Šiandien tikriausiai nė neįsivaizduojame savo gyvenimo be mobiliojo telefono. Šią ryšio priemonę turi net 98 proc. lietuvių, tačiau daugiau nei 50 proc. gyventojų nežino, kokią grėsmę jų sveikatai kelia mobilieji telefonai ir mobiliojo ryšio antenos. Gamintojai išleidžia į rinką vis naujus telefonų modelius, apdairiai nutylėdami tai, kad mobilusis telefonas nėra tokia jau nekalta ryšio priemonė. Mobiliojo ryšio operatoriai stato antenas ant gyvenamųjų namų ir mokyklų, nė nesivargindami įvertinti šių antenų skleidžiamų elektromagnetinių bangų poveikio gyventojų sveikatai. Kam naudinga ši nežinia ir veiksmų laisvė?
Nenaudinga tiesa
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) kelis dešimtmečius trukusių tyrimų preliminarūs rezultatai skelbia, kad ilgas mobiliojo telefono naudojimas gali kenkti sveikatai ir net būti vėžinių susirgimų priežastimi. Tarptautinė vėžio federacija elektromagnetines bangas pripažino antros grupės kancerogenais, galinčiais sukelti kraujo vėžį, leukemiją ir tam tikrų galvos smegenų dalių vėžį. Nėra tokios biologinės funkcijos, kurios neveiktų elektromagnetiniai laukai ar spinduliuotė, tačiau labiausiai pažeidžiamos augančių vaikų smegenys. Ypatingą nerimą kelia tai, kad sparčiausiai auganti mobiliųjų telefonų vartotojų grupė ir yra vaikai. Taigi mobiliųjų telefonų naudojimas jau jauname amžiuje prailgina šių telefonų naudojimo laikotarpį žmogaus gyvenime, keldamas dar didesnę riziką jo sveikatai.
Švedų mokslininkų teigimu, asmenys, pradėję naudotis mobiliuoju telefonu nuo 10–19 metų, labiau rizikuoja susirgti smegenų vėžiu nei tie, kurie pradėjo jį naudoti 29 metų ir vėliau. Tad kodėl patys savo rankomis įduodame dar nė rašyti nemokantiems vaikams šias tiksinčias bombas? Juolab, kad vaikams tai daugiau žaidimas ir pramoga. Džiaugiamės vis naujais telefonų modeliais bei pigesniu ryšiu, tačiau nesame perspėjami dėl mobiliųjų telefonų keliamo pavojaus sveikatai. Nei telefono instrukcijoje, nei sutartyje su mobiliojo ryšio operatoriumi nerasime nurodymų bei patarimų kaip elgtis, kad spinduliuotė kuo mažiau mus veiktų. Kodėl? Matyt tai nenaudinga.
Nenaudinga mobiliojo ryšio operatoriams, kurie dabar turi visišką laisvę — mobiliojo ryšio antenos karaliauja ant daugiabučių namų, mokyklų ir visuomeninių pastatų. Tačiau labiausiai šokiruoja valdžios institucijų požiūris į šią problemą.
Keisti SAM viražai
2009 m. liepos 22 d. Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdyje nustatyta, kad tik nedidelė dalis mobiliojo ryšio siųstuvų-antenų turi privalomus higienos pasus-leidimus. Posėdyje buvo priimtas sprendimas, reikalaujantis visiems išsiimti privalomus higienos pasus-leidimus. Dalyvavo posėdyje ir tuometinis Sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas, kuris apdairiai nutylėjo, kad jau savaitę Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) derino įsakymo pakeitimą, kuriuo panaikino prievolę mobiliojo ryšio siųstuvams-antenoms turėti privalomus higienos pasus. Jau po kelių dienų A. Čaplikas pasirašė šį įsakymą. Stebina ministro skuba ir akivaizdus tarnavimas ne žmonėms, o mobiliojo ryšio operatoriams.
Kitas Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys dar „patobulino“ šį įsakymą ir 2010 m. liepos 21 d. leido įrengti judriojo radijo ryšio sistemų bazines stotis ar jų dalis ant mokyklų stogų. Taip liberalcentristų sveikatos apsaugos ministrai rūpinosi mūsų vaikų apsauga — leisdami statyti ant mokyklų pavojingus žmogaus sveikatai šaltinius. Šių metų kovo 2 dieną SAM eilinį sykį parodė savo nekompetenciją, išleisdama keistą higienos normą apie elektromagnetinių laukų darbo vietose matavimą, taip panaikindama visas higienos normas, reglamentuojančias judriojo radijo ryšio sistemų bazinių stočių statymą.
Klaidinama visuomenė
Įdomu, kam naudinga skleisti viešojoje erdvėje melą, kad nuo šių metų liepos 1 dienos mobiliojo ryšio antenos bus nukeltos nuo mokyklų stogų? Tiesa yra ta, kad visa atsakomybė atiteks pačioms mokykloms — pagal Švietimo įstatymo nuostatas, mokyklos direktorius kartu su mokyklos taryba spręs, leisti ar neleisti įstatymų nustatyta tvarka ant mokyklos pastato ar mokyklos teritorijoje statyti radijo stotis. Jau pastatytos ant mokyklų antenos vargu ar bus nukeltos, jei sutartyje nebuvo numatyta tokia galimybė.
Mane jau ne pirmus metus pasiekia dešimtys skundų iš įvairių Lietuvos miestų, kuriuose gyventojai skundžiasi, kad yra sunerimę dėl mobiliojo ryšio antenų skleidžiamos spinduliuotės poveikio jų sveikatai. Antenos yra statomos arti gyvenamųjų namų, vaikų darželių, ant vandens bokštų, o gyventojai guodžiami „popieriniais“ atsakymais, kad viskas yra normos ribose, tačiau spinduliuotės „tyrimų“ objektyvumas kelia daug abejonių. Jei visuomenė yra šitaip sunerimusi, pirmiausia derėtų laikytis atsargumo principo, o ne aklai viską neigti, kaip tai daro ministerijų valdininkai. Iš kur toks atmestinas požiūris į savo valstybės žmonių sveikatą? Štai Švedijoje yra patvirtinti mobiliojo ryšio antenų infrastruktūros plėtros planai ir tai tikrai nėra daroma miegamuosiuose rajonuose, poilsio teritorijose. Plėtra vyksta pramoninėse teritorijose, visuomenė tinkamai informuojama, su ja svarstomi ir derinami tokie planai. Deja, Lietuvoje SAM elgiasi labai neatsakingai, nesirūpindama žmonių sveikata. Juk jei paaiškėtų, kad gyventojų nuogąstavimai pagrįsti, SAM turėtų imtis visų priemonių, kad apsaugotų žmones. O tokių priemonių ji dabar tiesiog neturi. Manau, kad būtina vykdyti gyventojų sergamumo stebėseną, pasitelkiant į pagalbą pirminės sveikatos priežiūros centrų specialistus, kurie turėtų atsižvelgti į šalia tiriamojo objekto gyvenančių žmonių sveikatos nusiskundimus, susirgimų paplitimą gyventojų tarpe bei diagnozuotas ligas. Visuomenės sveikatos centrams reikėtų atlikti ne tik vienkartinius, bet ir ilgalaikius elektromagnetinio lauko stiprio bei jo poveikio gyventojų sveikatai tyrimus. Kiekvienas blaiviai mąstantis bei atsakingas pareigūnas turi suprasti, kad pagrindinė jo pareiga — tarnauti žmonėms.
Pasaulyje vis labiau pastebimas valdžios institucijų ir pačių žmonių noras apsisaugoti nuo mikrobangų spinduliuotės. Jau 2001 m. mobilieji telefonai buvo uždrausti Didžiosios Britanijos mokyklose, 2002 m. Vokietijos medikai Vyriausybei rekomendavo uždrausti naudoti mobiliuosius telefonus vaikams ir riboti jų naudojimą tarp paauglių. 2008 m. Prancūzijos vyriausybė viešai pasisakė, kad vaikai mobiliuoju telefonu turėtų kalbėti ne ilgiau kaip 6 minutes, taip pat nenaudotų mobiliojo telefono, išskyrus ypatingos svarbos atvejus. Rusijos Sveikatos ministerija yra pateikusi rekomendaciją, kad vaikai iki 18 metų apskritai nesinaudotų mobiliaisiais telefonais. 2009 m. Suomijos radiacijos ir branduolinės saugos tarnyba (STUK) paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad vaikų atžvilgiu reikia būti itin atsargiems, ir rekomenduojama vaikams naudotis mobiliaisiais telefonais tik trumposioms žinutėms siųsti, kad tėvai ribotų skambučių trukmę bei kiekį. Šių šalių pavyzdžiai tik parodo, kad būtina įstatymais ir teisės aktais Lietuvoje nustatyti ribojimus vaikams iki 18 metų naudotis mobiliaisiais telefonais.
Dar 2009 m. lapkričio 5 d. raštu kreipiausi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrą A. Čapliką, prašydama sudaryti kompetentingą darbo grupę, kuri išsamiai išnagrinėtų šį klausimą ir paruoštų higienos normos projektą dėl mobiliųjų telefonų naudojimo vaikams. Gavau SAM atsakymą, kuriame buvo teigiama, jog tikslinga parengti rekomendacijas dėl saugaus naudojimosi mobiliaisiais telefonais, atsižvelgiant į PSO, Europos Sąjungos ir kitų šalių mokslinių tyrimų išvadas ir taikomą praktiką bei tokiu būdu šviesti bei informuoti vaikus ir jų tėvus apie galimą mobiliųjų telefonų įtaką vaikų sveikatai. Siekiant užtikrinti saugaus naudojimosi mobiliaisiais telefonais rekomendacijų parengimą, numatyta papildyti SAM 2010 m. veiklos planą šia priemone. Vilties suteikiantis atsakymas, deja, taip ir liko tik popieriuje — praėjo daugiau nei metai, tačiau SAM tesugebėjo išleisti lankstinuką „Saugiai naudokimės mobiliaisiais telefonais“. Šie lankstinukai, anot SAM Visuomenės sveikatos departamento, platinami susirinkimo, renginių metu mokyklose arba sveikatos tema organizuojamuose renginiuose bei šventėse. Ar pati SAM tiki tokių lankstinukų veiksmingumu? Ar matėte šiuos lankstinukus? Ar skaitėte juos? O gal lankstinukai nukeliavo į šiukšlių dėžę?
Nusikalstamas abejingumas
Manau, kad tai — nusikalstamas abejingumas ir aplaidumas. Nesinori tikėti, kad kažkas siekia sąmoningai vilkinti klausimą dėl mobiliųjų telefonų naudojimo vaikams reglamentavimo bei nutyli apie tikrąjį mobiliųjų antenų poveikį žmonių sveikatai.
Ką galime mes, atsakingi tėvai ir sąmoningi piliečiai? Ar visi žinome, kad mokyklos turi galimybę atsižvelgti į tėvų nuomonę ir savo vidaus taisyklėse taikyti priemones, kuriomis nustatomi apribojimai mokiniams naudoti mobiliuosius telefonus pamokų ir pertraukų metu? Tereikia aktyvių ir iniciatyvių tėvų noro bei mokyklos geranoriškumo, kad bent jau mokykloje vaikai būtų apsaugoti nuo kenksmingos jiems spinduliuotės.
Specialistai pataria, jei būtina naudotis mobiliuoju telefonu, atsiliepkite tik po kelių skambučio signalų, praėjus kelioms sekundėms po sujungimo, stenkitės laikyti telefoną bent centimetro atstumu nuo ausies, nekalbėkite važiuodami automobiliu, stenkitės kalbėti kuo trumpiau. Visi mes turime būti suinteresuoti, kad mūsų vaikai būtų kiek įmanoma labiau apsaugoti, turime žinoti visas grėsmes ir bandyti jų išvengti. Mobilieji telefonai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, todėl reikalingos rekomendacijos dėl jų saugaus naudojimo. Deja, kol kas Sveikatos apsaugos ministerija stumia laiką ir apsimeta, kad problemos nėra.
Dangutė Mikutienė
