaip pasakytų kai kas, „vsio zakonno“ – šaltinį privalu atskleisti. (Gal jau dabar atkeisit įstatymus, jeigu jau lygiuojamės į Vakarus? Nes Vakaruose žurnalistai savo šaltinius saugo ir jų negali atskleisti – o kiek pas mus dar galios ta nenormali šaltinio atskleidimo BK pataisa?).
Prielaidą, kad šita BNS informacija buvo paskleista kaip priedangos operacija, siekiant „nugesinti“ spaudos konferenciją apie statomą suskystintų dujų terminalą, kuris yra strateginis energetinis mūsų valstybės objektas, sustiprino ir dar vienas faktas: jau po VSD pažymos paskelbimo, kai kuriuose portaluose buvo paskelbtas Osle BNS darytas interviu su mums laivą-saugyklą nuomosiančios norvegų bendrovės vadovu – kaip atsakas į tą spalio 31 d. spaudos konferenciją.
Ir štai šitame „priedanginės operacijos“ kontekste iš tiesų keistai atrodo tos vidurnakčio kratos Seimo kanceliarijos darbuotojos kabinete.
Tačiau, susidaro įspūdis, ne taip veikia ne tik mūsų struktūrų vyrukai – ne tokią taktiką pasirinko ir strateginio energetinio projekto – suskystintų dujų terminalo statybos – vykdytojai.
Štai „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius Rokas Masiulis, pakviestas į Seimo laikinąją komisiją,… išvyko į užsienį atostogauti, vietoj savęs į komisiją atsiųsdamas kažkokius vyrukus, kurie į komisijos narių klausimus dažniausiai galėdavo tik taip atsakyti: „Į šį klausimą gali atsakyti Rokas Masiulis“. (Kas leido susidaryti įspūdį, kad R.Masiulis specialiai išvyko, kad nereikėtų atsakyti į Seimo komisijos klausimus; o iš kitos pusės, kaip pas mus mąstoma? „Aha, slepiasi, vengia atsakyti į klausimus, vadinasi, kaltas, vadinasi, tikrai turi ką slėpto“).
Be abejo, gali būti, kad tos R.Masiulio atostogos buvo suplanuotos – bilietai nupirkti dar prieš kelis mėnesius ar pan., tačiau ir Seimo komisija juk nepradėjo savo darbo dieną prieš R.Masiulio atostogas: galėjo „Klaipėdos naftos“ vadovas informuoti komisiją apie suplanuotas atostogas ir paprašyti, kad galėtų atsakyti į komisijos narių klausimus iki savo išvykimo atostogauti į užsienį (kodėl gi ne). O atvykęs į Seimą, dar galėjo ir spaudos konferenciją surengti ir į rezonansą sukėlusius klausimus atsakyti (kaip, pvz., vakar LTV laidoje „Dėmesio centre“). Bet vietoj to… kažkodėl buvo pasirinkta visai kita taktika: R.Masiulis – į užsienį, TS-LKD atstovai – gąsdinti „Gazprom“.
Štai šitoje vietoje ir vėl užlipta ant to paties grėblio: gąsdinimas nėra tinkamas metodas įtikinti, paaiškinti – tuos enkavėdistinius/kagėbistinius metodus derėtų palikti aniems laikams, – su visuomene (bei žiniasklaida, ir politiniais oponentais, aišku) reikėtų kalbėtis argumentų kalba.
Pvz., iki šiandien kas viešai žinoma (tiksliau būtų pasakyti skelbiama) apie suskystintų dujų terminalą? Kad, kai jį turėsime, bus pigesnės dujos, nes bus alternatyvus dujų tiekėjas ir nebūsime priklausomi nuo monopolininko „Gazprom“ aukštų kainų (tikiuosi, blefas yra skraidanti informacija, kad suskystintų dujų kubinis metras mums kainuos 680 JAv dol.).
Tačiau ar kas nors yra paskaičiavęs, kiek ir už kiek Lietuva per metus nuperka dujų iš „Gazprom“ ir kaip tie skaičiai pakis, kai turėsime savo suskystintų dujų terminalą? Juk tokie skaičiai, pateikti visuomenei, būtų akivaizdi argumentacija – nereikėtų gąsdinti nė jokiais ten baubais.
Pagal tuos skaičius, kuriuos vakar LTV laidoje minėjo „Klaipėdos naftos“ vadovas, galima susidaryti nuomonę, kad, turėdami suskystintų dujų terminalą, mes (turiu omeny mūsų šalį) apskritai galėsime patys patenkinti savo dujų poreikius ir mums tada apskritai nereikės to mus aukštomis kainomis smaugiančio „Gazprom“.
Jeigu ta prielaida (kad mes, turėdami SDT, apskritai apsieisime be to „Gazprom“ – na, gal ne visiškai, gal to „Gazprom“ reikės tik „vos-vos“) pagal žaidimą „šilta-šalta“ yra „karšta“, tuomet labai daug kas susistatytų į savo vietas.
Nes kas tokiu atveju labiausiai nukentėtų? Ne „Gazprom“ dukterinė įmonė Lietuvoje, ne toks R.Stonys? Ir ar ne jo kandidatas į prezidentus ir yra A.Paulauskas (nepamirškime, kad Naujoji sąjunga buvo vadinama „dukterine Stonio partija“; ir kad būtent po A.Paulausko susitikimo su R.Stoniu Kauno termofikacinėje elektrinėje 2009 m. rudenį – keistas sutapimas – A.Paulauskas ir pradėjo rinkti parašus referendumui dėl Seimo paleidimo, pamenat)?
Na, o prisiminus užpraėjusios Seimo kadencijos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimą, išryškinusį saugumiečių sąsajas su R.Stoniu – pzv., kaip saugumiečiai, ir aukšti saugumiečiai, padėjo R.Stoniui perimti įtaką Kauno termofikacinėje elektrinėje; nepamirštant, kad R.Stonys, kaip ir a.a. B.Lubys, visose partijose turėjo „savų“ (buvo matytas ir iš konservatorių energetikos ministro kabineto išeinantis išsišiepęs, ir, šaltinių duomenimis, itin artimai (šeimomis) bendravo ir su vienu A.Kubiliaus Vyriausybės ministru; o dar prisiminus, kaip pas darbietį J.Pinskų namuose susitarė, kad darbiečiai palaikytų į premjerus ne Z.Balčyčio, o G.Kirkilo kandidatūrą, kokius įstatymus, susijusius su išgaunamos naftos mokesčiais, priėmė R.Stonio naudai tuometinis dar A.Paulausko vadovaujamas Seimas, – bendrame kontekste visai nenuostabu, kad iki šiol strateginiai energetiniai projektai Lietuvoje kažkaip imdavo ir… „užbuksuodavo“. Bet, va, per tą prizmę į šią temą pažvelgus, vaizdelis lyg ir tampa aiškesnis, ar ne?
Tarp kitko, vienu periodu Seime buvo aktyviai siekiama, kad Seimas gautų tas 12 VSD pažymų (apie R.Stonį, „Dujotekaną“, nupirktą žiniasklaidą ir t.t.). Bet VSD (G.Grina) atsisakė Seimui tas pažymas pateikti. Ir štai todėl ta pasiutpolkė apie suskystintų dujų terminalą dabar ir yra tai, kas išaugo iš to, kad laiku nebuvo atlikta prevencija – nes tas pažymas reikėjo ne tik Seimui pateikti, bet ir išviešinti, ir tada jau 2009 metų niekas nebūtų kaišiojęs pagalių į Lietuvos strateginius energetinius projektus.
Tačiau, kaip galima susidaryti įspūdį iš žiniasklaidos, mūsų VSD vadovams tiesiog nėra laiko rūpintis valstybe – reikia rūpintis brangia namų nuoma užsienio ambasadoms ir šimtatūkstantiniais avansais. O kai jau kyla „gaisras“, tada skubama jo „gesinti“, visą ugnį ir dūmus nukreipiant į … tą, kuri juos ir paskyrė į šias atsakingas pareigas VSD.
Taigi, kai vieni pridenginėja savo kadencijos metu energetinėms kolsultacijoms išleistus milijonus, antri rūpinasi namų nuoma, o treti – skaičiukais, gaunamais iš tarpininkavimo, pardavinėjant „Gazprom“ dujas, tai galiausiai ir turime tokią situaciją, kokią turime ir kurią galime įvardinti dviem žodžiais: palaida bala (kuri dabar palikta A.Butkevičiaus Vyriausybei sutvarkyt).
