O nuo ko bėga žmonės iš Lietuvos?…

Vytenis Paulauskas

Pastaruoju metu žmonija patyrė nemažai sukrėtimų. Visą pasaulį terorizavo koronavirusas, kuris nusinešė milijonus žmonių gyvybių. Dabar vyksta karas Ukrainoje, o anksčiau vyko skerdynės Ruandoje, karai Irake, Libijoje, Sirijoje, keletą dešimtmečių tęsėsi kovos Afganistane, įvairiuose lokaliuose konfliktuose visame pasaulyje taip pat žuvo tūkstančiai žmonių. Tačiau nepaisant viso to buvo oficialiai paskelbta, kad žmonių skaičius Žemėje pasiekė rekordines aukštumas ir viršijo 8 milijardus.

Taigi, nepaisant įvairių nelaimių, žmonių skaičius pasaulyje ne mažėja, bet didėja. Net, jeigu įvyktų ir branduolinis karas, padėtis, manau, ir tuo atveju mažai pasikeistų. Juk, pavyzdžiui, įvykus Černobylio katastrofai, žmonės buvo priversti apleisti aplinkines vietoves dėl radioaktyvaus užterštumo, gresiančio žmonių sveikatai ir gyvybei. Tačiau laukinė augmenija ir gyvūnija tuose kraštuose suklestėjo, atsirado net ir tos gyvūnų rūšys, kurios tarsi buvo jau ir išnykusios.

Tai reiškia, kad gamta prisitaiko prie visokiausių sąlygų, tad prisitaikytų, manau, ir žmonės. Kai kuriose pasaulio vietose dėl vietinių gamtos ypatybių radioaktyvumas yra padidėjęs, tačiau, nepaisant to, žmonės ten gyvena ir jiems ta padidėjusi radiacija nekenkia.

Europos neliks?

Vis dėlto Europoje, kurioje gyvenimo sąlygos daug metų buvo daug geresnės negu kitose pasaulio dalyse, vietinių gyventojų populiacija mažėja. Be to, žmonės iš tų šalių, kur gyvenimas yra blogesnis, stengiasi patekti į tas šalis, kur žmonės gyvena geriau. Iš viso to galima padaryti išvadą, kad ateityje Europos neliks. Tiesa, žemynas su tokiu pavadinimu egzistuos, bet jame gyvens ne senieji europiečiai, bet ateiviai iš Afrikos, Azijos, gal Lotynų Amerikos gyventojai grįš į savo protėvių žemę.

Šiuo metu, jeigu pažiūrėsime, kokie sportininkai atstovauja, pavyzdžiui, Prancūzijos įvairių sporto šakų rinktines, tai gali susidaryti įspūdis, kad Prancūzija randasi ne Europoje, bet kur nors Afrikos gilumoje.

Panaši situacija yra ir Didžiojoje Britanijoje, toks procesas vyksta ir kitose išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse. Gerai tai ar blogai?

Kadaise politikė R. Juknevičienė panašioje situacijoje parašė, kad jai kyla įvairių minčių. Už tokį savo pasakymą ji buvo vieningai pasmerkta. Atseit apie šią problemą negalima ne tik diskutuoti, bet net ir galvoti, nes, jeigu galvosi ar net ką nors pasakysi, tai būsi netolerantiškas, už ką gali grėsti net ir teisinė atsakomybė.

Vis dėlto Europa nėra tokia didelė, kad į ją galima būtų sukišti visus 8 milijardus pasaulio žmonių. Todėl reikia ką nors daryti, kad būtų stabdomi tie didžiuliai imigrantų srautai, įvairiais būdais plūstantys į Europą. Nėra išeitis tai, ką daro Lietuvos valdžia statydama tvoras ir basus pabėgėlius vėl permesdama per tą tvorą.

Norint pakeisti padėtį, būtina iš esmės keisti strategiją, ką, beje, padaryti praktiškai yra neįmanoma dėl tam tikrų priežasčių. Tos priežastys slypi laisvosios rinkos ideologijoje, kuriai meldžiasi visos Vakarų šalys, tame skaičiuje ir Lietuva.

Kaip stabdyti pabėgėlių srautus?

Norint sustabdyti pabėgėlių srautus į Europą, reikia padaryti taip, kad ir tose šalyse, iš kurių žmonės bėga, gyvenimo kokybė būtų tokio paties lygio, kaip ir Europoje. Kodėl žmogus, pavyzdžiui, iš Afrikos, bėga į šiaurės šalis, kur jam yra paprasčiausiai šalta? Todėl, kad savo šalyje jis skursta, neturi pakankamai pajamų, gerai apmokamo darbo, o Europoje tikisi visa tai gauti.

Skurdžios trečiojo pasaulio šalys nėra paliktos visai be dėmesio. Jos gauna nemažai patarimų iš išsivysčiusių šalių, o taip pat finansinės paramos, paskolų. Visu tuo užsiima daugiausia Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas, kuriems didžiausią įtaką turi JAV.

Patarimai valstybėms siekiant pakelti jų ekonomiką būna panašūs, standartiški: visų pirma siūloma pritraukti užsienio investicijas, užtikrinti šalies konkurencingumą, o taip pat mažinti viešąsias išlaidas, tokiu būdu užtikrinant šalies finansinį stabilumą.

Daugelis tų šalių, kurios yra laikomos neturtingomis, iš tikrųjų dažnai turi nemažai įvairių gamtinių išteklių, kuriuos tinkamai panaudojant būtų galima užtikrinti pakankamai aukštą žmonių gyvenimo kokybę. Tačiau jeigu į šalį ateina vadinamieji užsienio investuotojai, kuriais būna dažniausiai pasaulinės monopolinės įmonės, tai jos pasinaudoja pigia vietine darbo jėga, o iš gamtinių išteklių išgavimo gautus didžiulius pelnus pasiima sau, valstybei palikdamos tik menkus trupinius kuklių mokesčių pavidalu.

Iš viso to valstybėms dažnai lieka tik nuostoliai dėl gamybos atliekomis užterštos gamtos. Jeigu gamtinių išteklių išgavimu užsiima vietinis privatus verslas, tai situacija būna panaši. Privatininkai savo pelnus skaičiuoja milijardais, o paprasti žmonės skursta.

Griauti – tai ne statyti

Po to, kai žlugo Sovietų Sąjunga, didžiausiose jos buvusiose respublikose Rusijoje ir Ukrainoje atsirado daug vadinamųjų oligarchų, kurie didžiuliais savo turtais puikavosi JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kitose Vakarų valstybėse pirkdami rūmus, jachtas ir kitokius prabangos daiktus.

Tie, kas yra vyresnio amžiaus, manau, dar gerai prisimena tuos prieš tris dešimtmečius vykusius valstybinio turto prichvatizavimo laikus ir kokiais būdais atsirasdavo tie naujieji savininkai. Daug tokių savininkų sužlugdė savo
lengvai gautas įmones, tačiau tiems, kas Rusijoje prichvatizavo naftos, dujų išgavimo įmones arba deimantų kasyklas, nieko daryti nereikėjo, pakako tik krautis pinigus į savo kišenes.
Lietuvoje daug įmonių prichvatizavimo metu buvo sužlugdytos todėl, kad valdžia galvojo, jog įmones reikia atiduoti visiškai pašaliniams, nieko bendro su įmone neturintiems asmenims.

Suprantama, kad pašaliniai žmonės neturėjo kompetencijos įmones valdyti. Todėl po tokių valdžios sprendimų Lietuvos ūkį reikėjo atkurti nuo nulio jau privačiu pagrindu.

Beje, kalbėdama apie pokyčius viešajame sektoriuje, Lietuvos valdžia taip pat sako, kad vadovauti, pavyzdžiui, švietimui ar sveikatos apsaugai taip pat turi su šiomis sritimis nesusiję asmenys, kurie nebijos šiose srityse vykdyti griovimo, naikinimo darbus. Būtent tai Lietuvos politikai ir darė. Dabar jie skundžiasi, kad trūksta mokytojų, trūksta gydytojų. Tačiau juk tik kvailys gali nesuprasti, jog visa tai yra logiška Lietuvos valdžios buvusių veiksmų pasekmė.

Sėkmės istorija? Tikrai?

Kadaise Pasaulio bankas pareiškė, kad Lietuva gaus 150 mln. litų mokyklų renovacijai, jeigu įsipareigos atleisti pusę Lietuvos mokytojų ir uždaryti pusę Lietuvos mokyklų. Lietuvos politikai už tokią valstybės mastu menką pinigų sumą sąžiningai vykdė Lietuvos valstybei žalą darančius Pasaulio banko nurodymus.

Taip pat Lietuvai buvo nurodyta dvigubai sumažinti gydytojų ruošimą aukštosiose mokyklose, nes neva Lietuvoje yra per daug gydytojų.

O šalies konkurencingumas didinamas stabdant tiek dirbančiųjų, tiek ir pensininkų pajamų augimą, žlugdant viešąjį sektorių, nesuteikiant jam reikiamo finansavimo ir perskirstant pajamas, bendrąjį vidaus produktą turtingųjų naudai. Mat šalies konkurencingumas siejamas tik su pigia darbo jėga.

Vis dėlto daug kas gali paprieštarauti – bet juk Lietuvos pastarųjų trisdešimties metų istorija yra sėkmės istorija, iš kurios visi turi imti pavyzdį. O bankų ekspertai aiškina, kad Lietuva dar niekada negyveno taip gerai, kaip gyvena dabar. Tačiau palyginkime.

Iš Rusijos, turinčios 140 mln. gyventojų, pabėgo vienas milijonas žmonių, kurie bijojo V. Putino paskelbtos mobilizacijos, kuri būtų juos pasiuntusi į mirtį. O iš Lietuvos, turėjusios truputį daugiau kaip tris milijonus gyventojų, pabėgo taip pat vienas milijonas žmonių. Nuo ko tie žmonės bėgo iš Lietuvos? Juk ne nuo V. Putino, jie bėgo nuo Lietuvos valdžios.

Tenka pripažinti, kad tie pabėgėliai padarė gerą darbą Lietuvoje likusiems žmonėms. Jiems išvykus labai sumažėjo darbo jėgos pasiūla Lietuvoje ir todėl, veikiant rinkos dėsniams, darbdaviai savo darbuotojams buvo priversti didinti atlyginimus. Dėl to didėjo ir valstybės biudžeto pajamos, kurias dabar būtų galima panaudoti gerinant žmonių gyvenimą.

Tačiau kitos trečiojo pasaulio valstybės savo problemų spręsti tokiu būdu, kaip Lietuva, negali, nes, jeigu Didžioji Britanija ir kitos Vakarų valstybės „suvirškinti“ vieną milijoną imigrantų iš Lietuvos gali nesunkiai, tai paimti pas save gyventi kelis milijardus skurdžių iš viso pasaulio jos neturi galimybės.