Kaip sakė britų filosofas Bertrand Russell: „Prie diktatūros kvailiai turi teisę valdyti, prie demokratijos – balsuoti“.
Kalbant apie demokratiją, galima pasakyti taip, kad demokratija yra, kai sprendimus priima didžioji kvailių dauguma, bet ne sąmoninga mažuma. Kvailių visada yra daugiau ir pati didžiausia kvailystė yra jiems leisti valdyti šalį. Mano nuomone, būtent dėl šių priežasčių šiandieninės demokratijos turinį sudaro tos pačios lyties asmenų santuokos, prostitucija, pedofilija, narkotikai, gėjų paradai, vagių valdžia, tuštybėmis išugdyta piniguočių karta.
Realiai demokratija yra tik formalumas. Ji turi tik tam tikrus patvirtinančius tautos valios išraiškos principus, bet neturi jokio turinio. Demokratija nenori žinoti, vardan ko turi būti išreikšta tautos daugumos valia, ji tautos valią nenori pajungti jokiems aukštesniems tikslams. Paprasčiau kalbant, demokratija nėra orientuota į tiesą, teisingumą, profesionalumą, racionalumą, nėra atgręžta į tikrą gyvenimo kokybę ir vertę. Manau, ateis laikas, kai demokratija pažins tikslus, kuriems turės pajungti žmonių valią. Demokratija bus užpildyta teigiamu turiniu, turinys taps demokratijos tikslu, o tikslas bus aukščiau žmonių valios išraiškos, būtent tai ir formuos visuomenės pagrindus.
Šiandieninė demokratija remiasi tik formaliais valios išraiškos principais, kuriuos puoselėja labiau už viską, bet principai nėra į nieką orientuoti. Demokratija abejinga valios išraiškos turiniui, ji savyje neturi jokių kriterijų, nustatančių teisingas ir klaidingas valios išraiškos kryptis. Demokratija tampa tuštybe, nes nėra į nieką orientuota, ji tapo daugiau tolerantiška blogiui ir abejinga gėriui, nes prarado tikėjimą į tiesą, nesugeba atskirti tiesos nuo melo, tapo skeptiška, nes nesiremia absoliučia tiesa, jos net nepažįsta.
Tikintis į tiesą ir žinantis tikrąją tiesą niekada jos neatiduos balsų daugumos išdraskymui. Demokratija, neturinti turinio, neorientuota į tikslus tampa priešingybė tikroms bendražmogiškoms vertybėms. Tokiu būdu visuomenė tampa dezorientuota, nesugeba atskirti tiesos nuo melo, gėrio nuo blogio, būtent čia ir slypi demokratijos apgaulės šaknys.
Optimistai apgaulingai tiki, kad demokratijoje daugumos valia visada orientuota į natūralų gėrį, į gerus ir teisingus sprendimus, į tiesą ir teisingumą, deja, demokratija nepasirengusi ir neturi jokių priešnuodžių prieš prigimtinį žmogaus polinkį į blogį. Ji kaip ir nenumato, kad daugumos valia gali būti nukreipta ir į blogį, kad dauguma gali remtis melu, o tiesa gali likti tik sąmoningos mažumos pusėje.
Demokratija atsirado iš laisvės patoso, neatimamų kiekvieno asmens teisių pripažinimo, sąžinės ir pasirinkimo laisvės. Bet beprasmis laisvės suvokimas slepia savyje nuodus, kurie naikina dvasinę laisvę, ugdo abejingumą dvasingumui. Net tais laikais, kai degdavo inkvizicijos laužai, buvo žymiai daugiau tikros dvasinės laisvės, nei jos liko dabar.
Demokratija skatina individualizmą ir žudo vieningą organinę žmonių vienybę, naikina idėjas, kurios tautą vienija.
Demokratija yra ideologija, kurios tikslas suvienyti išskaldytą tautos valią, bet tai tik aritmetiška išraiška. Tikra tautos valia, tai nuostatos susiklosčiusios tautos istorijoje, istorinėse tradicijose ir vertybėse, tautos kultūroje, tai nuostatos, susiklosčiusios religiniame tautos gyvenime.
Kai istoriškai susiklosčiusios vertybės paminamos, tauta susiskaldo į atomus, o iš skirtingai suskaldytų atomų sukurti vieningos visumos, vienybės neįmanoma, lieka tik aritmetiška kvailių dauguma ir sąmoningųjų mažuma. Atsiranda partinės kovos, socialinių sluoksnių ir grupių kovos. Demokratija tampa interesų ir krypčių kovos arena, joje viskas yra trapu ir nestabilu, nes nėra vienybės ir stabilumo. Tai amžina permainų būklė. Demokratija sukuria Parlamentą, o Parlamentas ir yra nedidelių susiskaldžiusių grupių diktatūra. Tokią demokratiją galima pavadinti partokratija.
Partokratija – kai valdo valdančiųjų partijų lyderiai. Tiksliau – tai partinių lyderių ir partinės nomenklatūros viešpatavimas. Prie tokio valdymo viskas tampa trumpalaikiška, permaininga, nestabilu, o tai iškraipo pačią demokratijos sampratą.
Demokratija suteikia galimybę mažoms grupėms, įsivaizduojančioms save mesijais spręsti visos tautos likimą, bet tos grupės nėra visa tauta ir neatstovauja visos tautos interesams. Tauta yra didelė istorinė visuma, ji apima visas istorijos kartas, ne tik dabar gyvenančius, bet ir mirusius tėvus ir protėvius. Šiuolaikinės kartos arogancija ir savimeilė, savęs įtvirtinimas, savęs išaukštinimas virš mirusių protėvių yra demokratinė apgaulė. Tai ryšio tarp praeities, dabarties ir ateities sunaikinimas.
Tautos organinė valia – tai istorinės tradicijos, istorinė kartų atmintis. Būtent to demokratija nepripažįsta, todėl ji nežino tikros tautos valios, ji pripažįsta tik saujelės amžininkų aritmetinį sumavimą.
Demokratinė krizė prasidėjo atsiradus pačiai demokratijai, nes ją pastoviai drasko vidinės kovos, nes esama daugumos valia neturi jokio kokybinio vertinimo.
Rimas Armaitis
