Vos tik Seimo narys A.Sysas Seime pateikė progresinių mokesčių įstatymą, tuoj visas politinis, ekonominis ir bankinis Lietuvos elitas sujudo kaip širšių lizdas, į kurį buvo įkišta lazda ir su jos pagalba buvo sutrikdytas ramus širšių gyvenimas.
Pirmosios atsibudo pačios aktyviausios ir pikčiausios „širšės“ ir tuoj puolė į ataką – bankų ekspertai G.Nausėda, N.Mačiulis ir Ž.Mauricas per visus žiniasklaidos kanalus ėmė aiškinti, jog jeigu bus įvesti tie A. Syso siūlomi progresiniai mokesčiai, tai ištiks katastrofa, Lietuvos valstybė sužlugs, iš jos pasitrauks užsienio investuotojai, pabėgs patys geriausi brangiausiai apmokami specialistai ir pan.
Manau, būtų verta paanalizuoti, kodėl šiems, kaip, beje, ir kitiems bankų ekspertams nepatinka progresiniai mokesčiai.
Priežastys – dvi
Priežastis būtų galima skirstyti į dvi rūšis – asmenines ir ideologines. Tie ekspertai patenka į tą turtuolių elitą, kuriam būtent ir tektų mokėti tuos progresinius mokesčius. Taigi, jie asmeniškai yra suinteresuoti tuo, kad progresinių mokesčių nebūtų.
Gali kilti klausimas – nejaugi tie ekspertai negali keliais procentais didesniais mokesčiais paremti valstybės ir visos visuomenės, nejaugi jie dėl to labai nuskurstų, gaudami kelių ar keliolikos tūkstančių eurų per mėnesį algą? Manau, kad problema šiuo atveju yra psichologinė. Mat kuo žmogus yra turtingesnis, tuo jis šlykstesnis, gobšesnis.
Beje, žiniasklaidoje buvo skelbta, kad buvo atlikti tai patvirtinantys tarptautiniai tyrimai. Todėl daug didesnė tikimybė, kad su vargstančiais savo skurdžiais atlyginimais pasidalins tas, kuris gauna minimalią algą, negu tas, kuris vartosi milijonuose ir važinėja prabangiais automobiliais.
Kitos priežastys, kodėl bankų ekspertai yra tokie šykštūs, yra ideologinės. Kai pamatau televizijos ekrane visus į vieną dūdą pučiančius banko ekspertus, politikos apžvalgininkus, karo ekspertus, valstybinius žurnalistus, tai nejučia prisimenu sovietinius laikus. Vaizdelis labai panašus. Ta pati ideologinė vienybė, tas pats komjaunuoliškas įsitikinimas oficialiosios politinės linijos teisingumu, tas pats aklas ideologinių dogmų kartojimas nepripažįstant jokios kitokios nuomonės.
Bankų ekspertai, verslininkai ir jų lobistai visą laiką šaukdami: „Man! Man! Man!“ niekada nepagalvoja, kad ne tik jie, bet ir kiti, ne tokie turtingi žmonės taip pat nori ir skaniau pavalgyti, ir geriau gyventi.
Jeigu ekspertai išvažiuotų – būtų tik geriau
Ekspertai visada ragina valdžią įvesti vadinamąsias Sodros lubas – didžiausius atlyginimus gaunančius žmones atleisti nuo didesnės dalies jų mokamo Sodros mokesčio (būtent tai ir yra numatyta naujajame socialiniame modelyje). O juk tai reiškia, kad nemažai lėšų neteks pensininkai, gaunantys vos dviejų šimtų eurų pensijas, o didžiausiais keliolikos ar keliasdešimties tūkstančių eurų per mėnesį atlyginimais gaunančių vadovų algos padidėtų dar trečdaliu, arba tuos pinigus išsimokės verslo savininkai dividendais.
Sakoma, kad Lietuvoje įvedus progresinius mokesčius iš Lietuvos pabėgtų geriausi didžiausius atlyginimus gaunantys specialistai. Tačiau juk išsivysčiusiose Vakarų šalyse yra ir progresiniai mokesčiai, ir patys mokesčiai kelis kartus didesni negu Lietuvoje. Tiesa, tie vadinamieji specialistai galėtų vykti ir į tas šalis, kur nėra progresinių mokesčių – į atsilikusias trečiojo pasaulio šalis. Vis dėlto kažkodėl geriausi specialistai važiuoja į tas šalis, kur yra progresiniai mokesčiai.
Jeigu iš Lietuvos, išsigandę progresinių mokesčių, emigruotų G.Nausėda, N.Mačiulis, Ž.Mauricas, Ž.Šilėnas, V.Zukauskas, R.Vainienė, R.Valiūnas, R.Skyrienė ir dar bent kelios dešimtys laukinės rinkos propagandistų, tai dėl to Lietuvos valstybė jokios žalos nepatirtų. Netgi priešingai. Lietuvoje liktų mažiau demagogijos, mažiau liktų patarėjų, patarinėjančių valdžiai daryti kvailystes.
Nesunku pastebėti, kad visi tie vadinamieji ekspertai palaiko ir propaguoja žiniasklaidoje visus tuos pasiūlymus, kurie papildo jų asmenines kišenes, o taip pat padaro turtingesniais jų atstovaujamą klaną – turtinguosius.
Tuo metu vis kiti pasiūlymai, kurie didina eilinių dirbančiųjų, paprastų žmonių, pensininkų pajamas, yra atmetami išvadinant juos populistiniais, atseit kenkiančiais ekonomikai. Ir nors tų pseudoekspertų teiginiai realiame gyvenime nepasitvirtina, jie be perstojo visose žiniasklaidos priemonėse kartojami ir kartojami, todėl jais ima tikėti ir dauguma žmonių, rinkėjų, kurie vėl ir vėl renka į valdžią demagogus.
Ir vėl „melagis melavo…”
Lietuvoje karaliaujantys ekonomistai visada priešinosi minimalaus atlyginimo didinimui teigdami, jog jo didinimas didins nedarbą, stabdys ekonomikos augimą, blogins valstybės finansinę padėtį. Tačiau jeigu remsimės ne niekuo nepagrįstomis laisvosios rinkos apologetų dogmomis, bet elementaria ekonomine logika, tai turėsime pripažinti, kad būtent minimalus atlyginimas yra ekonomikos variklis, didinantis žmonių gerovę ir mažinantis nedarbą, bet ne jį didinantis. Tą variklį užvesti gali ir privalo valdžia – Vyriausybė ir Seimas.
Didėjant minimaliam atlyginimui didėja mažiausias pajamas gaunančių visuomenės narių, privataus ir valstybinio sektoriaus dirbančiųjų, pensininkų pajamos. Šie visi asmenys sudaro didžiausią visuomenės dalį, todėl būtent jie ir formuoja paklausą rinkoje, nuo kurios priklauso ekonomikos lygis. Kuo bus didesnės mažiausias pajamas gaunančių visuomenės narių pajamos, tuo bus didesnė paklausa ir tuo labiau augs šalies ekonomika.
Minimalaus atlyginimo didinimas netgi gali būti alternatyva progresiniams mokesčiams. Jeigu padidinus minimalų atlyginimą verslininkas nenori didinti savo darbo užmokesčio fondo ir atitinkamai didinti savo produkcijos ar teikiamų paslaugų kainos, jis gali padidinti minimalų atlyginimą darbuotojams kartu sumažindamas atlyginimus didžiausias algas gaunantiems savo darbuotojams, tokiu būdu likdamas tose pačiuose darbo užmokesčio fondo ribose.
Bankų ekspertai aiškina, kad, įvedus progresinius mokesčius, dėl to nukentėtų vidurinioji klasė. Deja, ir šuo atveju ekspertai meluoja.
Pagal A. Syso pateiktą progresinių mokesčių projektą, progresinius mokesčius tektų mokėti tik didžiausius atlyginimus gaunantiems asmenims, kurių iš viso būtų maždaug 10% nuo viso dirbančiųjų skaičiaus.Vidurinioji klasė labiausiai ir nukenčia dėl to, kad nėra progresinių mokesčių.
Viduriniajai klasei dažniausiai priskiriami mokytojai, gydytojai, kultūros darbuotojai. Jie visi dažniausiai finansuojami iš valstybės biudžeto. Įvedus progresinius mokesčius į valstybės biudžetą būtų surenkama daugiau lėšų ir todėl didesnius atlyginimus būtų galima mokėti viduriniosios klasės atstovams – biudžetininkams.
Buvo skelbta, kad Lietuvoje privačių įmonių vadovų atlyginimai yra didesni negu Latvijoje ir Estijoje ir mažai skiriasi nuo Vakarų Europos šalių privačių kompanijų vadovų atlyginimų, o eilinių darbuotojų atlyginimai Lietuvoje yra mažesni negu Estijoje ir Latvijoje ir net kelis kartus mažesni negu išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Tad kodėl tie Lietuvos įmonių vadovai, jau dabar gyvenantys pagal vakarietiškus standartus, negali bent šiek tiek prisidėti prie Lietuvos valstybės gerovės mokėdami progresinius mokesčius?
Ką dar siūlo tie bankų ekspertai?
Bankų ekspertai siūlo nedidinti minimalaus atlyginimo ir neįvesti progresinių mokesčių, tačiau vietoje to siūlo didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį ir įvesti visuotinį turto mokestį. Tai reiškia, kad bankų ekspertai siūlo dar labiau bloginti padėtį valstybėje, dar labiau didinti atskirtį tarp turtuolių ir vargšų.
Neapmokestinamojo pajamų dydžio kėlimas stabdo atlyginimų augimą ir mažina valstybės biudžeto pajamas. Nuo kitų metų neapmokestinamasis minimumas bus padidintas nuo 166 iki 200 eurų, ir valstybės biudžetas dėl to praras 65 mln. eurų. Taigi, nukentės vidurinioji klsė – biudžetininkai, kurių interesus bankų ekspertai tariamai gina.
Įvedus visuotinį turto mokestį taip pat nukentės vidurinioji klasė ir neturtingieji, pensininkai. Turto mokestį už savo turimą būstą privalės mokėti net ir tie asmenys, kurie iš to turto negauna jokių pajamų. Toks mokestis prieštarauja ekonominei logikai, nes mokesčiais turėtų būti apmokestinamos pajamos. Mat negaunant pajamų mokesčių sumokėti neįmanoma.
Nustebino žurnalistai
Nustebino tai, su kokiu įniršiu progresinių mokesčių įvedimui priešinosi žurnalistai. Seime pritarus progresinių mokesčių įvedimui, šio projekto iniciatorius A. Sysas buvo kviečiamas į visas pagrindines televizijos ir radijo stotis. Kažkodėl žurnalistai E.Jakilaitis, N.Pumprickaitė, R. Miliūtė, D.Žeimytė, M.Jančius A.Sysą puolė kaip pasiutę šunys, bandydami su juo ginčytis ir neleisdami jam iki galo pasakyti minties, pertraukinėdami. Buvo akivaizdu, kad visi jie nepritarė progresinių mokesčių įvedimui.
Vis dėlto tokiu atveju kyla klausimas – kodėl tada žunalistai, žiniasklaidos atstovai, kūrybiniai darbuotojai susirenka į R. Mikelkevičiūtės ar R. Janutienės vedamas televizijos laidas ir jose verkšlena skųsdamiesi, kad jų sunkus gyvenimas, kad jų pensijos bus mažos, kad jie neturi socialinių garantijų, ir dėl tokios padėties kaltina valdžią? Jie visi kažkodėl nesugeba suprasti, kad, norint turėti gerą gyvenimą senatvėje, dideles pensijas, socialines garantijas, reikia, kad kas nors mokėtų mokesčius į valstybės biudžetą.
Nors žurnalistai tarsi turėtų būti protingi žmonės, bet jie nesupranta paprasto dalyko – kad gerovės pagrindas yra geras atitinkamų sričių, kurios užtikrina tą gerovę, finansavimas. Jeigu valstybės, kitaip sakant, visų žmonių poreikiai būtų geriau finansuojami, tai nereikėtų ir tokių laidų, kaip E. Mildažytės „Bėdų turgus“, nereikėtų nelaimėliams prašyti išmaldos iš kokių nors geradarių. Tie tariami geradariai išsikovoja sau labai mažus mokesčius, iš to sutaupo milijonus, o po to iš tų vargšų sąskaita sutaupytų milijonų kelis trupinius numeta ir tiems vargšams, užsitarnaudami jų dėkingumą.
Klaidingas kelias
Liberalai galvoja, kad neturtingųjų gyvenimą galima pagerinti sumažinus mokesčius, kuriuos tie neturtingieji moka valstybei. Atseit tokiu atveju neturtingieji į rankas gautų daugiau pinigų ir, juos turėdami, galėtų patys išspręsti visas savo problemas. Deja, toks kelias yra klaidingas ir dabartinės Lietuvos problemos būtent ir atsiranda todėl, kad buvo einama šiuo – klaidingu keliu.
Mokesčių mažinimas neišsprendžia neturtingųjų, o taip pat ir visos visuomenės problemų dėl kelių priežasčių.
Pirma, sumažinus mokesčius neturtingiesiems, iš to daugiau laimi ne tie neturtingieji, bet, priešingai, turtuoliai, nes būtent per jų – verslininkų rankas pereina finansiniai srautai. Todėl, sumažinus mokesčius, sutaupytas lėšas verslininkas gali nukreipti ne mažiausius atlyginimus gaunančių dirbančiųjų algų pakėlimui, bet savo pelno padidinimui.
Antra, sumažinus mokesčius nuskursta viešasis sektorius, kuris negali suteikti pakankamo kiekio ir pakankamos kokybės paslaugų būtent neturtingiesiems, kuriems visa tai labiausiai aktualu. Savo ruožtu neturtingieji negali tų paslaugų kainos apmokėti iš savo turimų lėšų. Todėl ligoniai lieka be jiems būtinos pagalbos ir turi eiti prašyti išmaldos į „Bėdų turgų“, o pensininkai lieka be normalių pensijų.
Būtent tokia padėtis yra šiuo metu Lietuvoje ir ta padėtis dar labiau pablogės, jeigu bus patvirtintas naujasis socialinis modelis, kuriame numatyta trečdaliu sumažinti Sodros mokestį.
Kaip minėjau, praktiškai visi viešai besireiškiantys žiniasklaidos atstovai yra liberalios ideologijos šalininkai. Todėl jie šią – liberalią ideologiją propaguoja per visas žiniasklaidos priemones. Suprantama, kad ta propaganda veikia ir plačiąsias visuomenes mases.
Visuomenė geresniam gyvenimui dar nesubrendo
„Karštame komentare“ rašoma apie Ignalinos fenomeną, kurio iniciatorius buvo ilgametis to rajono vadovas B. Ropė. Jis sugebėjo pasiekti gerų rezultatų, kurdamas rajono žmonių gerovę net ir turėdamas ribotus finansinius išteklius, kokius turi ir visi kiti regionai todėl, kad jis tą gerovę kūrė per viešąjį sektorių, per to viešojo sektoriaus valdymą, kontroliuojamą ir reguliuojamą savivaldybės remiantis realiomis sąlygomis ir žmonių poreikiais.
Daugelis kitų savivaldybių elgėsi vadovaudamosios liberalia ideologija. Jos valstybės ir žmonių lėšas dalino privatininkams ir nekontroliuodavo tų lėšų naudojimo, draskė savo komunalinį ūkį į gabalus tuo dirbtinai bandydamos įvesti konkurenciją. Dėl to didėjo anarchija, didėjo paslaugų kainos, blogėjo jų kokybė.
Per paskutinius prezidentinius rinkimus tarp kandidatų buvo ir B. Ropė. Iš jo pasisakymų buvo galima pastebėti, kad jis iš visų kandidatų buvo socialdemokratiškiausių pažiūrių. Deja, žiniasklaidos visą laiką liberaliomis idėjomis maitinama Lietuvos visuomenė už B. Ropę ir jo idėjas nebalsavo. B. Ropė užėmė paskutinę vietą. Visa tai rodo, kad Lietuvos visuomenė dar nesubrendo tam, kad jos gyvenimas gerėtų.
Perfrazavus vieno iškilaus Lietuvos politinio veikėjo rinkiminį šūkį, galima pasakyti – mes dar nenusipelnėme gyventi geriau.
