Malda be gerų darbų yra niekis ( pasakyti alkanam, kad tu eiki nuo manęs o aš už tave pasimelsiu ) ir geri darbai be maldos (be jos moralinių nuostatų – vagis meldžiasi, kad pasisektų pavogti) yra niekis. Kiek pridirbome „gerų darbų“ per 20 Lietuvos Nepriklausomybės metų, kad neapginame vienos mažos mergaitės?
Sukrėtė mane kaip krikščionį šiurpas, kai paskambino naktį vienos iš Europos Sąjungos valstybių kunigas, pastebėjęs per internetą transliuotą filmuotą pareigūnų smurtą prieš mažą mergaitę jos gyvenamose patalpose, ir paklausė ar ten yra ir Vyskupas? Atsakiau, kad ne. Tuomet atvyko šis skambinęs kunigas.
Tuo metu, kai Garliavoje sprendžiasi kaip Sausio 13 -ąją Tautos likimas per šią mažą mergaitę, mūsų Lietuvos vyskupai, kunigai, parapijiečiai ir svečiai iš užsienio palydėjo vieną vyskupą į naują Kaišiadorių vyskupiją, labai jau gražiai išpuoštą vyskupo sostą (Kristus savo mokiniams labai rimtai kalbėjo be piktžodžiavimų, kad ateikite ir pažiūrėkite kaip gyvena Žmogaus Sūnus. Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai lizdus o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti), o piliečiai, Garliavoje saugantys mergaitę, kalbėjo, kad jų vyskupijos vyskupas kažkur išvykęs.
Jau du metai kaip šių mergaitę ginančių piliečių tarpe matosi ir buvę aktyvūs LKB Kronikos, platintojai – perrašinėtojai, teisti, išmesti iš darbų – jų vaikai išmesti iš institutų ir netekę diplomų ( tik jų nesimatė kalbančių jubiliejinėse tribūnose), matosi ir tos pačios aktyvios seselės vienuolės, kitaip suprantančios ir maldą, ir artimo meilę užstoti ir ginti skriaudžiamą. Tik šioje šiurpo 21 amžiaus „KRONIKOJE“ nesimato nė vieno po 40 metų atšvęsto jubiliejinės kronikos redaktoriaus ir jų žurnalistų. Netgi vienas kunigas Jonas, matydamas naujos politinės nomenklatūros nuslopintą bažnyčios balsą, ryžosi vardan Lietuvos ir tos pačios bažnyčios suspenduoti savo kunigiškas pareigas ir, kaip caro laikais Paberžės kunigas A. Mackevičius, kitokiomis priemonėmis kovoti už pilietinę ir religinę laisvę, kad KRISTAUS bažnyčios vadovams nereikėtų stovėti po medžiu, kai skriaudžia jo vyskupijos parapijietį, keliaklupsčiauti su išmalda politikams, kad skirkite remontams ar bažnyčių statyboms pinigų, bet kad politikai patys praregėtų ir pamatytų bažnyčią ir jos vadovus ne tik prieš rinkimus, bet matytų ir jos darbus piliečių labui ir nereikėtų eiti Arkivyskupui į Prezidentūrą ir klausytis kalbos kad, jeigu jūs arkivyskupe reikalaujate uždrausti alkoholio reklamą, tai mes nemokėsime jūsų kunigams pensijų. Niekada kunigai negaudavo pensijų ir išgyveno, kai kunigai tarnavo tikintiesiems ir buvo Kristaus tarnai, o ne politikų reikalų tarnai.
Mergaitę saugančių žmonių tarpe vienas garsus disidentas papasakojo, kaip jis skaitęs Internete apie mažos Romos katalikų bažnyčios bendruomenės Pakistane vyskupą, kuris, negalėdamas musulmoniškame teisme apginti savo parapijiečio, vardan neteisingumo, ten pat fojė parodydamas protestą prieš neteisingą teismą nusišovė ( o teisme tai buvo įrodyta „tiesa“ ?). Tai jis įvykdė savo mokytojo Kristaus paskatintas, kad tai, ko jūs negalėsite savo gyvenime padaryti žodžiu ar darbu, tai jūs paliudysite savo auka. Radau tai su didele meile aprašyta apie Pakistano vyskupą Interneto puslapiuose.
Garliavoje reikia tik taikaus pilietinio pasipriešinimo prieš smurtą. Šaudytis vyskupams dar nereikia (o matosi, kad malda šios velnio rūšies neveikia ir pagal Šv.Raštą yra kitos priemonės ), nes mums, tikintiems, dar labai reikia ir tikinčių kunigų ir bažnyčios vadovų – vyskupų.
Reikia tik daugiau parodyti krikščioniškumo.
Pagarbiai,
kunigas Alfonsas Bulotas
