Pasaulyje jau tapo įprasta šaipytis iš šventų, moralinių dalykų. Demokratinėje valstybėje vienas iš tautos dvasią pakeliančių dalykų yra koks nors valstybės simbolis. Valstybės simboliai yra tiek gyvi (asmenys), tiek tai gali būti atributai, daiktai, pastatai.
Rusijoje galimai veikiant išorės jėgoms, buvo išprovokuotas tarptautinis skandalas, kai agresyviai ir chuliganiškai nusiteikusi merginų grupė „Pussy Riot” išsišaipė iš tikinčiųjų jausmų. Ir, aišku, išsišaipė iš valstybės simbolio – Prezidento.
Gali jis patikti, gali nepatikti, tačiau valstybėje, kuri šitaip žiauriai atsikratė monarchija (stačiatikių kalendoriuje nukankintas paskutinysis caras Nikolajus yra paskelbtas šventuoju), visi vis kuo nors nepatenkinti. Susidaro įspūdis, jog vakarų valstybės norėtų tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje, tiek, aišku, Lietuvoje matyti tuščią dykrą – be valstybės vadovų, kur galėtų sau karaliauti, meškiukus kokius nors iš sraigtasparnių laidyti, daryti demonstracijas apie demokratiją.
Kadangi Rusijoje „didieji demokratai”, matyt, žadėję jas „ištraukti” per kokias nors kitas „demokratines akcijas” jau įkišo merginas už grotų (nuostabi „karjera” – 2 metai moterų kolonijoje), išsisėmė, o Baltarusijoje nepavyko realizuoti „demokratinių” pinigų, nes opozicija tiesiog nedalyvavo rinkimuose, pirmiausia kaip uvertiūra teatriniam veiksmui buvo paruošti meškiukai. Tai turėjo būti suprasta kaip „demokratijos įgyvendinimo pradžia”.
Kad „nepasirodytų maža” tiek Lietuvai, tiek Baltarusijai, tą dieną, kai Lietuvoje visi sulaikę kvapą laukė – tai bus teisiama partija valdžioje ar nebus, tai panaikins KT rinkimų rezultatus, ar ne, „didieji demokratai” kitoje Baltijos jūros pusėje vėl siuntė meškiukus į Baltarusiją.
Nes esą šiose antidemokratinėse dykrose didieji demokratai privalo skleisti „demokratijos sėklą”.
Rezultatas tiesiog „nuostabus” – Lietuvoje jau prisiekė teisiamųjų suole sėdinti partija, nesugebėjusi nurodyti, iš kur ji gaudavo finansavimą (o visi ūžia, jog ir nereikės įrodinėti, nes neva visos bylos bus nutrauktos), o Baltarusijos Prezidentas, užpykęs dėl papildomo „demokratijos desanto”, išpildė savo pažadą Lietuvai – jog
maža nepasirodys: nukreipė eksportą nuo Lietuvos uostų į Kaliningrado sritį.
Aišku, už tai reikia „padėkoti“ mūsų „draugams” švedams, kurių valstybės saugumo tarnybos neva „nesupranta”, jog visokios „akcijos”, nukreiptos prieš Baltarusiją, visų pirma yra nukreiptos prieš kaimynę Lietuvą – kuriai jie iki šiol labai jau nenuoširdžiai reiškia solidarumą. Bet gi darbais, o ne žodžiais kaimyną reikia mylėti. Švedai tad Lietuvą „pamylėjo”.
Taigi, ekonomika silpsta, o į valdžią ateina partija, kuriai yra iškelta baudžiamoji byla už sukčiavimą stambiu mastu.
Didieji moralistai konservatoriai taip susižavi šia partija, jog deleguoja savo atstovę į Seimo vicepirmininkus.
O visame šitame demokratijos antidemokratiniame fone pasirodo dar vienas Vakarų ir Rytų bendras projektas – nauja „pankroko grupė“. Kurios vokalistas – „Kabelis, ir jis ruošiasi dainuoti visus 4 metus, „na zlo
Prezidentei” – labai panašiai, kaip „Pussy Riot” („Maištaujančios vaginos“). Ir labai panašiai, kaip chuliganės merginos – Tautos šventovėje: lietuvių vaikinų širdimis ir kūnais apgintame Parlamente. Nei toms „Riotėms“, nei šitam nieko nėra šventa: Rusijoje stačiatikybė buvo beveik sunaikinta, ir stačiatikių bažnyčia yra tai, ką rusų tautos atstovai atranda kaip naująją tapatybę. Rusai stačiatikiai dar nemoka giesmių, nežino, kaip tiksliai reikia atlikti ritualus, bet užsienio ir vidaus tarnybų užsakymų jau išniekinama atgimstanti tapatybė.
Lietuvoje nebuvo Parlamento, buvo sovietai. Prezidento (demokratinio) instituciją irgi atgavome po ilgų konstitucinių debatų, ir po 1926 metų prievartinio valdžios užgrobimo, Prezidento institucijos diskreditavimo. Todėl po beveik 70 metų atgavus Prezidentą kaip tautos simbolį, ir po 64 metų vėl pradėjus rinktis demokratiniam Parlamentui, šiuos du Tautos simbolius bei Tautos suvereniteto išraišką reikia išniekinti – ir pačiu šlykščiausiu būdu.
Jau Lietuvos Tauta ir buvo pamiršusi, kaip iš tribūnų kalbama laužyta netaisyklinga lietuvių kalba – dabar vėl galės klausytis ir stebėti. Ir stebėtis, jog kas buvo neįmanoma šitiek metų, tapo įmanoma „demokratinių meškiukų” eroje – plačiai šypsantis „demokratiškiems” Vakarams – ypač Švedijai, kuri pasveikino buvusią LDK (į ją įėjo ir Ukraina, kuriai visi šitie geopolitiniai ir „demokratiniai” žaidimai tikrai nėra neįdomūs, nes veikia Ukrainos ekonominius ryšius) su meškiukų provokacija.
Matyt, puikiai žinodama naująjį planą „Gedemin” (o kodėl gi pasirinkta didžiausios LDK šventės išvakarės – ar tik ne dėl SSRS 1935 metų specialiųjų tarnybų plano pavadinimo, kai buvo pradėta vidaus ir užsienio politikos aktyvi stebėsena), švedai ir pasveikino Lietuvą ir Baltarusiją su „būsima demokratija” – kai Lietuvą valdys ne Tautos atstovai, o „meškiukai” – kitaip tariant, Didžiosios kaimynės galimai atsiųstas ir „tinkamai” paruoštas „Kabelis“.
Lietuva niekada neišsivertė be užsieniuose paruoštų „elementų”. Carinė Rusija taip ruošė valdininkus Lietuvai: kiekvienais metais savo lėšomis apmokydavo po 10 būsimų valdininkų. Visi jie vėliau dirbo ne Lietuvai. Ne paslaptis, kad Antanas Smetona niekada nedirbo Lietuvai – jeigu jis būtų dirbęs Lietuvai, tai nebūtų leidęs dar nuo 1935 metų Lietuvoje pagal specialius sekimo planus dirbti Sovietų specialiosioms tarnyboms. Dėl gyventojų trėmimo kaltas irgi A.Smetona – Lietuvos šviesuoliai – to paties A.Smetonos valdininkai, kariai, civiliai,
kurie mokėjo užsienio kalbas – buvo tremiamai pagal nuo 1935 metų vykdytus SSRS specialiųjų tarnybų vykdytus sekimo planus „Gedemin”, „Forpost” ir „Friolli”.
Todėl kai neva patriotine save laikančios partijos vicepirmininkė lekia į glėbį teisiamos partijos nariams – o jie teisiami ne už vištos vagystę, o už negalimumą pateisinti lėšų, dėl mokesčių nesumokėjimo – o kas domisi užsienio įtakų veikla, tie žino, jog pinigai tiek A.Smetonai, tiek ir šiandienos smetonoms plaukė ir tebeplaukia į
„vokelį” – tada kyla klausimas, kokie spektakliai ir pasirodymai vyksta Tauto šventovėje, kurią 1991 metais Lietuvos jaunuoliai, rizikuodami gyvybėmis, gynė?
Tiesa, nuo „naujosios demokratijos” jau nukentėjo Lietuva ir Baltarusija. Kenčia ir Ukraina, kurioje vis stipriau aštrėja antieurosąjunginės nuotaikos, stebint, ką daro „demokratiškoji Europa” su Lietuva.
Beje, neaišku, pagal kieno užsakymą jau trečias mėnuo Aleksandras Lukašenka nesulaukia atsakymo iš Lietuvos dėl „meškiukų desanto”.
Vienas prokuroras labai teisinosi, jog rašo, rašo tą atsakymą, ir vis derina, ir negali pabaigti to atsakymo rašymo.
Gal reikėtų kreiptis į „Kabelį“, ir jis surašys, „kaip reikia”, kad „maža nepasirodytų” tariamai „nedemokratinės” Baltarusijos vadovui?
Juk viskas, kas vyksta, nukreipta ne tik prieš Lietuvą – akivaizdus „sutapimas”, kai Konstitucinio teismo sprendimo dieną Švedijoje vėl įvykdyta nauja provokacija prieš Baltarusiją (šį kartą meškiukai siunčiami neva legaliai – paštu), rodo buvusios LDK diskreditavimo ir ekonominių ryšių skaldymo kryptį. Kad ne tik šiandieninei Lietuvai, bet ir Didžiajai istorinei Lietuvai „maža nepasirodytų”.
Supraskime viena – Lietuva, Baltarusija ir Ukraina kada nors gali susijungti į stiprų ekonominį ir geopolitinį vienetą per specialias savipagalbos sutartis – ko „demokratiškieji Vakarai” ir, aišku, Rytai bijo – nes tai kažkada buvo pati galingiausia valstybė pasaulyje, iki nebuvo pradėta nuo XVIII metų naikinti.
Ir Amerikai reikia tik pasislėpti su savo „demokratija”, nes antroji pasaulio Konstitucija buvo paskelbta ne bet kur, o Lietuvos ir Lenkijos valstybėje.
Todėl kai „Kabelis“ įsiropštė į Tautos šventovę, ir ruošiasi dainuoti giesmeles, kurias užsakys tiek Rytai, tiek Vakarai – kad tik Lietuvai ir kaimynėms būtų blogai, norėtųsi paklausti – ar mes stebėsime tą chuliganišką šėlsmą, ar kaip „nedemokratiniai” Rusijos teismai imsimės priemonių.
Štai čia yra demokratijos egzaminas.
Kad ir kiek tyčiotųsi švedų provokatoriai iš Lietuvos su tais savo meškiukais.
